Kalvinizmas

Prieš kelis šimtus metų Kalvinas iškėlė idėją apie likimą, kad mūsų pačių laisva valia priimti sprendimai neturi jokios reikšmės mūsų išsigelbėjimui; mes iš anksto paruošti išgelbėjimui arba pasmerkimui. Ši mintis dominuoja kai kuriose šiuolaikinėse idėjose:

– Nėra jokio reikalo stengtis studijuoti Bibliją ar domėtis religija, nes jei mes turime būti išgelbėti, taip ir atsitiks.

– Egzistuoja būtybė, vadinama velniu, kuri priverčia mus daryti nuodėmę ir sukelia mums daug problemų gyvenime nežiūrint į mūsų valią. Šia tema diskutuojama 6-ame skyriuje.

– Nebūtina įvairiose gyvenimo situacijose prašyti Dievo pagalbos (pvz. saugios kelionės), nes viskas iš anksto nuspręsta. Dažnai aerouostuose galime išgirsti pasaulyje paplitusią patarlę: “Jei jūsų reiso numeris turi pakilti, jis pakils.”

– Evangelikų bažnyčios moko, kad negalima tikėti ar suprasti Bibliją be Šventosios Dvasios postūmio.

Yra daug tvirtų biblinių priežasčių, kad paneigti tokią filosofiją:

– Paklusimo Dievui idėja tampa betiksle. Biblijoje mums nuolat kartojama, kad privalome laikytis Dievo įsakymų, ir, taip besielgdami, galime Jam suteikti džiaugsmą arba nusivylimą. Ši nurodymų idėja prarastų reikšmę, jei Dievas verstų mes būti paklusniais. Kristus siūlo išgelbėjimą “visiems, kurie jo klauso” (Žyd 5:9).

– Žyd 11 matome, kad Dievo dalyvavimas mūsų gyvenimuose ir išsigelbėjimas yra susiję su mūsų tikėjimu. Daugelis Biblijoje pateiktų pavyzdžių, kai kreipiamasi į Dievą pagalbos sunkiomis gyvenimo minutėmis būtų bereikšmiai, jei viskas iš anksto būtų nuspręsta. Panašiai ir išgelbėjimo, kaip mūsų tikėjimo į Kristų rezultato idėja būtų beprasmė.

– Krikštas – tai kelias į išsigelbėjimą (Mk 16:16; Jn 3:3-5). Kalvino idėjų šalininkai tai neigia. Tarp kitko, išsigelbėjimas tapo pasiekiamas tik Kristaus darbų (2 Tim 1:10), o ne kažkokios abstrakčios likimo idėjos dėka. Mes turime sąžiningai susigiminiuoti su Juo, pasikrikštydami. Rom 6:15-17 kalbama apie mūsų valdovų (ponų) pasikeitimą krikšto metu, perėjimą iš nuodėmingo gyvenimo į paklusnumo gyvenimą. “Ar nežinote, kad, kam jūs pasiduodate vergais, kad jo klausytute, jūs esate vergai to, kurio klausote.” Ši kalba apie pasidavimą aiškiai parodo mūsų laisvą valią, priešingai likimui. Atsidavimas neįmanomas be nuoširdaus paklusimo Evangelijos mokymui (Rom 6:17).

– Jeigu viskas iš anksto būtų nuspręsta, Dievui nereikėtų skelbti savo Žodžio. Nereikėtų ir pamokslauti; tačiau įsakymuose ir įvairiuose pavzdžiuose Biblija parodo, kad Žodžio skelbimo dėka vyrai ir moterys gauna išsigelbėjimą. “Žinia apie? išsigelbėjimą” (Apd 13:26) turi pasiekti žmones.

– Mes būsime teisiami pagal savo darbus (Apr 22:12). Kodėl, jeigu mūsų laisva valia atlikti darbai nėra svarbūs išgelbėjimui? Paulius sakė, kad žydai laikė save nevertais amžinojo gyvenimo atsisakydami Dievo Žodžio (Apd 13:46). Jie teisė save ir Dievas jiems netrukdė. Jeigu mes kalbame, kad Dievas iš anksto pakyrė vienus žmones išgelbėjimui, o kitus – pasmerkimui, tada Jis priverčia vienus būti nusidėjėliais, o kitus – teisiaisiais. Per Adomą “nuodėmė įėjo į pasaulį, ir per nuodėmę mirtis, ir tokiu būdu mirtis prasiskverbė į visus žmones” (Rom 5:12). Būtent todėl žmonės miršta, taip jie nubaudžiami už nuodėmę (Rom 6:23), o ne todėl, kad Dievas privertė juos būti nusidėjėliais dar prieš Adomo padarytą nuodėmę.

– 1 Kor 10 ir daugelyje kitų Biblijos vietų kalbama apie žmones praeityje, kurie turėjo ryšį su Dievu, bet po kurio laiko pasitraukė, kaip apie įspėjimą tikintiesiems. Tas faktas, kad galima “iš malonės išpulti” (Gal 5:4), reiškia, jog nėra tokios sistemos, kad “vieną kartą išsigelbėjai, tai jau niekada neatpulsi”, kaip teigia Kalvino šalininkai. Tik jeigu nuolat “žiūrėsime mokslo ir laikysimės jo, mes būsime išgelbėti” (1 Tim 4:16).

– Jėzus aiškiai mokė, kad Dievo Žodžio supratimas priklauso nuo tam tikro mūsų laisvos valios pastangų lygio. “Kas tik skaito, teišmano” (Mt 24:15). Tokiu būdu, mes patys stengiamės suvokti Žodį, o ne kažkieno verčiami. Galima įžvelgti panašumą tarp šių žodžių ir dažnai Jėzaus kartojamų: “Tas, kuris turi ausis, tegirdi”, arba tesupranta. Žodžiai “kuris turi ausis tegirdi” reiškia Dievo Žodžio skaitymą. Kadangi Dievo Dvasia ryškiai atsispindi Jo žodyje, Jėzus taip pat galėjo sakyti, kad Jo įkvėpti žodžiai “Yra Dvasia” (Jn 6:63). Sunku įsivaizduoti, kad Dievo Dvasia galėtų paveikti žmogų be Jo žodžio pagalbos ir priverstų šį žmogų paklusti tam žodžiui.

– “Ir kas trokšta, teateinie; kas nori, teima gyvybės vandens dovanai” (Apr 22:17) – taip Evangelija kreipiasi į tuos, kurie atsiliepia į jos gyvenimo žodį. Tai priklauso nuo mūsų laisvos valios, o ne nuo likimo.Panašiai sakoma Apd 2:21 : “Kiekvienas, kuris tik šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas”, pasikrikštydamas jo vardu.