Dievas vėl lanko savo žmones

Dievas vėl lanko savo žmones Gordon D. Fee

Dvasia kaip atnaujintas Dievo buvimas

Dvasios išsiliejimas Pauliui reiškė, kad Dievas išpildė pažadą vėl apsigyventi tarp savo žmonių

Buvimas – nuostabus žodis. Niekas negali atstoti buvimo šalia – nei dovanos, nei telefono skambučiai, nei nuotraukos, nei prisiminimai, niekas. Paklauskite gyvenimo draugą praradusius žmones, ko jiems labiausiai trūksta; atsakymas bus tik vienas – „jo buvimo“. Kai sergame, mums ne tiek reikia paguodos žodžių, kiek buvimo šalia mylimų žmonių. Dėl ko drauge leidžiamas gyvenimas – žaidimai, pasivaikščiojimai, koncertai, išvykos ir tūkstančiai kitų dalykų – toks malonus? Dėl buvimo kartu.

Dievas mus taip jau sukūrė, pagal savo atvaizdą, nes jis pats yra asmeniška, santykiaujanti būtybė. Didžioji nuopuolio sukelta problema yra tai, kad mes praradome ne tik Dievo regėjimą (tai yra iškrypo jo suvokimas), bet ir bendravimą su Dievu, taigi nebepažįstame jo išliekančio buvimo. Pauliui Kristaus ir Dvasios atėjimas visa tai amžiams pakeitė.

Svarbiausia yra tai, jog Paulius išlietąją Dvasią suprato kaip „pažadėtosios Šventosios Dvasios“ atėjimą (Ef 1,13; Gal 3,14). Nors į šį pažadą įėjo pranašiško žodžio atnaujinimas [1], Pauliui jis reiškė ir Naujosios Sandoros pradžią, numatytą pažadėtuoju „širdies apipjaustymu“ Pakartoto Įstatymo 30,6 bei aiškiai pranašautą Jeremijo 31,31–34: „…sudarysiu naują sandorą… įdiegsiu jiems [izraelitams] savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį“. Šią pranašystę greit atgaivino Ezechielis, išraiškingai susiedamas ją su Dvasia, kurią Dievas ruošiasi „duoti jiems“ (36,26–27; 37,14). Be viso kito, išpildydama Naująją Sandorą, Dvasia ženklino prarasto Dievo buvimo sugrąžinimą.

Taigi čia yra viena iš svarbiausių sričių, kur Dvasia reprezentuoja ir tęstinumą, ir atotrūkį tarp Senosios ir Naujosios Sandoros. Tęstinumą reikėtų įžvelgti pažadėtame Dievo buvimo tarp jo žmonių atnaujinime; atotrūkis pasireiškia visiškai nauju būdu, kuriuo Dievas vėl juos lanko – savo Dvasia apsigyvendamas kiekviename iš jų ir visuose kartu.

Dievo buvimas Senajame Testamente

Dievo buvimo tema yra esminė ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose bei tarnauja kaip krikščioniškos Biblijos atrama. Ji prasideda Pradžios knygoje, sk. 2–3, dangaus ir žemės Kūrėjui esant sode su tais, kuriuos jis sukūrė pagal savo atvaizdą; o baigiasi įspūdingais atnaujinto dangaus ir žemės vaizdais bei Edeno atnaujinimu Apreiškimo 21,1–22,5, kur Jonas vaizdingai sako: „Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla“ (21,22). Kaip ten bebūtų, izraelitai suprato save kaip Buvimo tautą, kaip žmones, tarp kurių pasirinko žemėje gyventi amžinasis Dievas.

Sandoros Skrynia ir Padangtė

Žinomiausias būdas Dievo buvimui patirti Senajame Testamente yra Sandoros Skrynia ir Padangtė. Toks buvimo motyvas, pasibaigiantis ant Skrynios nužengiančia Dievo šlove, yra struktūrinis Išėjimo knygos raktas. Gyvasis Dievas pirmą kartą apsireiškė Mozei Sinajaus kalne liepsnojančio krūmo pavidalu (Iš 3). Jis liepė Mozei atvesti tautą, kad jį pagarbintų. Užkopę į šventąjį kalną (sk. 19), izraelitai pasiekė Dievo „gyvenimo“ vietą, kurią jiems draudžiama netgi paliesti ir grasinama už tai mirties bausme. Tik Mozei leidžiama įeiti į Dievo buvimą.

Tačiau Dievas planuoja nužengti nuo kalno ir gyventi tarp savo žmonių Padangtėje. Taigi gavęs Sandoros knygą (Iš 20–24), Mozė priima nurodymus dėl Padangtės statybos (sk. 25–31).Tačiau tarp nurodymų ir statybos (sk. 35–39) įterpiamas siaubingas epizodas dykumoje (sk. 32), po kurio Dievas paskelbia Mozei: „Aš pats nekilsiu su jūsų gretomis“; jį pakeis angelas (sk. 33). Mozė pripažino tokio sprendimo nepakankamumą ir įsiterpė: „Jei tu pats neitum kartu, neversk mūsų keltis iš šios vietos. Juk kaip kitaip būtų žinoma, kad radome malonę tavo akyse, – aš ir tavoji tauta, – jeigu neitum kartu su mumis? Argi ne tuo mes – tavo tauta ir aš – būsime paženklinti tarp visų tautų, esančių žemėje?“ (33,15–16).

Po to apreiškiamas Dievo charakteris (Dievas „gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“, Iš 34,4–7) ir statoma šventykla, o visa tai vainikuoja Dievo šlovė, kuri „ją [Padangtę] pripildė“ (40,35). Taip tauta, lydima Dievo buvimo, kurį simbolizuoja debesies ir ugnies stulpas, pasiruošia keliauti į vietą, kurią „Viešpats… išrinks kaip buveinę savo vardui“ (Įst 12,11).

Pakartoto Įstatymo pažadas galiausiai išsipildo Saliamono šventyklos pastatymu, kai nužengia ir „pripildo šventyklą“ (1 Kar 8,11) ta pati šlovė, kaip ir Išėjimo knygos sk. 40. Taigi Jeruzalė ir šventykla nuolatos apibūdinamos kaip „vieta, kurią Jahvė pasirinko savo vardui gyventi“; šventykla tapo esminiu Izraelio egzistencijos Pažadėtoje žemėje tašku.

Taigi Dievo buvimas su Izraeliu paženklino juos kaip jo tautą dar labiau negu įstatymas ar kiti nuosavybės požymiai – apipjaustymas, mitybos apribojimai ir šabo laikymasis. Jie gerai suprato, jog dangų ir žemę sukūręs Dievas negali būti sutalpinamas į žemišką pastatą (pvz., Iz 66,1–2); vis dėlto, kadangi Dievas sukoncentravo ten savo buvimą, Skrynia ir Padangtė tapo svarbiausiais Dievo buvimo tarp savo žmonių simboliais.

Taigi, nors šventykla tarnavo ir kaip aukojimo vieta, Senajame Testamente Dievo žmonės pirmiausiai laikė ją maldos ir Dievo buvimo su jais vieta. Tai vis iškyla ir iškyla Izraelio himno knygoje, psalmyne. Štai nuostabus himnas 68 psalmėje, vaizduojančioje Dievo buvimą Sione kaip jo tautos viltį ir jos kaimynų pavydą:

        „O didingas kalne, Bašano kalne,
        daugelio viršūnių kalne, Bašano kalne!
        Daugelio viršūnių kalne,
        kodėl žvairuoji į kalną,
        kurį Dievas išsirinko savo buveine, –
        kur Viešpats gyvens amžinai?“ (Ps 68,16–17).

Apie „žengimą į sostą“ psalmininkas gieda:

        „Dievo kovos vežimų dusyk po dešimt tūkstančių –
        tūkstančių tūkstančiai, –
        Viešpats žygiuoja iš Sinajaus į šventąją vietą.
        Tu kopei į aukštąjį kalną,
        vedeisi belaisvius su palyda,
        priėmei dovanas iš žmonių –
        net iš tų, kurie maištauja.
        Viešpats Dievas ten gyvens!“ (18–19).

Tą pačią temą per visą psalmyną pakartotinai rutulioja pavieniai izraelitai, apmąstantys gyvenimo Dievo buvime šlovę:

        „Kokios mielos yra tavo buveinės,
        Galybių Viešpatie!
        Trokštu, ilgiuosi Viešpaties šventovės kiemų;
        mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui“ (Ps 84, 2–3);
        „Leisk man pažvelgti į tave šventovėje;
        leisk man pamatyti tavo galybę ir garbę!“ (Ps 63,3).

Tačiau dėl savo nesėkmės Izraelis prarado Dievo buvimą su juo. Štai kodėl Jeruzalės griuvimas ir tremtis jiems tokie kupini patoso. Jeruzalės šventykla, kur gyveno Dievas, buvo sugriauta; žmonės buvo ne tik išvaryti į vergiją, bet vergų ir tų, kurie išliko, nebeženklino Dievo buvimas tarp jų. Viso to aštriausią, galutinę ir simbolinę išraišką randame Ezechielio sk. 10, kur, kaip ir Sandoros Skrynios atveju 1 Samuelio 4, „Viešpaties šlovė“ apleidžia Jeruzalės šventyklą.

Atnaujinto buvimo pažadas

Tačiau ne viskas buvo prarasta. Pranašystėse pagrindinę vietą užėmė pažadas, jog Dievas sugrįš. Pavyzdžiui, per Ezechielį Dievas žada: „Tarp jų bus mano Padangtė. Aš būsiu jų Dievas ir jie bus mano tauta“ (37,27); Malachijas pranašauja: „Staiga ateis į savo Šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote“ (3,1). Ši viltis nusidriekia į apokaliptinių rašytojų tarptestamentinį judaizmą, pavyzdžiui, Dano testamente, 5,13: „Ir Jeruzalė nebebus sugriauta… nes jos viduryje bus Viešpats“.

Turint omeny ankstesnę Izraelio istoriją, atnaujinto buvimo motyvas tiesiogiai susijęs su šventyklos atstatymo viltimi. Įspūdingiausią metaforišką išraišką šis motyvas įgyja didžiojoje Ezechielio vizijoje (sk. 40–48), bet jo įsimintiniausias momentas yra Izaijo pranašystėje, 2,2–3 (pakartotas Mch 4,1–2), kur įtrauktas svarbus epizodas apie pagonis:

        „Ateityje įvyks –
        Viešpaties Namų kalnas
        stovės tvirtai iškilęs virš kalnų
        ir bus už kalvas aukštesnis.
        Visos tautos plūs jo linkui;
        daug tautų ateis ir sakys:
        Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną,
        į Jokūbo Dievo namus,
        kad jis pamokytų mus savo kelių,
        kad mes eitume jo takais’“.

Vis dėlto antroji šventykla nėra verta visų tų lūkesčių. Todėl žmonėms ji sukelia prieštaringus jausmus. Turėdamas omeny Saliamono šventyklą ir Ezechielio pažadėtąją ateities šventyklą, Agėjas skundžiasi: „Kas iš jūsų dar yra gyvas, kuris matė šiuos Namus pradinės šlovės apgaubtus? Kaip jums dabar jie atrodo? Argi nėra jie it niekas jūsų akyse?“ (Ag 2,3). Taigi daugelyje bendruomenių Dievo žmonės vis dar puoselėjo didelės šventyklos atstatymo viltį. [2]

Dvasiai prilygstantis buvimas

Pauliui šiuo atžvilgiu svarbiausias yra tas faktas, kad Izaijo 63,9–14 Dievo buvimas tremties aprašyme specialiai prilyginamas „Šventajai Viešpaties Dvasiai“. Prisimindamas Izraelio praeitį, pranašas sako:

        „Visose jųjų nelaimėse jis buvo nelaimingas.
        Ne koks pasiuntinys ar koks angelas,
        bet jo Artumas išgelbėjo juos,
        iš meilės ir iš pagailos juos atpirko.
        Jisai globojo juos
        ir nešė nuo amžių per visas dienas.
        Ogi jie kėlė maištą
        ir liūdino jo šventą dvasią.
        Todėl jis tapo priešu jiems,
        ėmė pats su jais kovoti.
        Tada prisiminė jie praeities dienas ir Mozę savo tarną.
        Kurgi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės ganytoją?
        Kurgi tas, kuris jam įkvėpė savo šventąją dvasią, –
        padaręs, kad šlovingoji jo ranka
        žygiuotų su Mozės dešiniąja,
        perskyręs vandenis prieš juos,
        kad įgytų sau amžiną vardą,
        pervedęs juos per jūros gelmes?
        Kaip žirgas dykumoje, jie nesuklupo.
        Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį,
        Viešpaties dvasia juos vedė.
        Taip vedei tu savąją tautą,
        kad suteiktum savo vardui šlovę“.

Su šia sąsaja Paulius buvo neabejotinai pažįstamas – tai patvirtina jo sąmoningas eil. 10 atkartojimas Laiško efeziečiams 4,30: „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“.

Dvasia kaip atnaujintas buvimas Pauliaus laiškuose

Kai nuo šių Senojo Testamento įvykių atsigręžiame į Paulių, paaiškėja, kad Dvasios atėjimą jis suprato kaip: 1) Dvasios sąsają su Naująja Sandora; 2) jos „apsigyvenimą“ žmoguje; 3) Dvasios siejimą su šventykla. Įkūnijanti ir Naująją Sandorą, ir šventyklos atstatymą, Dvasia tampa Dievo buvimo Žemėje forma dabar. [3] Šiuo atžvilgiu šventyklos įvaizdžiai ypač reikšmingi, nes ji visada buvo suprantama kaip Dievo buvimo ir jo šlovės vieta. Pauliui Dvasia yra dabartinis Dievo būdas gyventi savo šventykloje. Toks gyvenimas, kaip ir buvo galima tikėtis pagal Senojo Testamento tradiciją, vyksta ir bendruomenėje, ir ypač kiekvieno tikinčiojo širdyje.

Dvasios vaidmuo Naujojoje Sandoroje

Kaip ir kiti ankstyvosios Bažnyčios atstovai, Kristaus mirtį Paulius laiko Naujosios Dievo Sandoros su jo žmonėmis sudarymu (žr. 1 Kor 11,25). Be to, Dvasia jam yra šios Sandoros realizavimo tarp jų būdas. Dėl savo paties – ir kitų – turėtų Dvasios patyrimų šį vaidmenį Paulius supranta labai panašiai kaip nusakyta Ezechielio 36,26–27 ir 37,14. Paulius taip suderina šių dviejų vietų motyvus, kad tampa aišku, jog Dvasios atėjimu į tikinčiojo ir tikinčios bendruomenės gyvenimą Dievas išpildys tris pažadus.

1. Savo žmonių akmeninę širdį Dievas pakeis „nauja širdimi“ – anot Jeremijo, kurioje jis „įrašys“ savo įstatymą (Jer 31,31–33), ir tai bus įmanoma, nes jis atnaujins juos ir „nauja dvasia“ (Ez 36,26). Paulius apie tai kalba 2 Kor, 3,1– 6, kur korintiečiai laikomi Naujosios Sandoros priėmėjais, „gyvojo Dievo Dvasia“ įrašytais „gyvų širdžių plokštėse“ (eil. 3). Pats Paulius esąs šios Naujosios Sandoros tarnautojas – ne „raidės“, bet Dvasios, kuri teikia gyvybę (eil. 5–6). Tokį pat supratimą atskleidžia panaši kalba Laiško romiečiams 7,5–6 bei 2,29, kur išsipildo „širdies apipjaustymas“, paminėtas Pakartoto Įstatymo 30,6.

2. Ši „naujoji dvasia“ yra ne kas kita kaip Dievo Dvasia, kuri įgalins Dievo žmones laikytis jo nurodymų (Ez 36,27). Kaip akivaizdu iš Rom 8,3–4 ir Gal 5,16– 25, Dvasios atėjimas yra Pauliaus atsakymas į klausimą, kas laukia teisiojo, kuris nesilaiko Toros (Senojo Testamento įstatymo).

3. Dievo Dvasia reiškia paties Dievo buvimą: „Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte“ (Ez 37,14). Vėlgi Paulius šią temą atkartoja 2 Kor 3,5–6. Gyvojo Dievo Dvasia teikia Dievo žmonėms vienintelę tikrąją dievišką tikrovę. „Dvasia teikia gyvybę“, – teigia Paulius Naujosios Sandoros kontekste.

1 Tes 4,8 kalba atitinka Ez 36,37. Bet koks šventumo atmetimas tesalonikiečiams reikštų Šventąją Dvasią duodančio Dievo atmetimą. Jei jie atmestų Pauliaus kvietimą gyventi šventai, jie atmestų paties švento Dievo buvimą, jo Šventąją Dvasią. Galime daryti išvadą, kad Pauliaus požiūriu, Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu Naująją Sandorą padarė veiklią Dievo žmonėms; tačiau jos raktas yra Dvasia, kaip išsipildžiusi tikrovė Dievo žmonių gyvenime.

Apsigyvenanti Dvasia

Su dieviško buvimo tema bei Naujosios Sandoros aprašymais Senajame Testamente glaudžiai susiję daugelis Pauliaus tekstų, kurie kalba apie Dievo žmonėse ir tarp jų gyvenančią Dvasią. Ši tema pirmiausia randama tekstuose, kurie kalba apie Dvasios buvimą tikinčiajame. Sakoma, jog Dvasia yra „jumyse“ (1 Tes 4,8; 1 Kor 6,19; 14,24–25; Ef 5,18 [panaudojant „pilnumo“ įvaizdį]). Buvimo „jumyse/mumyse“ vieta yra „širdis“ (2 Kor 1,22; 3,3; Gal 4,6; Rom 2,29; 5,5). Taip įvedamas „apsigyvenimo/gyvenimo jumyse“ terminas (1 Kor 3,16; 2 Kor 6,16; Rom 8,9–11; Ef 2,22).

Dvi iš šių Rašto vietų (1 Kor 14,24–25 ir 2 Kor 6,16) yra ypač informatyvios, nes Paulius cituoja Senojo Testamento tekstus apie Dievo gyvenimą tarp savo žmonių; Paulius šį gyvenimą dabar prilygina Dvasios buvimui. Apie pagonis, atsigręžusius į gyvąjį Dievą, nes pranašiška Dvasia atvėrė jų širdis, Paulius kalba Izaijo žodžiais: „Tik su jumis yra Dievas“ (45,14).

Dievo buvimą tarp savo žmonių Paulius panašiai supranta ir kalbėdamas apie šventyklą 2 Kor 6,16, kur kaip prielaida turimas Dvasios buvimas bendruomenės gyvenime iš 1 Kor 3,16. Čia jis kalba Naujosios Sandoros pažado terminais iš Ez 37,27: „Aš būsiu jų Dievas ir jie bus mano tauta“. Šios eilutės aiškiai rodo, jog šventyklos vaizdiniu išreiškiamas Dvasios apsigyvenimas.

Bažnyčia kaip Dievo šventykla

Dvasią su atnaujintu Dievo buvimu tarp savo žmonių Paulius ypatingai sieja per šventyklos įvaizdį. Šis įvaizdis Pauliaus kalbose pasirodo keturis kartus – triskart jis susijęs su Senojo Testamento atvejais (1 Kor 3,16–17; 2 Kor 6,16; Ef 2,22), kai Dievas gyvena tarp savo žmonių per šventyklą, ir vieną kartą jis susijęs su pažadėtąja Naująja Sandora (1 Kor 6,19–20), kur „šventykla“ dabar yra tikinčiojo kūnas, kuriame gyvena Šventoji Dvasia, gauta iš Dievo.

Taigi pirmiausia Dvasios buvimo tarp Dievo žmonių kontekste Paulius susieja Dvasią su šventykla. Tai, kaip gyvasis Dievas šiandien būna su savo žmonėmis, aiškiausiai pasakyta Ef 2,22: Bažnyčia darniai auga į šventyklą Viešpatyje, ant kurio pamato, Jėzaus Kristaus, jie „drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje“.

Čia ir slypi 1 Kor 3,16–17 reikšmingumas. Pauliaus įvadas „Ar nežinote, kad…“, po kurio eina „jūs esate Dievo šventykla [Korinte]“, prie to ir argumentas kontekste rodo, jog Dievo šventyklą/buvimą įkūnijančios Dvasios motyvas turi turtingą istoriją, kurios Paulius neužmiršo. Kontekste jis ginčijasi su tais, kurie buvo begriauną Korinto Bažnyčią savo varžymusi tarp lyderių dėl išminties (tik žmogiškos). Atsakydamas jiems, Paulius pereina nuo minties, kaip kvaila daryti „viešpačius“ iš paprasčiausių tarnaujančių žmonių (eil. 5–9), prie perspėjimo (eil. 10–15) tiems, kurie veda Bažnyčią šia neteisinga kryptimi, ir galiausiai kreipiasi į pačią Bažnyčią ta prasme, kas jie yra kaip Dievo žmonės Korinte – būtent Dievo šventykla.

Šventyklos įvaizdį Paulius pradeda vartoti eil. 9: „jūs [Korinto Bažnyčia] esate Dievo statyba“. Jos pamatą (nukryžiuotą Kristų) padėjo apaštalas, tačiau laiško parašymo metu iškilo superstruktūra iš tokių medžiagų, kurios tam pamatui visiškai neprilygo (jų tuometinį susižavėjimą išmintim ir retorika buvo galima prilyginti medžiui ir šiaudams). Jie turėjo statyti iš išliekančių medžiagų (aukso, sidabro, brangakmenių, prilygstančių Nukryžiuotojo Evangelijai) – šie įvaizdžiai paimti iš aprašymo, kaip buvo statyta Saliamono šventykla (1 Metr 29,2; 2 Metr 3,6). Eil. 16 Paulius retoriškai klausia: „ Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla?“ Kaip bendruomenė jie sudarė vieną gyvojo Dievo šventyklą, Dievo alternatyvą nesuskaičiuojamoms Korinto pagonių šventykloms; būtent Dvasios buvimas tarp jų ir pavertė juos ta alternatyva.

Tačiau korintiečiai jau griovė Dievo šventyklą, nes jų susižavėjimas išmintim ir jos siekimas gesino apreiškiančią ir juos vienijančią Dvasią. [4] Štai stiprus perspėjimas: naikintojai bus patys sunaikinti Dievo. Jis padarys tai neabejotinai, nes jo šventykla, jo buvimo vieta yra šventa; ir „ jūs [Korinto Bažnyčia] esate toji šventykla“. Susirinkusi Bažnyčia yra Dievo asmeninio buvimo per jo Dvasią vieta. Būtent tai išskiria Dievo žmones iš „visų tautų, esančių žemėje“ (Iš 33,16).

Visame Naujajame Testamente nėra svarbesnio žodžio apie vietinės Bažnyčios prigimtį už šį! Vietinė Bažnyčia yra Dievo šventykla; ir tai vien dėl Dvasios buvimo, kuriuo Dievas šiandien vėl lanko savo žmones. Todėl nenuostabu, kad Paulius liepia išvyti iš bendruomenės kraujomaiša susitepusį žmogų (draudžia net su juo valgyti) ir laiko tai būdu jam išsigelbėti (1 Kor 5,1–13). Už Dievo buvimo vietos ribų jis tikriausiai atgailaus, todėl gali būti išgelbėtas ir vėl grąžintas tarp žmonių, kurie yra Viešpatyje.

Bažnyčią kaip Dievo šventyklą ir Dievo alternatyvą pagonių šventykloms Korinte akcentuoja ir identiški įvaizdžiai iš 2 Kor 6,16–7,1. Bažnyčios nariai turi atsikratyti Korinto stabmeldystės (kartojamas 1 Kor 8–10 draudimas) ir apsivalyti nuo bet kokio netyrumo, nes jie yra Dievo šventykla, amžinojo Dievo gyvenimo Korinte vieta.

Ef 4,30 ragindamas skaitytojus „neliūdinti Šventosios Dievo Dvasios“, Paulius pavartoja Izaijo knygoje, 63,10 esantį pasakymą, tą pačią Senojo Testamento vietą, kur dieviško buvimo su Izraeliu Padangtėje samprata specialiai prilyginama „Šventajai Jahvės Dvasiai“. Šis palyginimas sudaro Pauliaus perspėjimo pagrindą. Su Dievo žmonėmis per dykumą keliavo ne angelas ar pasiuntinys, o dieviškas buvimas paties Dievo Dvasios pavidalu. Dabar per Šventąją Dvasią Dievo buvimas grįžo jo žmonėms, kad apsigyventų drauge su visais bei su kiekvienu atskirai ir jie galėtų vaikščioti Dievo keliais. Taigi Paulius ragina efeziečius nekartoti Izraelio nesėkmės. Jiems nevalia įvairiomis nuodėmėmis, griaunančiomis „Dvasios vienybę“ (4,3), liūdinti Dievo, kuris yra tarp jų savo Šventąja Dvasia.

Atskiras tikintysis kaip Dievo šventykla

1 Kor 6,19–20 Paulius aiškiai pereina nuo Bažnyčios įvaizdžio prie atskiro tikinčiojo. Taigi Dievas savo Dvasia gyvena ne tik tarp visų savo žmonių, bet ir su kiekvienu atskirai.

Nederėtų nejučiom praleisti šios vaizdinių kaitos reikšmingumo. Kontekstas susijęs su seksualiniu amoralumu. Paulius susirūpinęs tikinčiojo „pašventinimu“. Pagal to meto supratimus, kurie aiškiai skyrė fizinę, materialiąją plotmę nuo nematerialios, neregimos (helenistinis dualizmas), kai kurie korintiečiai manė, jog žmogaus dvasios neveikia tai, kas vyksta su jo kūnu, įskaitant ir seksualinius santykius su prostitutėmis. Tačiau Paulius su tuo nesutiko. Pagal savo atvaizdą mus sukūręs Dievas sukūrė ir kūną, ir dvasią, taip paskelbdamas, jog materialioji tvarka yra gera.

Šiuo paskutiniuoju ginčo su jais metu ir išgelbstinčio Kristaus darbo kontekste Paulius kreipiasi į Dvasios buvimą jų gyvenime. „Nupirkdamas“ juos Dievo šlovei, Kristus nupirko ir jų kūnus – tai liudija Šventoji Dvasia, kurios šventykla jie yra, nes dabar Dievas gyvena ne žmonių rankų darbo šventyklose, o savo paties pastatytose. Taigi jie nebepriklauso sau ir negali daryti su savo kūnais, ką nori. Jie priklauso Dievui, kuris nusipirko juos per Kristaus auką ir dabar gyvena juose savo Dvasia.

Šiame tekste, kaip ir 2 Kor 2,14–4,6, slypi Pauliaus asmeninio pietizmo bei Dvasios suvokimo savo gyvenime paslaptis. Abiem atvejais tekstai galiausiai rodo į išorę; t.y. šios dvasinio gyvenimo dimensijos tikslas yra ne tik kontempliacija, bet ir Dvasios įkvepiamas moralus gyvenimas. Vis dėlto negalima užmiršti ir asmeninės dimensijos. Iš tiesų pirmoji Dievo buvimo vieta Naujojoje Sandoroje yra kiekviename iš jo žmonių – taip jis pašventina jų dabartinę egzistenciją ir sujungia ją su savo amžinybe.

Tačiau kaip dažnai atsitinka su Pauliaus vartojamais įvaizdžiais, dėl savo lankstumo kitame kontekste jie gali atrodyti kitaip. Kelias į teisingą 2 Kor 2,14–4,6 supratimą iš dalies vėlgi susijęs su kombinuotais Padangtės/šventyklos ir buvimo įvaizdžiais. Jis prasideda 2,17 Pauliaus kalba apie jo tarnystės vertingumą – ją jis priešina su kitos evangelijos skelbėjais. Toje kalboje Paulius tvirtina gyvenąs „Dievo akivaizdoje“.

Ši tema vėl užkliudoma 3,7 ir rutuliojama iki galo, supriešinant jo tarnavimą su Mozės. Toks traktavimas ilgainiui išauga į tam tikrą midrašą (tai yra tradicinį žydų Biblijos ištraukos aiškinimą) apie tai, jog grįžęs iš Dievo buvimo, Mozė buvo apsigobęs, o jam įžengiant į Artumo padangtę, gobtuvas buvo nuimamas. Tikintieji yra tie, kurie dabar atsigręžia į Viešpatį, čia prilyginamą Viešpaties Dvasiai, Dievo buvimo šiame amžiuje raktui. Taip buvo su Moze, tačiau dabar per Dvasią, mums įeinant į šventyklą džiaugtis Viešpaties šlove, gobtuvas nuo mūsų nukrinta.

Būtent gobtuvas ir Dvasia padaro šį argumentą taip daug sakantį; Dvasios buvimas dabar nuėmė gobtuvą – ir tai tikriausiai aliuzija į gobtuvą, kuris neįleidžia žmonių į Dievo buvimą šventykloje. Atėjus Dvasiai, gobtuvas nukrinta – ir nuo mūsų veidų, ir nuo Artumo, – kad galėtume regėti paties Viešpaties šlovę Dievo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus akyse.

Čia Paulius įžengia į šventą vietą. Dvasios buvimo dėka žmogus dabar yra po gobtuvu pačioje Dievo akivaizdoje ir ne tik regi Dievo šlovę Kristuje, bet ir yra transformuojamas į Dievo panašumą iš vieno šlovės laipsnio į kitą. Čia su šlovinimu ir garbinimu pratrūksta šūksnis – Aba! Čia Dievo vaikai tampa nebepanašūs į savo ankstesnį „tėvą“, šio pasaulio dievaitį, kuris vis dar apakina netikinčiųjų širdis (4,4), o panašėja į patį Dievą (3,18). Jo atvaizdą mes nešiojame savo dabartinėje „jau, bet dar ne“ egzistencijoje. Pauliaus nuomone, tai ne vienintelis dalykas, kurį Dvasia daro mūsų dabartiniame pasaulyje, tačiau tai labai reikšminga, ir jei neatkreipiame į tai dėmesio, nesuprantame Pauliaus raštų.

Apibendrinkime. Pauliui Dvasia nėra tiesiog beasmenė jėga, įtaka ar galia. Dvasia yra ne kas kitas, kaip pažado išpildymas, kad pats Dievas vėl grįš būti su savo tauta. Tai implikuoja svarbius klausimus – ne tik Pauliaus supratimą apie Dievą ir Dvasią, bet ir buvimo individualiai bei kartu su Dievo žmonėmis reikšmę. Dievo asmeninio buvimo Dvasia mūsų gyvenimuose ir tarp mūsų dėl jo vardo veda mus teisumo takais, ji „daro viską visuose žmonėse“, ji nuliūsta, kai žmonės neatspindi jos charakterio ir todėl apreiškia savo šlovę, ji dalyvauja mūsų šlovinime, kai giedame „šlovė, garbė ir valdžia“ Dievui ir Avinėliui.

Jeigu iš tiesų perimsime Pauliaus supratimą, būtent paskutiniųjų laikų Dievo žmonėms kaip mes teks perimti šią tikrovę, ją išgyvenant. Turbūt pradėti turėsime atsisakydami beasmenių įvaizdžių (vėjas, ugnis ir t. t.) – kad ir kaip išraiškingai jie atskleistų Dvasios tarnavimą – bei pakreipdami savo mąstymą į Pauliaus vėžes, kad suprastume ir išgyventume Dvasią kaip asmeninį amžinojo Dievo buvimą.

Gordon D. Fee, sekminininkų teologas, Naujojo Testamento ir egzegezės profesorius Kanadoje

Vertė Jolanta Korolkovaitė
Versta iš: Fee G. D. Paul, the Spirit, and the People of God. – Peabody, MA, 1996 © Hendrickson Publ.