Bendra informacija apie egzorcizmus

Žodis egzorcizmas apima šias reikšmes:

1. Didelis, viešas arba iškilmingas egzorcizmas: jo tikslas yra išvaryti piktąją dvasią iš apsėsto žmogaus ir išlaisvinti iš demoniškos įtakos. Tai sakramentalija, kurią gali teikti vyskupas arba jo įgalioti dvasininkai; vykdomas pagal Romos rito nurodymus. Tai taip pat yra paprastas egzorcizmas (atliekamas teikiant Krikšto sakramentą) ir veiksmai, kai bet kuris kunigas naudoja egzorcizuotą vandenį, aliejų ir druską.

2. Mažesni, privatūs ar paprasti egzorcizmai: jie nėra egzorcizmai tikrąja šio žodžio prasme, nes nevartojama didžiojo egzorcizmo formulė, pvz., tiesiogiai neįsakinėjama piktajai dvasiai. Tai – visų tikinčiųjų kalbamos individualios maldos, pvz., prašymai apsaugoti nuo piktojo pagundų ir maldos kenčiant. Tokios yra ir pagijimo maldos. Apskritai tai yra užtarimo maldos būdas, kurį gali naudoti visi kunigai arba religinės bendruomenės, vadovaujamos kunigo ar diakono. Tai nėra egzorcizmai, nors jų tikslas – išlaisvinti iš demonų įtakos (bet ne iš paties apsėdimo).

Egzorcizmas yra viešas, jeigu jį vykdo įšventintas Bažnyčios tarnas, kuris atlieka egzorcizmą Bažnyčios vardu ir autoritetu, su galia, gauta per kunigystės šventimus. Kunigas negali tos galios naudoti be aiškaus vietos ordinaro leidimo. Ši taisyklė yra tiksliai išreikšta Kanonų teises 1172 kan. § 1 . „Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems. § 2. Vietos ordinaras tokį leidimą suteikia tik pamaldumu, žiniomis, išmintimi ir gyvenimo kilnumu pasižyminčiam kunigui.” Leidimo nereikia iškilmingiems viešiems egzorcizmams vykdyti namų, gyvūnų ir vietų atžvilgiu.

Dažnai išlaisvinančių veiksmų imasi pavojaus nesuvokiantys žmonės, pvz., pasauliečiai, įvairūs bioenergetikos specialistai, būrėjos, kerėtojai ir kiti. Po šių žmonių atliktų veiksmų iš pradžių pastebimas tariamas kamuojamo asmens būklės pagerėjimas (tai placebo efektas, arba velnio apgaulė), po kurio kentėjimas grįžta su nauja jėga. Todėl reikia vengti tokių „gydytojų”, o kliautis kunigų egzorcistų pagalba – plačiau skaityk čia.

Iš kunigo rankų gautas palaiminimas nebus veiksmingas, jeigu jį gaunantis žmogus neturės noro atsiversti, o ypač jei neatmes nuodėmės. Negalima palikti velniui atlapotų savo sielos durų, nes jis gali grįžti ir dvigubai smarkiau užpulti. Evangelijoje pagal Matą Jėzus moko, kad „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau”. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai” (Mt 12, 43-45). Taigi egzorcizmo tikslas nėra išvaryti pačią piktąją dvasią ir nutraukti jos įtaką, bet svarbiausia, kad žmogus atsiverstų ir būtų nukreiptas į gyvo tikėjimo kelią. Išlaisvinimo pagrindą sudaro atsivertimas ir atsiskyrimas nuo blogio.

Katalikų egzorcistas. Kas atlieka egzorcizmus?

Egzorcistas Katalikų bažnyčioje – tai vyskupas arba jo paskirtas kunigas, kuris turi specialųjį leidimą atlikti egzorcizmus. Sakramentalijos rimtumas ir egzorcizmo pobūdis reikalauja, kad egzorcizmai prie apsėstojo būti atliekami remiantis vietos vyskupo specialiu ir aiškiu leidimu.

Toks leidimas išduodamas ilgesniam laikui ir tiems kunigams, kurie pasižymi „dievobaimingumu, mokslu, sumanumu ir nepriekaištingu gyvenimu bei yra specialiai paruošti šiai užduočiai”. (Žr. Sakramentų disciplinos komisijos dokumentai). Kunigai, neturintys vyskupo leidimo, gali melstis dėl konkretaus asmens išlaisvinimo. Ši malda nėra egzorcizmas ir neturi komunikacijos formulių su piktąja dvasia. Savo tarnystėje egzorcistas vadovaujasi Romos ritualo rekomendacijomis, įgytomis žiniomis ir savo patirtimi.

Pasauliečių galingas ginklas – malda, tačiau jos neužtenka norint tiksliai nustatyti apsėdimą ir atlikti egzorcizmus. Tiktai tinkamas egzorcizmas atliktas įgaliotų dvasininkų egzorcistų leidžia nustatyti, ar konkretų asmenį veikia piktoji dvasia ir koks yra jos įtakos laipsnis. Šiuo atveju egzorcistas turėtų būti itin atsargus; reikia atskirti, ar kenčiantis asmuo nėra psichiškai nesveikas arba kartu ir nesveikas, ir apsėstas. Būtina suvokti, kad šėtonas naudojasi įvairiais būdais, kad paslėptų savo buvimą.

Pastaraisiais metais padaugėjo pasauliečių egzorcistų, pranašautojų, bioenergoterapeutų, žiniuonių, aiškiaregių ir pan., kurie imasi išlaisvinti nuo piktosios dvasios. Nuneigti šių žmonių poveikių ar priemonių nereikėtų, tačiau verta prisiminti, kad tos savybės gali būti kilusios iš piktosios dvasios. Bendravimas su tokiais žmonėmis gali būti pavojingas, nekalbant jau apie patikėjimą jiems išlaisvinimo nuo piktosios dvasios (plačiau apie tai straipsnyje „Dėmesio – netikri egzorcistai”).

Reikia pabrėžti, kad vyskupo tam įgaliotų dvasininkų atlikti egzorcizmai pasižymi gydomosiomis savybėmis. Visi kiti egzorcizmai, kuriuos atlieka pasauliečiai, taip pat neįgalioti dvasininkai, neatneša tikrojo išsilaisvinimo. Raganių, spiritualistų, žiniuonių ir plačiąja prasme suprantamų vad. pasaulietišku egzorcistų egzorcizmai paprastai baigiasi tuo, kad pablogėja kenčiančio žmogaus būsena.

Jeigu tave kankina demonai, pasikalbėk su savo nuodėmklausiu. Jis turėtų atpažinti požymius ir nukreipti tave pas tinkamus dvasininkus. Taip pat su tokia problema gali kreiptis į kleboną, kuris turėtų žinoti, kas vyskupijoje yra egzorcistas, arba tiesiogiai į vyskupystės kuriją su prašymu nurodyti kunigo egzorcisto telefoną ar adresą. Susisiekus egzorcistas gali paskirti susitikimo laiką ir vietą. Paprastai egzorcizmai yra atliekami neviešojoje vietoje, kad būti išvengta pašalinių žmonių (pvz., smalsuolių). Kunigas egzorcistas prašo apibūdinti numanomos piktosios dvasios poveikio požymius ir kartu su žmogumi stengiasi rasti blogos būklės priežastis. Jeigu kyla įtarimai dėl faktinės demoniškos įtakos, sukalbama išlaisvinimo malda bei iškilmingas egzorcizmas. Po maldos pabaigos egzorcistas gali paskirti kito susitikimo terminą. Už pagalbą neimamas joks mokestis, jokia dovanelė arba kitokie dėkingumo įrodymai.

Egzorcistų šventinimai

Vyskupai krikštijant atlikdavo egzorcistų apeigas. Šios apeigos sietinos ne tik su tais, kurie priimdavo Krikšto sakramentą. Egzorcizmai buvo atliekami taip pat ir pagonims, kas dažnai suartindavo juos su krikščionimis. Bažnyčioje visuomet vyskupas buvo egzorcistas numeris vienas. O egzorcisto šventinimai – tai kelias link kunigystės. Laikui bėgant egzorcisto funkcija buvo labiau rezervuojama oficialiai išrinktiems ir vyskupo paskirtiems kunigams. 1972 m. rugpjūčio 12 d. egzorcisto šventinimus panaikino. Daugelyje šalių netgi egzorcisto iš viso nebuvo. Buvo teigiama, kad krikščioniškose šalyse šėtono poveikis buvo numalšintas priešingai negu misionierių šalyse. XVI am. buvo piktnaudžiauta šiuo klausimu ir kilo būtinybę rasti būdų šiai problemai išspręsti. Tai lėmė, kad egzorcistai pradėjo dirbti slapstydamiesi. Neretai egzorcistai buvo atšaukiami iš savo pareigų, nes jokioje tarnystėje nebuvo tiek daug spąstų. XIX am. filosofijoje galimus apsėdimo atvejus pradėta tapatinti su psichologiniais sutrikimais. Paskutinis Susirinkimas, kuris tiek daug reformavo, egzorcizmų klausimo nepalietė, taktiškai jį nutylėdamas. Paskutinė egzorcizmo reforma buvo įvykdyta 1999 m. kartu išleidžiant naują Romos ritualą.

Šiuo metu egzorcistų skyrimo klausimą reguliuoja Kanonų teisės kodeksas (Kanonai 1167-1172). Kodekse skelbiama, kad:

„šventinti egzorcistus gali tik tie, „kurie turi vyskupo šventinimus ir presbiteriai, kuriems leidžia tai daryti teisė”,

„egzorcistu tampa kunigas, pasižymintis dievobaimingumu, mokslu, sumanumu ir nepriekaištingu gyvenimu”,

„egzorcizmai gali būti atliekami remiantis aiškiu vietos ordinatoriaus paliepimu”,

„atliekant sakramentalijas (tarp jų ir egzorcizmus) privalu „laikytis patvirtintų Bažnyčios valdžios apeigų ir formulių” – kitaip tariant, vadovautis Romos ritualu”.

Katekizmas apie egzorcizmus

Egzorcizmų tikslas – piktųjų dvasių išvijimas arba išlaisvinimas nuo jų demoniškos įtakos dvasinės valdžios dėka, kurią Jėzus patikėjo Bažnyčiai. Visai kitas dalykai – liga, ypač psichinė, kuriai gydyti būtinos medicininės žinios. Taigi prieš imantis egzorcizmų, būtina įsitikinti, kad iš tikrųjų susiduriama su Piktojo buvimu, o ne su liga.

550 Dievo karalystės atėjimas yra šėtono karalystės žlugimas: Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė” (Mt 12, 28). Jėzaus egzorcizmai išlaisvina žmones iš demonų valdžios. Jie pranašauja didžiąją Jėzaus pergalę, kai „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan Kristaus kryžiumi bus galutinai įtvirtinta Dievo karalystė: „Nuo medžio viešpatauja Dievas”.

Egzorcizmo eiga

Egzorcizmo sakramentalijos suteikiamos toliau nuo žmonių, koplyčioje arba tinkamoje patalpoje, kur matomoje vietoje paprastai yra Nukryžiuotojo Kristaus, Švenčiausios Mergelės Marijos, angelų ir šventųjų atvaizdai. Išskyrus dvasininką, apeigose gali dalyvauti ir pasauliečių grupė, kurios užduotis – melstis už kankinamą žmogų. Jie neturi teisės sakyti kokių nors egzorcizmo formulių. Pilnus egzorcizmus sudaro ilgos įvadines maldos, po kurių eina trys skirtingi atitinkami egzorcizmai (pagal 2000 m. Ritualą).

Iš pradžių egzorcistai apšlaksto žmogų šventu vandeniu taip paminint apie apsivalymą Krikšto metu. Paskui seka litanijos malda, psalmių ir Evangelijos skaitymas. Kunigas egzorcistas uždeda rankas ant kankinamo žmogaus prašydamas Šv. Dvasios, kad piktoji dvasia pasišalintų. Maldos metu pūstelėjama į kankinamo žmogaus veidą. Paskui sukalbamas Tikėjimo išpažinimas arba atnaujinimi Krikšto pažadai. Paskui eina Viešpaties malda (Tėve mūsų…), po kurios egzorcistas kankinamam parodo Šv. Kryžių ir palaimina jį. Ištariama maldaujanti frazė skirta Dievui ir liepiamoji frazė, keikianti Jėzaus Kristaus vardu šėtoną. Apeigos baigiasi padėkos giesme, malda ir palaiminimu.

Egzorcizmo metu gali pasireikšti piktosios dvasios apsireiškimai. Žmogus, ties kuriuo atliekama ši sakramentalija, gali jausti nerimą, nuovargį, silpnumą, kartais pasireiškia pilvo, galvos, gerklės ir stuburo skausmai. Simptomai egzorcizmo metu ir po jo gali keistis: jeigu jie silpsta, tai gali būti pasveikimo pradžios ženklas; jeigu sustiprėja – išlaisvinimas užsitęsia. Tačiau gali būti, kad žmogus gali kalbėti apie teigiamus efektus netgi jiems nesant. Kalbant apie piktosios dvasios kankinimus, paprastai egzorcizmas tęsiasi ramiai, apsėdimo atveju gali pasireikšti papildomi simptomai.

Apsėdimo ženklais egzorcizmų metu galėtų būti pvz.: šnekėjimas užsienio kalbomis, alpimai arba jėga, nebūdinga šiam žmogui, slėptų dalykų žinojimas, ženklų pasirodymas ant kūno, daiktų išspjovimas. Šėtonas stengiasi sukliudyti egzorcistui. Dažnai piktoji dvasia stengiasi parodyti abejingumą, nors iš tikrųjų sacrum padidina jos pyktį. Tuo metu žmogus gali sėdėti nejudėdamas, vartydamas tiktai akimis arba blaškytis ir skųstis (ypač šventinimo metu arba liečiant stula). Nors pasiutimo priepuoliai pasitaiko pakankamai retai. Egzorcistas paprastai klausia apie demonų skaičių ir jų vardus bei apie laiką, kurį jie praleido kūne. Šėtonas, vengdamas demaskavimo, paprastai neatsako, todėl Kristaus vardu būtina jį skatinti atsakyti. Kartais piktoji dvasia, norėdama nukreipti dvasininko dėmesį, tampa labai šneki. Apsėdimo laipsnį galima pažinti pagal šėtono reakciją į šventuosius vardus. Apie Dievą ir Šventąją Mergelę Mariją dažniausiai sako „Jis”, „tavo vadas”, „Ji” „tavo Ponia”. Jeigu ištariama šventasis vardas, tai neretai tarp piktžodžiavimų. Stiprios demonų įtakos atveju asmenys, kuriems atliekami egzorcizmai, gali neprisiminti jų eigos arba prisiminti kažką neaiškiai.

Egzorcizmai gali trukti nuo keliolikos minučių iki keleto valandų. Sakramentalija atliekama keletą kartų iki visiško konkretaus žmogaus išlaisvinimo. Labai svarbu, kad tarp egzorcizmų ir po išlaisvinimo atlikti išpažintį bei priimti Komuniją, melstis ir atsikratyti prieraišumo prie nuodėmės. Tikras ir nuoširdus atsivertimas priartina mus prie Dievo ir atriboja nuo demoniškų įtakų.

“Indiculus” – Dievo malonė ir krikšto egzorcizmas
„Indiculus” apie Dievo malonę (440 m.)

9 132 241

3. Netgi tas, kuris per Krikštą buvo atnaujintas, negali išsilaisvinti iš šėtoniškų spąstų ir nugalėti kūniškos aistros kitaip negu gaudamas nuo Dievo – jam nuolat gelbstint – būvimą gerame gyvenime. Tai patvirtinta to paties vyskupo, tuose pačiuose lapuose, kai jis rašo: „Nors Jis [Dievas] atpirko žmogaus senas nuodėmes, tačiau žinodamas, kad žmogus vėl gali nusidėti, kad jį ir po jų galėtų pataisyti bei sutaikyti su savimi, pasiliko sau daug priemonių, duodamas jų žmogui kiekvieną dieną, ir jeigu tikėdami jomis nepasikliausime, jokiais būdais nesugebėsime nugalėti žmogiškų klaidų” [ten pat 586].

14 140 247

9. Taip pat ir į tai žiūrime atidžiai, ką daro Bažnyčią, krikštydama visame pasaulyje. Vaikai ir paaugliai, priimdami atgimimo sakramentą, prieina prie gyvenimo šaltinio tada, kai dvasininkai egzorcizmais bei pūstelėjimu išvaro iš jų piktąją dvasią, kad būtent tuo metu teisingumo dėlei parodyti, kaip „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan” [Jn 12, 31] ir „pirmiau nesurišęs galiūno” [Mt 12, 29], kaip jo turtas pavagiamas [Mk 3, 27] ir tampa nugalėtojo nuosavybe, kuris nusivedė sugautus belaisvius [Ef 4, 8] ir „žmones apdovanojo” [Ps 67, 19].