Atsisveikinimas su Justiniškėmis

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kada baltà prasisunkia pro žalią,
Kada geltona irgi eina,
sunkias...

visur tokie peršviečiami
žiedeliai,
nelyg kad Jėzus Skristus,
lyg suknelę
kokia mergytė pakelia...

Kada baltà prasisunkia, paskui geltona,
paskui ir vėl balta,
ir veja žalią,
lyg vėjas keltų,
lyg Jėzus keltų už kraštų
suknelę
Šito pavasario, šitos nesvietiškos laukymės,
plaukimo, atminimo, pašaukimo.

(Lyg katiną – pasaulis paėmė, iškėlė, laiko
mane už sprando...)

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.

Atsisveikinimas

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Iš savęs prabundu, kartais būna, savim neužmiegu,
Kai blakstienų vėjarodės vakaro kryptį sumaišo,
Nebelieka langų, tik galybė netirpstančio sniego,
Per kurį niekada į pavasarį nebeišeisiu.

Neklamposiu daugiau, savo pėdas seniai išsitryniau
Iš gyvenimo, tavo lemties ir šaligatvio skiaučių,
Paklausyk atmintim, nepriimk šito jausmo už gryna,
Liko baltas dangus su mėnulio pilnėjančiais griaučiais.

Užsnigtuos kambariuos liko tavo negyjantis kvapas
Ir baltumo daugiau, nei galėčiau savin sutalpinti,
Ką rytojus atneš, viskas buvo tikriausiai dar vakar
Tavyje užgesau, kaip į naktį suskilęs žibintas.

Šulinių svirtys vis girgžda girgžda..

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar nori, prisemsiu Tau sklidiną kibirą
Šalto vandens.
Žvaigždžių ir svajonių, jei nori,
Primėtysiu į patį dugną.
Dar galiu šypseną padovanoti,
Ir laukų žieminių melancholiją,
Ir išsiskyrimų ilgesį,
Ir meilės reikšmingą žvilgsnį.
Galiu įpilti
Rytojaus dienų nerimo,
Laukimo skausmo,
Sūrių žmogiškų ašarų,
Gėlių ir parako kvapo,
Nuodėmių kaip nuodų galiu įmaišyti.
Tai kaip, ar pasemti Tau
Sklidiną kibirą?

Ilgesys...

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Aš ilgiuosi tavęs,
Nors žinau nevalia,
Susitikom trumpam
Lyg bemiegiam sapne...
Tu ir aš-svetimi,
Du paklydę laivai,
Ir galbūt niekada-nesuves mus keliai...
Aš ilgiuosi tavęs,
Tyliai spurda širdis,
Vėl išaušta diena,
Bet ateis juk naktis.
Tu tikriausiai lig šiol,
Dar gerai nežinai,
Kad net diena dažnai,
Apsilanko sapnai...
Tik geriau netikėk,
Netikėsiu ir aš,
Kad paklydę laivai,
Vienas kitą suras.
Ir nutolę krantai,
Pasiliks svetimi,
Su slapta viltimi,
Susitikt ateity...

Kai užsidega žvaigždės, gėlės užsimerkia

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Klajodami,
Būdavo,
Išeidavom
Į tylią, rūke paskendusią,
Pievą -
Tarpumiškis.
Tyliai kažkas šlamėdavo žolėje.
Tu ištiesdavai ranką ir sukuždėdavai:
- Palauk.
Taip atsiveria kitas pasaulis.
Kiek pasaulių yra
Ir kiek jų gali būti?
Tavo akys - begalės pasaulių.
Šaltos žvaigždės kasnakt žiūri į mus.
Kažkur ten teka didelė juoda saulė,
Žalia ugnis užlieja
Sidabrinį paviršių.
Tu užmerki akis,
Ir vizija išnyksta.
Už durų du žmonės laukia.
Jų rankose - gėlės (juodos chrizentemos).
Uždengi ranka akis.
Atsisveikinkim.
Mes taip toli vienas nuo kito,
Kaip negali būti toli net žvaigždės.
Tavo akys - kaip veidrodžiai -
Atspindi tik viską, kas aplink,
Bet kur tu?
Ieškau,
Laukiu,
Tikiu.
Du kūnai,
Prasilenkiantys dangaus kūnai
Visatos begalybėje -
Aš ir tu.
Ūkanotoj tarpumiškio pievoj
Tyliai merkiasi gėlės ir žiebiasi žvaigždės.
Nutolstam.
Nepamodami rankom nueinam.

Jei aš žinočiau

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai aš pamatysiu Tave beužmiegančią,
Aš Tave geriau apkločiau
Ir melsčiaus Dievui, kad saugotų Tavo sielą.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai matysiu Tave, išeinančią pro duris,
Aš Tave apkabinčiau ir pabučiuočiau
Ir pašaukčiau atgal dar vienam bučiniui.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai išgirsiu Tave besimeldžiančią garsiai,
Aš įrašyčiau kiekvieną veiksmą ir žodį į video juostą,
Kad galėčiau žiūrėti įrašą kiekvieną dieną.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Skirčiau dar minutėlę,
Sustabdyti Tave ir pasakyti "Myliu Tave"
Vietoj to, kad tik pagalvočiau apie tai, kad Tave myliu.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Būčiau čia ir praleisčiau su Tavimi visą dieną,
Taip, esu tikras, kad Tu turėsi jų žymiai daugiau,
Todėl aš vieną iš Tavęs pavogčiau (ištrūkčiau vienai dienai pas Tave)

Nes tikrai visada ateina rytojus
Klaidoms ištaisyti
Ir mums visada duodamas antras šansas
Padaryti viska teisingai.

Visuomet bus kita diena
Ištarti "Myliu Tave",
Ir tikrai būna dar vienas šansas
Ištarti "Kuo galiu padėti?"

Bet jeigu kartais aš klystu,
Ir ši diena yra viskas, ką aš turiu,
Aš norėčiau pasakyti, kaip aš myliu Tave,
Ir tikiuosi, kad mes to niekada nepamiršime.

Rytojaus niekas niekam nežadėjo
Nei jaunam, nei senam,
Ir šiandien gali būti paskutinė proga
Tau stipriai apkabinti savo meilę.

Tad, jeigu lauki rytojaus,
Kodėl nedarai to šiandien?
Nes, jeigu rytojus niekada neateis,
Tu tikrai gailėsies tos dienos,

Kai Tu neskyrei papildomo laiko
Šypsenai, apkabinimui ar bučiniui
Ir buvai perdaug užsiėmęs suteikti kitam tai,
Kas galbūt tapo jo paskutiniuoju noru.

Tad prisiglauskite prie savo mylimųjų šiandien
Ir pašnibždėkite jiems į ausį,
Pasakykite jiems, kaip stipriai juos mylite
Ir kad jie Jums visada bus labai brangūs.

Rugsėjo naktis

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sėdžiu lange. Rugsėjo naktis. Pilnatis.
Ir švelnus kaip vestuvinis nuometas
Lengvas rūkas virš pievų.
Tai poezijos, meilės, svajonių naktis.
Tokiąnakt mylimi neatmins, kaip ištart
Ligi ryto: sudievu!

Ta rugsėjo naktis kaip svajonė graži;
Tokią naktį rašyti, svajoti
Ir mylėti norėtųs,
Tačiau aš pamiršau, kaip svajot ir rašyt,
Ir atšalusioj mano širdy
Jau nėra meilei vietos.

Tai kodėl sėdžiu lange, įsmeigęs akis
Į mėnulio gelsvu metalu nusiklojusį
Aukštą tolimą dangų?..
Nežinau. Tai gal šiaip sau... Rugsėjo naktis..
Tyliai lašina vystantis klevas
Šaltą miglą ant lango.

Vienatvė

bored woman cafe 23 2147785393 Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Meilę
skelbiantis balsas-
be pradžios ir pabaigos-
visai arti.
Akimirksniu
jis-mano viduje-
švelnus,hipnotizuojantis,
visus kitus garsus sugeriantis balsas
tirpdė kūną
beribiam meilės šauksme
kartu su akimirkos troškimu,
kad balsas ištaręs žodžius
"Aš myliu"
ir kūne apsigyvenęs,
išlaisvintų laiką be meilės
"iki" ir "po" ir
išsaugotų skaidrią erdvę
sielos judėjimui
būsimajame laike.
Sąmonės akimirka-
išduoda deja,mano pačios balsą-
vienatvės balsą,
kuris pasklidęs po visą kūną,
įdvasina kiekvieną kūno ląstelę
pasikartojančių žodžių
"Aš myliu tave"
būtimi bei jų slapta prasme.

Lauk Manęs

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals. -
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.

Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.

Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.

Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki, -
Drėgnas apkasas man bus
Tėviškė jauki.

Ir tu būsi taip arti, -
Jausiu prie šalies...
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.

Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų!
Ilgai laukus, dar palauk, -
Grįšiu, iš tiesų.

Vėliavas nuleistas neš, -
Žuvusį minės.
Netikėki. Grįšiu aš.
Grįšiu.. Lauk manęs.

Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...

Vienatvės tylus liūdesys

charming model middle city 1153 8149 Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vienatvės tylus liūdesys
Nematomas vaikšto dažnai.
Sutiksi - ne toks kaip visi,
Nebarsto galvos pelenais.

Atodūsis - lapas nukris,
Žvaigždė ašarėle nurieda,
Taip atveria mįslei duris -
Man mena papartį bežiedį.

Paparčiai kaip vienas visi,
O žiedą sukrauna tik vienas.
Vienatvės tylus liūdesys
Pasiima savąja dieną.

Bobutė iš paryžiaus

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė –
Ji mėgo žiūrėti pro rakto skylutę.
Žiūrėdavo dešinę akį primerkus
Ką veikia prancūzai; kiek juokias? kiek verkia?

Žiūrėdavo šitaip kas vakarą ilgus
Spalvotus prancūziškus nuotykių filmus:
Prieš veidrodį stovi markizas išbalęs –
Jinai su Kitu šoko užvakar baliuj!..

Prie smilkinio glaudžia jisai pistoletą –
Atodūsis:... Dieve... sudievu, Žaneta...
Markizė pravirksta: sudie, de Fiunesai,
Vaidenkis nakčia man, aš lauksiu, ilgesiuos...

Gaiduką paspaudžia – ir šūvis! – pro šalį..
Ak, niekaip markizas numirti negali...
Markizė į plaukus įsipina gėlę...
Prie durų atbėga kornetas Mišelis –

Tėveli! Mamyte! Žiūrėkit, koks šuolis!
Man sakė, kad būsiu rytoj komjaunuolis...
Spagą tiktai – šmakšt! – pro rakto skylutę
Kairiosios akies nebeturi bobutė...

Violetinė

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gal tu žinai, ogal ir ne,
Bet išsitraukei tu mane, ar pažįsti?
Ši spalva nežemiška - išmintis joje,
Ar dažnai būni joje?
Dažnai skalbiesi drabužius?
O kaip likimo klostės purvinos bus?
Gal išsiskalbti karmą nori?
Violetinė šviesa persmelkia viską,
Kai ją prašai. Ar mane pažinai?
Kai tapsiu tavo drauge,
Ir tavo draugų drauge,
Tada suspindės planeta
Nauja ryškia žvaigžde,
O tu klęstėsi tame, ką laikysi savo prasme.
Violetinė šviesa šiandien davė tau šansą,
Tikro gyvenimo garsą.
Ar ištarsi jį, ar ieškosi, ar laimei save dovanosi?

Irena Barvydė "Likimų valdovai"
ISBN 9986-848-64-4