Eilėraštis apie Meilę
Mano meilė širdyje,
Mūsų saulė danguje.
Jūros ošimas primena tave.
Tavęs neužmiršiu niekada!
Nors ir toli bebūtum,
Tu liksi mano širdyje.
Agnė
Archyvai: Poezija
Skaudi meilė
O kad užmigtų laikas, kaip užmiega šakos,
O kad sugrįžtų vėl pavasariai žali.
Tačiau ir vėl nuplikę rankų šakės vėjy kratos
Ir vėl nuskęsta mintys dūmų sukūry.
Supies, supies apsnūdęs laumės vaike,
Velniūkiškas mintis sukėlęs mano galvoje.
Net pakaruoklis lapas tavo saujoj verkia,
Kai tu kaulėtom rankom apglėbi mane.
Ar garsiai siūbautum, ar tyliai geistum -
Raukšlėta šerdim vis vienaip man slys ranka.
Net jei šalia suklupus virst egluže leistum,
Akių pakelt nedrįsčiau – mirt per dauk kalta.
Ilgesys
Netik tušti žodžiai ir melas širdy.
Tave verčia klupti kely.
Užtraukęs taboko , lyg karčios praeities.
Tu ašarą brauksi nuo savo širdies.
Pripildysi taurę rašalo pilną.
Uždegsi tu žvakę tamsioj naktyje.
Bandysi rašyti žodžius netikrus.
Apgauti likimą ir jo tarnus.
Pabėgo visi, apgauti ir mylėti.
Tik liko jų aidas , tamsioj naktyje.
Kodėl negali tu tuo patikėti.
Kam gyveni svajonių šaly.
2009-12-02
Ilgesys
Pasigavo mane praeitis
ir panėrė į gelmę ledinę.
Nesimiega. Blyški pilnatis.
Mintys skrieja į tėvynę.
Pavasaris, o širdy rudenėja...
Gatvėse lietus lyg tyčia.
Po pagalve džiovintų mėtų pasidėjau,
kad Lietuvą sapne pamatyčiau.
Susapnuočiau savo buto langus
ir duris metalines užrakintas.
Ten lietuviška muzika
ir atodūsis lengvas
miegui imant pradeda marinti...
2010-04-11
herbera
Eilėraščiai apie meilę. Ilgesys
Šios raidės, žodžiai, laiškas šis
Kaip aš ilgiuos Tavęs neišsakys.
Nors laikas lėks be paliovos,
Kaip aš ilgiuos Tavęs...nieks nežinos.
Nieks nežinos...kodėl mana širdis,
Man mena Tavo veidą ir akis,
Kodėl kartoju vardą aš be paliovos,
Kodėl ilgiuos tavęs...nieks nežinos.
Pasauly skausmo per akis,
Bet iš visų skausmų didžiausias šis.
Žinau skaudės labai...ir nuolatos,
Tikriausiai niekad niekad nenustos.
Štai ir dabar suskausta vėl širdis
“Ilgiuos, labai ilgiuos...” kartoja lūpos vis ir vis.
Nebegaliu pakelti tos aš tylumos,
Kaip trūksta man Tavęs visi lai sužinos.
Žinok ir Tu - mana širdis,
Skaudės visad, tikriausiai niekad nesugis.
Ir aš Tavęs ilgėsiuos nuolatos,
Ilgėsiuos kaip dabar, taip visad, visados...
(autorius: nežinomas)
Ilgesys
Ir taip vėl imu matuoti
laukimą.
Net pievos nebaltos, kaip
skubu ir ilgiuosi.
Dangumi einu rytmečio
kelti.
O jis nenori.
Sapnas saldus, akys
nenori prabusti.
Žiūriu į vietinius.
Jie kažko laukia.
Akys pilnos laukimo.
Už durų stovi naktis.
Kaip da Vinči
Juoda skrybėle ir apsiaustu.
Iš garo nutįsusia balta barzda.
Kai žiūri į mane,
Man ramiau.
Tada nesijaučiu tokia
nepakenčiama pati sau.
O jie vis eina ir eina.
Akyse vynas,
Pelenai lūpose...
Net ne keistuoliai.
Nepritapėliai.
Vakare linkiu tau saldžių
sapnų.
Rytą pažadinu.
Už nedidelį mokestį.
Ilgesį.
2010-03-22
Ilgesys
O viešpatie! Toks ilgesys, kad net siūbuoja sielą
Aš nei miegot, nei melstis šiąnakt negaliu
Per kūną karštis kelią tiesia prisiminus veidą mielą
Aš tai kalbu tris valandas, tai šešetą tyliu
Jei švelniai padainuočiau, o gal išrėkčiau dainą vieną kitą
Galbūt tas ilgesys išplauktų kaip ramus vanduo
Nors ne – tuomet dainuočiau tūkstantį dainų lig kito ryto
O lapais krentančiais barstytų pakeles ruduo
Tas ilgesys maniau bus dovana, o tapo prakeikimu
Jis nepaleidžia, laiko kaip žoles pirma šalna
Tačiau vis tiek per daug laiminga, kad apkaltinčiau likimą
Nes ir sunkiausias jausmas man lengviausia dovana
2007 m. rugsėjis
Evelina
Ilgesys
Apspangęs nuo ramumos rūkas
Užlieja Puntuko akmenį,
Kuris įsimūrijęs ritmingai susitraukinėjančioje
Vyšninėje širdyje.
Ko nerimastingai lauki,
Žingeidi bekūne akie?
Pasiilgusi vandenyno tolių lauki aušros,
Išgelbėsiančios Tave nuo tamsos speigulių.
Vyšninė sensta, akmens dulkės dūla,
Nuodija raudoną upeliūkštį, plukdantį rytinę šypseną.
Apatiška erdvė paaštrina pojūčius.
Alsavimas per gilus,
Impulsai keliauja nešini gyvasties skerdimo.
Apelsininės gijos pasiilgo virpuliukų,
Kylančių nuo išsausintos odos girgždėjimo galiukuose.
Juodoji skylė užvėrė vartus pakol sprogimo anga išgriaus
Geležinius strypus.
Ir vėl viskas pakvips marcipaniniu juoku.
Vėl.
2009-02-01
Visada drauge
Iš vieno kelmo eglė ir berželis auga
Miške, kalnelio kepurėlės vidury ,
Gal ji ieškojo tokio,tikro draugo ,
Kuris jos nepaliktų kelio pakrašty...
Aikštelėse kankorėžių prisėjo ,
Berželis barsto savo sėklų žvaigždutes.
Kupstai paparčių, jų gyvenimą stebėję ,
Norėjo sužydėti,išskleisti Joninių spalvas.
Bet jiems ir taip laimės užtenka -
Gėrėtis paukščių čiulbesiu,miško vėsa ,
Matyti-dangumi baltučiai debesėliai slenka...
Galbūt priims draugėn jie ir mane?
2008
Miško pažiba
Jau baigias vasara,pritilo paukščių kalbos ,
Todėl miške medžius matau aiškiau-
Klausau,ką ąžuolai,lazdynai ,
Drebulės,beržai ir eglės kalbas ,
Kaip stiebiasi į dangų uosiai,gelstantys klevai.
Šermukšnio kekę nusilaužiau-
Kokia sprangi,kvapni gaiva!
Čia pat aikštelę atidžiau apžvelgiu-
Po kojom eglė guli paslika...
Nei vėjas ,nei šalna pagavo.
Kodėl nusviro jos puiki galva?
Neiškovojo vietos-neilgai žaliavo ,
Bet mano akyse net ir dabar ji-
Miško pažiba.
2008
Vilkabirbės
Prie raisto,kur toliau prasideda eglynas ,
Tik retkarčiais čia prasibrauna
Stirnos ,briedžiai ar elnių pulkai ,
Kiškeliams nebėra čia vietos -
Vaikus augina irštvose vilkai.
Po kojomis sausuolių šakos traška ,
Gal kartais darosi vienam užeit baisu ,
O vilkabirbės juodas galvas kelia
Lyg šaukdamos:,,Ateikit,kaip gražu!"
Vaikai lyg kūlėmis viens kitą peria,
Kol jos susprogsta,draikosi pūkai ,
Net žaliosios,kur balose gyvena ,
Vilkabirbėmis gėrisi,žinau tikrai.
2008
Erškėtrožės
Erškėtrožės dykynėje prie seno klevo ,
Kur ištuštėjus atmintis,pradingę pamatai ,
Raudonos uogos šilumą dar mena ,
Nors kartais dygūs būdavo spygliai...
Erškėtrožių kerai prie juodojo asfalto ,
Kuriuo eini be purvo,rodos,nemąstai ,
Kaip tavo artimiausieji gyvena ,
Kai jų išsiskiria ir dingsta net keliai.
Erškėtrožių kelmelis raudonuoja ,
Jei atveda širdis,prašau ,užeik.
Prie namo pamatų prinokusių
Saldžiųjų uogų saują
Ištiesiu tau ,papuošiu stalą atminties žiedais ...
Kai linksma ,liūdna-visada pareik.
2008