Archyvai: Poezija

Tu manai: aš paniuręs ir liūdnas, –
Nes gyvenimas man – tik kapai...
Aš kovoju drąsus, užsigrūdinęs,
Aš jau laisvas nūnai...

Sėsk ant žemės: čia žolės sultingos,
Ir dangus viršum mūsų kaip linas,
O gyvenimas, sielvarte dingęs,
Tik naktyje vaidinas.

Tau gal keista, bet savąją būtį
Aš myliu kaip tą dangų ir žemę,
Už tą sielvarto saldų truputį
Atiduočiau net širdį neramią.

Nes netekti pavasario laimės – dar niekis,
O be sielvarto sunku išbūti,
Kai dangus pasakys man: gailėkis,
Neturėsiu ko keist savo būtį.

Atsigręšiu atgal kaip keleivis
Pasidžiaugti regėtu peizažu,
Ir sakysiu: o, gerosios deivės,
Tiek tik sielvarto? Tartum per maža.

O norėčiau ilgai dar gyventi,
Viską, viską pasauly pamiršti,
Kada gulbės ant saulėto kranto
Be sielvarto, ašarų miršta.

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Išlenk šitą taurę, išlenk iki dugno
Už moteris, meilę ir džiaugsmo dienas...
Tai kas, kad jaunystė jau rieda bedugnėn, –
Tavęs aš nesmerksiu, o tu gi – manęs.

Pasveikinom rytą, – palaiminsim naktį,
O saulė ar rūkas – ar mums ne vis tiek!
Kad tik apsvaigimo šiai nakčiai užtektų!
Su gundančia meile širdy nedrebėk.

Taip nuteka dienos – Valpurgijų naktys,
Kaip Nemuno sieliai tolyn ir tolyn...
Bet kam šitos raukšlės suvytusioj kaktoj?
Ir ko čia, pravirkęs lyg vaikas, tyli?

Iškelk šitą taurę, kaip sakalas, drąsiai,
Už moteris, meilę, už džiaugsmo dienas!
Juk nuodėmės sieloj vis tiek nesurasim –
Tavęs aš nesmerksiu, o tu gi – manęs!

1943

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Kaip keista. Norisi užmiršti,
Lyg nieko, nieko nebebūtų čia.
Tik rūkas rudenį aplinkui tirštas,
Ir tik širdis apatiškai tuščia.

Ir vis prisimenu: tos obelys nulinkę,
Mėnuo virš stogo, apykvailis mėnuo.
Rasoje ir žieduose tąsyk išsitrinkom
Už sodo ten, už paupio, menu.

Naktis lėtai ten pievoj rasą barstė,
Lakštingala čiauškėjo beržo šakose,
Mes jutome tada tik savo lūpų karštį
Besusiliejant su nakties vėsa.

O grįžk! Naktis. Apykvailis mėnuo,
Ir obelys per sodo tvorą linksta.
Bet tu eini ir aš tolyn einu,
Rasa ten pievoje kaip perlas stingsta.

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Panelės ir ponai, jūs skaitėt
Raudoną šio cirko afišą.
Ak, juodos kaip titnagas raidės:
Pajacas... Per sprindį ištįsę,
Ir aiškios, ir sunkios: pajacas...
Ir dar parašyta: šįvakar
Prie žibalo lempų ir žvakių
Šviesos, pats lyg žvakė užgesęs,
Dainuos savo dainą pajacas.

Ak, juk nebe pirmąjį kartą
Aš praveriu puskvailio lūpas,
Ir leisdamas balsą pragertą,
Marguos skarmaluos įsisupęs,
Kaip tikras ir geras pajacas
Dainuoju, verkiu ir triukšmauju.
Ak, mano netikusį kraują
Seniai šitos dainos užgesė,
Ir aš ne žmogus, – tik pajacas.

Pavasariai, vynas, mergaitės, –
Banalios ir nuobodžios temos,
Ir ką gi dabar padainuoti,
Kai stingsta širdis išsisėmus.
Aš menkas šio cirko pajacas,
Aš pats juokingiausias kvailys?

Jūs juokiatės? Ponai, panelės,
Kvatokitės, plokit! Valio!
Daugiau nedainuosiu išbalęs
Šio cirko dėžėj purvinoj.
Taip. Taip, aš tik menkas pajacas,
Gyvenimas – kvailio daina,
Bet man jo vis tiek negana.
Dainuodamas dainą nešuos
Be jokios, be jokios šviesos.

1944.V.23

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Štai aš ir mano šuo.
Abu labai panašūs.
Abu vienodi vargšai ir vergai. –
Ant kaklo sunkią vargo grandį nešam,
Ir nieks neklausia:
– Gal jau pavargai?

Velkuos.
Pageltęs rudeninis lapas...
Ir jis drauge.
Jis ištikimas šuo –
Toks vienišas, nususęs ir sušlapęs,
Drebąs iš alkio vakaro vėsoj.

– Ciu ciu, šuneli, –
Pašaukiu iš lėto.
Ir jis ateina.
Ištikimas jis.
Aš jam sakau:
– Susėskime pas klėtį,
Jau temsta, greit užkris naktis...

O jis staiga išsitiesia ir kaukia.
Jis keikia dangų, žemę ir gelmes.
O aš girdžiu:
Jau niekas mūs nelaukia,
Ir niekam čia nereikalingi mes.

Oi tu gudrus, tu supranti, šuneli,
Už ką mums vartai standžiai užkelti.
Palikome, praradom savo dalią,
O svetimi namai –
Visiems šalti.

1942

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Kasdien vis tuo pačiu ratu, kasdien iš naujo,
Tarytum karuselėje vaikai,
Mes sukamės ir sukamės, keliaujam ir keliaujam
Visų tautų gyvenimais, visais laikais.
Koks keistas, koks nepaprastas užburtas mūsų
ratas –
Prabėgam tiek gyvenimų, tiek amžių, tiek dienų...
O niekad nepražylame
Ir niekad nepasenstam.
Vis tie patys
Vaikai, susėdę ant suolelių karuselės
Amžinų.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Supasi viršūnės eglių mašastinės,
Vis kimiau plokštelėj saksofonas juokias, –
Plaukia lyg upelis kloniais
Paskutinis
Karnavalo šokis.

Krykštavom kaip gervės, grįžtančios į šiaurę,
Blaškėmės kaip skaisčios liepsnos židiny,
Svaigom,
Ir išgėrę karnavalo taurę
Grįšim kaip atėję.
Grįšim alkani.

Baigsis karnavalas.
Tylūs ir suglumę
Grįšime per šilą ošiantį namo.
Gal akin pateko aitrūs laužo dūmai? – –
Ašara nukrito sniego baltumon.

Miela, paskutinis šokis.
Paskutinis.
Baigsis karnavalas.
Kas gi nesibaigs?
Kapinės, pasviręs kryžius akmeninis,
Vilkstinė ilgiausia su sunkiais grabais.

Ne. Tai ne grabai ten...
Eglių mašastinės
Šakos plevėsuoja.
Saksofonas juokias.
Nuplaukė lengvutė valtis –
Paskutinis
Karnavalo šokis.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Išdūlinai kaip šuo, paspraudęs uodegą,
Kaip šuo benamis tyliai pro pavartę,
O dienos tavo tartum gyvos nuodėmės
Ilgai kankinsis, nerimu apkartę...

Paskui sustosi kryžkelėj ir didelį,
Ir sunkų kryžių pats sau užsidėsi.
Pro šalį eis teisuoliai ir paklydėliai,
Ir paukščiai skris į tamsą ir į šviesą.

Ir eisi tu, ir eisi nesustodamas.
Ir duona dirvoj kvepiančioj žydės,
Ir bus tau brangios visos tavo nuodėmės
Ir tyras džiaugsmas ieškančios širdies.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Gimė. –
Vienas žodis, o prasmė!
Daug kančios ir juodo nemigo naktų!
Susidės gyvenimo giesmė
Iš daugybės žodžių prakeiktų.

Augo. –
Vienas žodis, o dalia!
Daug svajonių, daug dienų baltų baltų...
Ir pamos likimas gluosnio šakele:
Bėgs pavasarį upelis, – bėk ir tu.

Seno. –
Vienas žodis, o kančia!
Neįveikiamas gyvosios žemės ilgesys!
Ir kaip žvakę, tyliai spragančią, nakčia
Šalto vėjo vienas gūsis užgesys.

Mirė. –
Vienas žodis. Nežinia...
Ten, kažkur anapus, nežinia...
Upė teka, saulė dega amžina,
Vienas žodis –
Nesibaigianti daina.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Mes gėrėme pavasarį
Kaip vyną
Ir meile apsinuodijom.
Srauniam upely paskandinom
Visas septynias nuodėmes.

Išbėgome, nubėgome dainuodami
Kaip broliai
Į trečio brolio –
Į kvailelio vestuves.
Kaip lapai nuo beržų
Nuvytę dienos puolė –
Mes nuodėmėm nežudėme savęs...

Tada kažkas paklausė mus –
Kur nuodėmės?
Ir mes atsakėm:
Nuodėmių nėra.
Nuplovė tas upelis apsinuodijęs,
Skraiste užklojo vakaro žara.

Prakeikėme upelį tą
Ir nuodėmes,
Pavasarį prakeikėm
Ir save,
Ir grįžom alkani ir apsinuodiję
Į trečio brolio kvailio vestuves.

1944

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.