10 000 straipsnių
Visur vaikai...Koks grožis!
Voratinkliai ant klevo.
Kardelių spalvos, rožės-
Rugsėjis atkeliavo.
Dilindi! Vėl dilindi!
Mokyklose varpelis.
Rasos lašeliai spindi,
Prikritęs lapų kelias.
Vaikų balsai...Ir gėlės
Mokykloje ant stalo.
Dilindi! Vėl dilindi!-
Aidės širdy be galo...
Aš nuo šiolei esu jau pirmokė.
Kiek čia klasių, koridoriaus vaškas,
Kai eilėraštį naują jau moku,
Man pakvimpa lyg dedamas taškas.
Uniformos, penalai, drožtukai,
Plastilinas, knygos, klijai…
Kaip kuprinė mano nutuko,
Ar pakelti jos nebijai?
Mama, viską žinoti aš noriu
Apie skaičių šalį, pasaulį,
Ir atverst savo elementorių,
Tokį šviesų, kaip didelė saulė.
Rašo plunksna ir pieštukas,
Vienas žodis, kitas – du.
O aš, vyras nedidukas,
Paskaitau juos be klaidų.
Plunksna rašo: - Kelkis rytą,
O pieštukas: - Netingėk.
Uždainavęs ramta drita
Mokyklėlėn greitai bėk.
Plunksna rašo: - Neškis plunksną,
O pieštukas: - Ir mane.
Ir rašyk smagus ir linksmas,
Nesėdėk kaip kamine.
Rašo plunksna ir pieštukas,
O su jais ir aš rašau –
Va, jau pirmas puslapiukas,
Paskaityt visus prašau.
Skaito mokytojas mūsų,
Skaito tėtis ir mamytė,
Katinėlis kraipo ūsą –
Jis nemoka dar skaityti.
Daug mergaičių, daug berniukų
Prie šakoto klevo –
Lygiai tiek, kiek penketukų
Penktaklasiai gavo.
Penketuk, draugą suk
Iš abiejų pusių.
Dvejetuk, greitai spruk
Iš ratelio mūsų!
Ir, žiūrėkit, kas čia sukas
Vidury ratelio.
Tai Balys ir dvejetukas –
Geras draugas Balio.
Vai nesuko nieks baliuko –
Vaiko dvejetuko.
Tik pačiupo, vai pačiupo
Jį visi už kuodo.
Šen, mergaitės, šen, berniukai,
Prie šakoto klevo.
Ten visi, kas penketuką
Šiandien klasėj gavo.
Pasibeldė į langą
Rudenėlio daina.
Atkeliavo į klasę
Vėl rugsėjo pirma.
Šypsos saulė nuo ryto.
Kiek akelių šviesių!
Lapų šventei prikrito,
Ranką draugui tiesiu.
Rudenėlis svečiuojas,
Šypsenėlės veiduos.
Mokykla vėl atgijo,
Mokykla vėl žieduos.
Kas čia vaipos, kraipos klasėj?
Kas išpynė kasą Stasei?
Kas per pamoką neklausė
Ir tik žvalgės lyg kaliausė?
Kas? Padauža Valius –
Dvejetų karalius.
Kas į kiemą iššokavo
Ir pirmoką pasigavo?
Kas pakišęs draugui koją,
Ki-ki-ki linksmai kvatoja?
Kas? Padauža Valius –
Dvejetų karalius.
Kas namie senelei sako:
- Pasitrauki man nuo tako?
- Mama, duokš greičiau pietus!
- Roma, nuvalyk batus!
Kas? Padauža Valius –
Dvejetų karalius.
O toliau jau patys žinot.
Kas penktojoj antrametis,
Kas raudojo, kas kriuksėjo
Šįmet pirmąją rugsėjo.
Ogi mūsų Valius –
Dvejetų karalius.
Kaip saulytė, kaip šviesi
Tu, mamyte, mums esi.
Tu ir šildai, ir šypsais
Meilės spinduliais šviesiais.
Daug ilgų tamsių naktų
Žvaigždele žibėjai tu,
Prie lopšelio nemigai,
Mus mažus supai ilgai.
Mes užaugsim dideli,
Tau plaukeliai bus žili.
Iš širdelės kiekvienos
Mūsų meilė tau liepsnos..
Tolyn pašėlęs Laikas lekia.
Palaiminki gerumą, Laike,
Žmonių, kuriuos kasdien matau.
Tešviečia saulė Jiems skaisčiau,
Suteiki visa, ko Jiems reikia.
Ir Laike, dar tavęs meldžiu -
Atlygink jiems geru žodžiu.
Nuotraukų albumas praeitį saugo,
gelstančias akimirkas sustingusias.
Vartau išėjusį laiką brangų
ir nerandu daugybės dienų pradingusių.
Į nuotraukų albumą viskas netilpo,
daug kas prapuolė net atminty.
Ji metus nešdama nusilpo
ir kamuojas mintys užmaršty...
Gyvenimo vaizdai susiglaudė
ir džiaugsmas ir skausmas šalia.
Ir ašaros netikėtai susikaupė,
pamačius vaikystę blunkančiame kadre...
