Archyvai: Poezija

1

Jos kimono išmargintas šikšnosparniais,
ją nupiešė japonų dailininkas
kažkada
prieš porą šimtmečių.
Iš veidrodžio
juodais lakuotais rėmais
jos akis išimčiau,
kad tamsoje šypsotųs.
Po pudra ir po dažais lyg nokstantis
naktinis persikas jos veidas.
Teptuku įkūnydamas sapno personažą,
gal pats pamilo ją – į nieką nepanašią,
nešiną
kvapiu arbatos puoduku
tai mėnesienoj, tai šešėly –
tirpstančią ir filigranišką
lyg žavią liūdną raganą
tą, kažkada taip geistą
keistą
geišą...

2

Tu akmuo, kamėja, kamelija,
tu bekvapė balkšva gėlė,
neapykantoje ir meilėje
tavo šaknys many gilės,

tu iš sapno kamelijos medis,
aš nemoku tavęs nupiešt –
ant vandens ir ant stiklo merdės
tik skaidrus atspindys lyg prieš

prabudimą, lyg prisilietus
prie snieginių pečių, nekaltai
nuskinta
– plauna stiklą lietūs,
balzgani debesų kalnai.

3

Kaip juokiasi tavo akys!
Bet jos po dujokauke.
Kaip juokiasi mano akys!
Bet jos jau jokiai
komedijai ar tragedijai nebetinka –
per kaitrą saulėtas mūsų mansardos tinkas
įskilo nuo tolimo bandomos bombos sprogimo.
... Dabar abu pagailėkim negimusio,
nes tėvas negali nuplėšti nuo veido dujokaukės,
nes motina guli ant kalkių nuoga ir be kaukės,
nes prakeiksmą grojantys miestai
lyg pragaro chorai
mus amžiams atskyrė.

Palikim kapeikų programai.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Kasnakt sapnuoju kalnus. Dulkinos draperijos
dulsvu šešėliu dunkso už manęs lyg fonas.
Ir prietema dabar be pragiedrulių –
Prarajos
apakina snieginiais skardžiais.
Vos geltonas
elektros ar mėnulio ruožas.
Perkam vyną,
šviesos haliucinacijas ir džiazo transą...

Bet šlubas būgnininkas eina per kavinę
ir daužo langus į ledinę tuščią tamsą.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Plakas raudona suknelė ant virvės
lyg paliktas deglas.
Daužos į viešbučio langą
ošiančios dreskiančios eglės.
Skalbė iš ryto:
raudoną suknelę išgręžė.
Begalės
spindesio. Oras –
beprotiškai saulėtas, drėgnas, aštrus.
Plakas raudona suknelė ant virvės –
vis tiek ištrūks.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Už lango ošia maumedis,
ir vaizdas tamsiai žalias,
mėnulio spinduly,
vidurnakčio vėsoj atšalęs,
išskleidęs lakų debesį –
juodos žuvėdros sparną,
praskrieja jūros viesulas
pro vienišą vasarnamį,
nors tamsūs jo sapnai,
bet jie apyaušry nublanks –
išvysi byrančią virš upės
baltažiedę lanksvą
ir tiltą, jūroj pūvanti,
užlietą šalta saule,
su juoda vėliava,
kuri šlamės tau vis tamsiau.

1991

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Regiu lange tarp dvigubų stiklų negyvą drugį,
už lango – čerpių stogus, skendinčius rūke,
ir, rugiagėlių
spalvos megztukui šildant,
sutemų tamsiausią valandą
žiemos pradžioj bandau įžvelgti
niūrią nykią blandą,
kur vien tik vėjai ir užkimęs girto balsas plėšos,
kur lesa zylė vienišos sušalusios saulėgrąžos
juodąsias sėklas balkone
viršum lietingos gatvės,
kur šnarant stagarams
lyg apgauta ar lyg apgavus
kažką jaučiuos ir laukiu pirmo sniego...

1991

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Pražydus prie lango
raudonai gimtadienio kiniškai rožei,
širdis prisipildo karštų spindulių
ir laukinės vienatvės,
palėpės tvankus kambarys,
net giliausiom naktim neatvėsdamas,
vilioja kaitros vienadieniais raudonais
žiedais
toj kasdienėj
nykybėj, sausroj iš akmens
tarp įkaitusių sostinės mūrų,
kur skleidžiasi žiedas
lyg kraujo dėmė prieš pusiaudienio saulę,
kur šiemet kaip pernai, kaip užpernai
iš nevilties vėl dusau,
minios iškilmingų aistrų nepajutus,
eiliuodama murmu,
kad daužos naktiniai drugiai
tarp apdulkusių lango stiklų,
kad laisvė su kraujo ir turgaus kvapu,
o tokios aš nenoriu,
kad švinta apyaušrio valandos
dar neliestam kalendoriuj,
o žvilgsnis prigludusio vaiko
toks karštas ir toks patiklus.

1991

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Juodos šešėliškos gėlės palangės vazonuose
tarsi kinietiška širma,
slepianti žydrą skaidrėjančią brėkšmą,
bet rytas už lango, į spindulius žirdamas,
veržias ištrykšdamas paukščių pašėlusiu čiulbesiu,
šiltos dar paliktos drevės,
žemė tarp plytų visa jau užžėlus pirmąja žole,
išlakia ir sodria,
zylių geltoną čiulbėjimą staigiai užgožia
užskridusio juodvarnio kranksmas,
graso grėsmingas lėktuvo gaudimas
virš miegančių gatvių – tarytum jau trenks
griausmas – ant stalo prie lovos
atšalęs jau mėlynas nudaužtas arbatinukas,
brėkšta – nejaugi, kas būta,
lyg juodas, sumintas, sukruvintas sniegas
jau nukasta?

1991

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

O raudonskruostis klounas
šypsosis iš vitrinos prieblandoj per lietų
šalia gyvų raudonų tulpių –
naktį kioskas užsivėręs lyg perluotė,
pilkieji mūrai be gyvybės,
tykos valkatos tarpuvartėse, taps
nykia nakties scena aklagatvis,
kol suplevens spalvotas vaiko sapnas...

1992

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Manekenų – lėlių Kopelijų
gamykla negyvoj mėnesienoj,
o tarpuvartėj šūvių ir peilių
švilpesys,
nemirtingom sielom
klyks tik paukščiai akligatvy,
šaltas
manekenų šokis,
be kraujo
jų drabužių teatras –
liks šlaitas
į vienatvę,
gal būtų tikriau
vėl pajusti, nors širdgėla slegia,
nors į pražūtį metai garma,
plakant drugio sparnų gyslelę
ar plonytę gyslelę marmure.

1991

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.