Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie vaiką ir santuoką
Turiu užduot, o, broli mano, tau klausimą aš vieną: lyg jūros svambalą metu aš jį į tavo sielą, kad sužinočiau josios gylį.
Esi tu jaunas ir svajoji turėti vaiką, šeimą. Bet aš tavęs ir klausiu: ar tu esi tasai, kurs vaiko geisti t u r i t e i s ę?
Ar tas esi, kurs pergales tik skina, kuris esi save įveikęs, juslių savų esi valdovas, dorybių savo viešpats? Štai to tavęs aš klausiu.
O gal iš tavo geismo vien gyvulys ir poreikis tik kalba? Gal tai vienatvės balsas? Nesantaika gal su pačiu savim?
Aš noriu tik, kad vaiko geistų tavoji pergalė ir tavo laisvė. Gyvus tu paminklus turi statyti savosios pergalės ir išsilaisvinimo garbei.
Statyt aukštyn tau reikia. Tačiau pirma tu pats turi gerai suręstas būti – siela ir kūnu būti taisyklingas.
Ne daugintis vien tik kiekybe, bet ir į aukštį privalai tu augti! Tepadeda čia santuokos tau rojus!
Sukurti kūną tobulesnį yra tavoji pareiga: ir pirmą judesį, ir ratą, riedantį savaime, žodžiu,- tu kuriantį turi sukurti.
Vedybos – taip dviejų aš valią sukurti trečią vadinu, kurs būtų dar kažkas daugiau nei tie, kas jį sukūrė. Tarpusavio didžiausia pagarba – štai kuo aš santuoką laikau, kaip valios tos siekimą.
Tegu mintis šitoji sudaro santuokos tavosios ir prasmę, ir jos tiesą. Bet tai, ką santuoka vadina žmonės, kurių per daug – šitie atliekamieji,- ak, kaip man šitai pavadinti?
Ak, skurdą tą, po du gyvenant! Ak, purvą tą, po du susiporavus! Ak, varganą tą malonumą porom!
Jie santuokom vadina visa šita; ir sako, jog danguj esą jos sudarytos.
O ne, nemėgstu ir nenoriu dangaus aš tų atliekamųjų! Nemėgstu, ne, šitų dangaus tinklan įkliuvusių žvėrių, žvėrelių!
Toli telieka man ir Dievas, kurs atšlubuoja laimint tų, kurių nesuvedė į krūvą!
Iš santuokų tokių jūs nesijuokit! Ar rasite nors vieną vaiką, kuriam nereiktų verkti dėl tėvų savųjų?
Štai vyras šis man pasirodė pribrendęs žemės prasmei ir jos vertas: bet kai aš pačią jo išvydau, man žemė lyg beprotnamis vaidentis ėmė.
O aš tikrai norėčiau, kad žemė sudrebėtų, kuomet šventasis su višta poruojas.
Išėjo šis, lyg koks herojus, tiesų ieškot pasauly, ir pagaliau sau susirado – netiesą mažą, išdabintą. Jis savo santuoka tatai vadina.
O kitas vėl, manierų pilnas, jau buvo išrankus be galo. Ir štai iškart visam jau laikui gyvenimą susigadino: jis savo santuoka tatai vadina.
O trečias vėlei sau tarnaitės su angelo dorybėmis ieškojo. Bet pats išsyk tarnaite moters tapo, ir va dabar betrūksta vieno – kad pats dar angelu pavirstų.
Dabar visi pirkliai atsargūs, ir akys jų visų klastingos. Bet savo pačią net ir klastingiausias maiše dar tarsi katę perka.
Daugybė neilgų kvailysčių – štai kas sudaro jūsų meilę. O santuoka jūsiškė visoms šitoms mažoms kvailystėms padaro galą, pavirsdama viena ilga kvailybe.
O jūsų meilė moteriai ir moters meilė vyrui: kad bent užuojauta ji būtų ir kenčiantiems, ir užslėptiems dievams! Tačiau dažniausiai žvėrys du atspėja vienas kitą.
Bet ir geriausia meilė jūsų yra tik simbolis žavingas ir skausmo kupina aistra. Tai fakelas, kurs turi jums kelius į aukštį vedančius nušviesti.
Save turėsit meilėje pralenkti! Todėl pirma tau m o k y t i s mylėti reikia! Todėl išgert jums teko savo meilės taurę karčią.
Ir net taurėj geriausios meilės kartybės esama nemaža: taip ji tau antžmogio įžiebia geismą, taip kelia troškulį tau, kuriančiajam!
Sakyk tad, broli mano: ar potroškis kūrybos ir antžmogio geidimas yra valia tava vedyboms?
Šventa laikau aš tokią valią ir santuoką šitokią.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
