Nuosavybė bendrąja teisine prasme – gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Daiktas teisine prasme – tai žmogaus poreikius tenkinantis materialus pasaulio dalykas, natūralus arba sukurtas žmogaus darbu.

Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Teisės į turtą turinys – tai savininko išimtinių teisių visuma.

Nuosavybės santykius, pagrįstus Lietuvos Respublikos nuosavybės pagrindų įstatymu, reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarpvalstybinės bei nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.

Nuosavybės teisės subjektai pagal LRCK gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės.

Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos (LR) įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.

Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas. Šios trys teisės kartu sudaro juridinį nuosavybės teisės turinį.

Valdymas – tei turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį.

Naudojimas – turto naudingųjų savybių eksploatavimas, asmeninė teisė pritaikyti jo savybes savininko poreikiams tenkinti ir gauti turto duodamus vaisius, pavyzdžiui, pelno.

Disponavimas – turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas – savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties. Turto savininkas lieka jo savininkas, bet tam tikromis sąlygomis.

Nuosavybės teisės subjektai pagal LRCK gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės.

Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas.

Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.

Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė.

Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat yra valstybės nuosavybė. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvoje šiuo metu yra nauja nuosavybės forma – savivaldybių nuosavybė. Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe.

Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės. Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę.

Views All Time
Views All Time
8917
Views Today
Views Today
1
0 0