VILJAMAS DŽEIMSAS (B. Genzelis)

Iki XIX a. pabaigos JAV neturėjo savų filosofinių tradicijų. Jose rasdavo atgarsį tik viena kita Vakarų Europoje paplitusi filosofinė sistema. Tai betarpiškai susiję su Amerikos kultūros specifika. Gyventojų skaičius krašte didėjo daugiausia emigrantų sąskaita. Jie atvykdavo su savo papročiais, religiniais įsitikinimais. Amerikiečių nacija dar nebuvo susiformavusi. Amerikoje gyveno įvairios tautos. Tik XIX a. prasidėjo spartus tų tautų susiliejimas į vieną naciją — amerikiečius su dominuojančiu anglosaksišku kultūros primatu,— formavosi naujas amerikiečių „gyvenimo būdas” (kaubojus išstūmė verslo žmonės). Žodžiu, išaugo veržlus Amerikos kapitalisto tipas su savita mąstysena, elgesio normomis, kuriam svarbiausia — biznis. JAV tampa išsivysčiusia kapitalistine šalimi, rimta Europos konkurente. Tai išugdė mokslo poreikį. JAV steigiasi mokslo įstaigos, daugelis amerikiečių išvyksta studijuoti į Europą, Europos mokslininkai viliojami į Ameriką. Amerikiečiai godžiai sekė Europos mokslinį ir kultūrinį gyvenimą, ypač artima jiems buvo Anglija.

Tuo metu Anglijoje tvirtus pamatus turėjo gamtos mokslai [ir C. Darvinas (Darwin, 1809—1882), ir T. Hakslis (Huxley, 1825—1895) buvo anglai], gilias šaknis įleido pozityvizmas, buvo ugdomas religinis tolerantiškumas. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurių gyventojus sudarė įvairių tautų išeiviai, nebuvo vieningos religijos. Daugumas emigrantų laikėsi „tėvų religijos”. Tad religinę, nacionalinę toleranciją grindžianti ideologija buvo itin svarbi JAV. Tačiau nė viena europietiška filosofinė sistema nepatenkino JAV. Ten kūrėsi nauja filosofinė sistema — pragmatizmas (graik. pragma — veiksmas, reikalas). Jos pradininku laikomas C. S. Pirsas (Peirce, 1839—1914)—pirmas JAV filosofas profesionalas. Straipsnyje „Kaip padaryti mūsų idėjas suprantamas” („How to Make our Ideas Clear”), išspausdintame 1878 m. populiariame mokslo žurnale „Popular Science Monthly”, jis įvedė į filosofiją sąvoką pragmatizmas ir suformulavo savo gnoseologinę koncepciją, pagal kurią žmogaus pažinimas remiasi tikėjimo — abejojimo principu: žmogus ieško tokio tikėjimo, apie kurį galvotų, kad jis teisingas. Tačiau žmogus siekia ne pastovaus tikėjimo, o labiausiai teisingos nuomonės. Todėl, teigė jis, mokslas anksčiau ar vėliau ras atsakymą į visus iškilusius klausimus. Šiai koncepcijai kiek kitokį atspalvį suteikė V. Džeimsas (James).

V. Džeimsas gimė JAV inteligento šeimoje. Jo brolis Henris (1843—1916), vėliau išvykęs iš JAV, tapo žinomu anglų rašytoju (jis rūpinosi savo brolio kūrybiniu palikimu ir jo platinimu Europoje).

Tėvai rūpinosi savo vaikų auklėjimu. Jie sudarė vaikams pačias geriausias sąlygas mokytis, leido jiems laisvai pasirinkti būsimąją profesiją. Vaikai patys rinkosi tai, kas, jų nuomone, įdomu.

Žymią savo jaunystės dalį Viljamas praleido Anglijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. 1861 m. sugrįžęs į JAV, Niujorke studijuoja dailę. Tačiau greit nusivilia savo pasirinkimu ir susidomi gamtos mokslais. Hovardo universitete studijuoja mediciną, anatomiją, chemiją. Po to vėl išvyksta pasitobulinti į Europą. Drezdene ir Berlyne klausosi H. Helmholco (Helmholtz, 1821—1894) ir R. Virchovo (Virchow, 1821—1902) paskaitų. Sugrįžęs į Hovardo universitetą, 1869 m. gauna medicinos mokslų daktaro laipsnį ir pradeda savo mokslinę karjerą. Su šiuo universitetu susijusi beveik visa V. Džeimso mokslinė veikla. Čia jis dėstė įvairias mokslo disciplinas, pradedant anatomija ir baigiant filosofija. Tačiau pamažu išsikristalizuoja V. Džeimso moksliniai interesai. Jis vis labiau ir labiau koncentruojasi ties žmogaus dvasinėmis problemomis. Anatomija ir fiziologija atvedė jį prie psichologijos, o pastaroji prie filosofijos. Psichologija ir filosofija tampa neatskiriamos V. Džeimso mokslinės veiklos dalys. Jo psichologiniai veikalai persisunkę filosofiniais samprotavimais, o filosofiniuose apeliuojama į psichologiją.

1875 m. jis įkuria pirmąją JAV psichologijos laboratoriją, 1890 m. išspausdina stambų dviejų tomų veikalą „Psichologijos pagrindai” („The Principles of Psychology”). Tai vienas iš labiausiai žinomų XIX a. psichologijos veikalų. Jame V. Džeimsas suformulavo ir savo pagrindines filosofines idėjas, kurias vėliau išvystė straipsnyje „Filosofinės koncepcijos ir praktiniai rezultatai” (1898). Tačiau užbaigtos filosofinės sistemos formą jo pažiūros įgavo tiktai knygoje „Pragmatizmas: naujas kai kurių senų mąstymo būdų pavadinimas” („Pragmatism: a New Name for Some Old Ways of Thinking”, 1907), kurioje, suteikiant didesnį kryptingumą, populiariai išdėstomos tos idėjos, kurias anksčiau skelbė Č. S. Pirsas. V. Džeimsas sukūrė pragmatizmo programą. Šiems klausimams taip pat skirti jo veikalai: „Valia tikėjime ir kiti esė” („The Will to Believe and other Essays”, 1896); „Religinės patirties įvairovė: žmogaus prigimties studija” („The Varieties of Religious Experience: a Study in Human Nature”, 1902); „Tiesos reikšmė” („The Meaning of Truth”, 1909).

V. Džeimso mokymo centre glūdi sąmonės koncepcija. Sąmonė — tai nediferencijuotas betarpiškų pojūčių ir įspūdžių srautas, atsirandąs dėl nepertraukiamų nervinių dirginimų. 2mogus turi įgimtą „organinę psichinę struktūrą”, kurioje lemiamą vaidmenį atlieka įgimti instinktai ir emocijos, atspindintys fiziologinius procesus ir kūniškus judėjimus. Tos struktūros dėka žmogus rekonstruoja šį srautą. Instinktų pagalba formuojasi „įpročiai”, kurie, V. Džeimso nuomone, nulemia ne tik individo elgesį, bet ir atitinkamai nukreipia visuomeninį gyvenimą.

Svarbiausias V. Džeimso filosofijos tikslas — išspręsti prieštaravimus tarp mokslo ir religijos. Jo protas buvo draskomas prieštaravimų, kuriuose atsispindėjo jo epochos pulsas. Mokslininkas buvo C Darvino evoliucijos teorijos šalininkas, bet jį gąsdino T. Hakslio ir kitų darvinistų išvados, kad žmogus yra tik gamtos sukurtas mechanizmas, kurio visi poelgiai determinuoti. Jam atrodė, kad žmogiškasis gyvenimas neįmanomas be religijos, kurios pagrindus vis labiau ir labiau griovė mokslas. Todėl jis ieškojo išeities.

Jo nepatenkino pozityvistų išvados, kurios vedė prie religinio indiferentiškumo ir ateizmo. Nepriimtinas V. Džeimsui ir pozityvistų agnosticizmas. Jis siekė sukurti optimistinę filosofiją. V. Džeimsą sudomino pozityvistų samprotavimai apie patirties vaidmenį pažinime. Pozityvistų patirties interpretacija tapo jo filosofinių apmąstymų centru. Jeigu ko negalime įrodyti empiriniais faktais, ieškokime argumentacijos tikėjime, siūlo V. Džeimsas, nes kiekvienos problemos sprendimas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo valios. Tikėjimas mobilizuoja žmones, padeda jiems susikaupti.

V. Džeimsas savo darbuose rėmėsi psichologijos mokslo duomenimis, traktuodamas juos kaip patyriminės veiklos išdavą. Patirtį filosofas supranta plačiau, negu pozityvistai (į ją įjungia ir žmogaus religinius išgyvenimus). Tai jam leidžia sukurti naują religijos koncepciją. V. Džeimsas kritikuoja visas filosofines sistemas, kurios, jo nuomone, prieštarauja tai koncepcijai. Visų pirma jis užsipuola G. Hegelį. Tai bene griežčiausia vokiečių filosofo kritika. V. Džeimsas kritikuoja H. Spenserį ir pozityvistus už tai, kad šie nepripažįsta religinės patirties. Tačiau daugiausia kliūna racionalizmui.

Amerikiečių filosofo nuomone, akivaizdžiai išsprendžiama tik dalis problemų, bet iš čia visai neseka, kad neišsprendžiamos problemos neegzistuoja. Jos turi žmogaus gyvenimui didžiulę reikšmę. Prie racionaliai nepaaiškinamų problemų visų pirma jis priskiria moralinius principus ir religinius klausimus. Todėl, anot V. Džeimso, kyla noras tikėti. Šis noras niekieno neribojamas, nes tikėjime žmogus ieško paguodos. Filosofas galvoja, kad „religija reikalinga žmogui tam, kad jis saugiau jaustųsi nepatikimoje, pilnoje atsitiktinumų Visatoje, kad žmogus įgautų papildomų jėgų kovoje už savo būvį. Tikėjimas dievu reikalingas ir tam, kad žmogus, piktindamasis esamu pasaulyje blogiu ir gailėdamasis nuskurdintų ir nelaimingų, atliktų pareigą… pačiam sau. Koks bebūtų blogis, aš žinau: jeigu yra dievas, tragedija tik laikina ir turi pabaigą”. Tikintysis tokiu atveju, pasak V. Džeimso, visada laimi. „Jeigu tai, kuo aš tikiu, teisinga,— rašo filosofas,— nors tam ir neturiu pakankamai svarių įrodymų, aš nenoriu, prievartaudamas savo prigimtį (kuri, man rodos, duotuoju klausimu šį tą reiškia), atsisakyti vienintelio šanso atsidurti laimėtojo padėtyje”, nes „religija — gyva hipotezė, galinti pasirodyti teisinga”.

Tačiau, jei ta hipotezė pasirodys neteisinga, žmogus, tikėdamas ja, niekuo nerizikuoja. Dėl to tikintysis savo pasirinkime mažiau rizikuoja, negu netikintysis.

Žmogus visuomet pasirenka vieną ar kitą religiją su jos dievo interpretacija, priklausomai nuo savo gyvenimo sąlygų (savo patirties). Dėl tos priežasties, sakė V. Džeimsas, arabai, pavyzdžiui, gali būti Mahdi pasekėjais, o europiečiai — ne.

Šis V. Džeimso įsivaizduojamas dievas skiriasi nuo pasaulinėse religijose pateikiamų dievo sampratų. Jis sukūrė ,,ribotų galimybių” dievą. Tai pastebėjo ir buržuaziniai mokslininkai. Antai H. B. van Vesepas, V. Džeimso biografijos ir kūrybos tyrinėtojas, nurodo: „Džeimsas gynė ne visagalį dievą, o dievą — žmogaus kovos dėl savo tikslų įgyvendinimo bendrininką, savotišką amerikonišką dievą, kuris sveikina mūsų paramą jam taip, kaip mes sveikinome jo paramą mums”.

Derindamas mokslą su religija, nors ir modernizuota, V. Džeimsas kūrė iracionalistinę filosofinę sistemą. Pirmiausia jis mėgino sukelti skaitytojui abejones logikos mokslo pamatais. „Galų gale,— rašė jis,— aš buvau priverstas atvirai, sąžiningai ir visiems laikams atsisakyti logikos. Žmogaus gyvenime logika atneša neginčijamą naudą, tačiau ji niekuo nepadeda teoriniam susipažinimui su tikrovės esme”.

Pažinimas, anot Džeimso,— tai sėkmingas patirties numatymas (patirtis— individo išgyvenimai). Čia amerikiečių filosofas, nepriklausomai nuo A. Bergsono, priartėja prie intuityvizmo. Jo nuomone, pažinimas galimas įvairiomis prasmėmis (turinio, reikšmės, patikrinimo ir teisingumo).

Turinio prasme pažinimas — tai betarpiška patirtis, suvokimas ir nuomonės (beliefs). Iš šių komponentų svarbiausias yra pirmas, nes betarpiška patirtis yra savaiminga ir savyje apjungia buitines savybes ir ryšius. Tuo tarpu patikrinimas ir teisingumas reikalauja daugiau paaiškinimo.

Pagrindinė V. Džeimso filosofijos problema — tiesos supratimas. Jo tiesos koncepcija atskleidžia pragmatizmo esmę. V. Džeimsas neigė galimybę pažinti objektyviąją tikrovę, o kartu ir tiesos objektyvumą. Mąstytojas tiesą sutapatino su nauda. Pagal jį, teisinga yra tai, kas naudinga. Todėl kiekvienas savaip supranta tiesą (kiek žmonių — tiek tiesų). Nėra jokio kriterijaus tiesos objektyvumui nustatyti. Visos mūsų mintys (nuomonės) yra subjektyvios. „…Mintis yra „teisinga”, kiek tikėti ja yra naudinga mūsų gyvenimui”. Ir toliau pagilina savo tezę: „Teisingos yra tos idėjos, kurias mes galime įsisavinti, pagrįsti, patikrinti ir patvirtinti. Klaidingos yra tos, kurių atžvilgiu mes šito padaryti negalime”. „Tiesa, trumpai tariant, yra tiktai tikslingos mūsų minties kelias”.

Pasaulis V. Džeimsui yra pliuralistiškas, todėl tikrovės jis nesuvedė į jokį vieną principą. Ji yra įvairiopa, teigė filosofas. Tiksliau, jis stengėsi sukurti tą įvairiopą „tikrovę”. Amerikiečių filosofas atmetė materialistinį pasaulio supratimą. Jis mėgino pakilti virš materializmo ir idealizmo. „Mintys sukuriamos iš tos pačios medžiagos, kaip ir daiktai”,— rašė jis. Bet, kas yra „ta pati medžiaga”, taip ir neaišku.

Žmogus, amerikiečių filosofo nuomone, priklausomai nuo „dėmesio” ir „intereso”, suplėšo sąmonės „srautą” į atskiras dalis ir iš jų kuria savo „patirtį”— „tikrovės” sudarymo medžiagą. Patirtį V. Džeimsas traktuoja subjektyviai idealistiškai, tai yra, išvesdamas „tikrovę” iš „jutiminių elementų” komponavimo. Šie elementai ir sudaro daiktus, veikimo priežastis ir t. t. Pradine patirties medžiaga V. Džeimsas laikė „neutralią daiktybę”, kurioje tik pažinimo proceso dėka išsiskiria pažįstantysis subjektas ir pažįstamasis objektas. Priklausomai nuo konteksto, ta pati patirties dalis gali reikštis ir kaip fiziškas, ir kaip psichiškas pasaulis, ir kaip mintis, ir kaip daiktas. Čia V. Džeimsas artimas neorealizmui.

V. Džeimsas galvojo, kad jo kuriama pragmatistinė sistema pajėgs atsakyti į daugelį XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje rūpimų klausimų, jų tarpe ir politikos. Jis matė vykstančius JAV procesus, jos siekimą išeiti j pasaulinę areną. „Džeimsas pradėjo suvokti tą didžiulį vaidmenį, kurį Amerika turės atlikti pasaulio istorijoje”,— rašė H. B. van Vesepas. „Džeimsas nebuvo siaurų pažiūrų mąstytojas, priklausantis kuriai nors vienai srovei,— tęsė jis,— jis atidengė naują erą visai filosofijai. Jo lūpomis prabilo Amerika, skelbianti savo viešpatavimą ir kalbanti su kitomis šalimis kaip subrendusi šalis”. V. Džeimso filosofijoje atsispindėjo Amerikos imperializmo interesai.

Nežiūrint gerų subjektyvių mąstytojo norų, kraštutinis individualizmas, egoizmas, sekąs iš jo filosofijos, atitiko reakcinių sluoksnių interesus. V. Džeimsas tapo populiariausiu Amerikos filosofu. ,,Ši filosofija be galo puikiai atspindėjo tą amerikoniškąjį gyvenimo būdą, kuris susiformavo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje (su konkurencija, egoizmu ir religiniu veidmainiškumu), bei viešpatavusias tokias ideologines koncepcijas, kaip „amerikoniškas individualizmas” arba legenda apie visų vienodas galimybes”.

Toliau pragmatizmą vystė F. K. Šileris (Schiller, 1864—1937) ir D. Diujis (Dewey, 1859—1952). F. K. Šileris, anglų pragmatizmo vadovas, 1929 m. persikėlęs į JAV, savo pragmatistinę koncepciją pavadino „humanistine”. Joje pasireiškė kraštutinis subjektyvusis idealizmas bei voliuntarizmas. „Pasaulis yra tai, ką mes iš jo padarėm”,— teigė F. K. Šileris. D. Diujis išplėtė pragmatizmo koncepciją pedagogikai ir kitoms žmogaus veiklos sritims. Jo nuomone, filosofija — tai instrumentas, kuris turi mokyti žmogų, kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą. Po D. Diujo mirties domėjimasis pragmatizmu atslūgo.

Nors pragmatizmas ir buvo žinomas kai kuriose Vakarų Europos bei Azijos šalyse, tačiau jis iš esmės liko amerikietiškąja filosofija.