Valdymo formos kriterijus yra valstybės galvos postas. Monarchijoje (graik. “vieno valdžia”) tai yra karalius (Japonijoje – imperatorius), kurio valdžia paveldima.

Konstitucinėse monarchijos kitaip vadinamos apribotomis, taip pat parlamentinėms monarchijomis, valstybės galva yra tik nominali, reprezentacinė figūra. Tokios monarchijos yra Didžioji Britanija, Ispanija, Belgija, Nyderlandai, Skandinavijos šalys, Nepalas.

Respublikose valstybės galvą renka gyventojai arba reprezentacinis organas (parlamentas, arba speciali kolegija). Estijoje prezidentas renkamas tiesiogiai gyventojų, tačiau jei pirmame rate nė vienas iš pretendentų nesuranka absoliučios daugumos balsų, prezidentą iš dviejų, daugiausia balsų gavusių pretendentų, renka parlamentas.

Prezidentinėse respublikose prezidentas yra kartu valstybės ir vyriausybės (t.y. vykdomosios valdžios) vadovas ( JAV ministro pirmininko posto nėra, Prancūzijoje yra). Prezidentas ir parlamentas (JAV – Kongresas, Prancūzijoje – Nacionalinė asamblėja) yra renkami tiesiogiai ir funkcionuoja nepriklausomai vienas nuo kito. Todėl joms būdingas griežtas legislatyvinės, vykdomosios ir teisinės valdžios pasidalijimas. Parlamentas neturi teisės nušalinti prezidento, išskyrus atvejus, kada prezidentas yra apkaltintas (dėl tokios galimybės 1974 m. atsistatydino JAV prezidentas Nixonas, 1992 m. – Brazilijos prezidentas Collaras), o prezidentas – paleisti parlamentą. Prezidentas formuoja vyriausybę (daugiausia iš savo partijos narių), turi teisę vetuoti parlamento priimtus įstatymus. Ministrai paprastai nėra parlamento nariais. Vyriausybė nepriklausoma nuo parlamento, ir pastarasis negali išreikšti nepasitikėjimo vyriausybe. Tačiau ir parlamentas mažai priklauso nuo vyriausybės. Parlamentuose labai svarbų vaidmenį vaidina komitetai, nuo kurių žymia dalimi priklauso siūlomų įstatymų projektų laikomas. Balsuojant partinė afiliacija neturi tokios reikšmės, kaip parlamentinių respublikų legislatyvose, nes vyriausybė yra nepriklausoma nuo parlamento ir jo narių lojalumas jai nėra svarbus.

Prezidentinės respublikos yra JAV, daugumas Lotynų Amerikos šalių, Prancūzija.

Privalumai. PR leidžia sukurti stiprią vykdomąją ir legislatyvinę valdžią, stabilią vyriausybę. Prezidentas nevaržomai sudaro kabinetą (JAV paprastai vadinamą administracija) daugiausia iš specialistų: profesorių (JAV valstybės sekretoriai Henry Kiessinger ir Zbigniew Brzezinski), juristų, menedžerių (gynybos ministras Robert McNamara). Tačiau sistema gali efektyviai funkcionuoti, jei prezidentas ir parlamento dauguma priklauso tai pačiai partijai. Priešingu atveju iškyla nesutarimai ir net galimos konstitucinės aklavietės, pavyzdžiui, legislatyva gali laiku nepatvirtinti vyriausybės pateikto biudžeto (taip neretai atsitinka JAV) arba kito įstatymo projekto, o prezidentas savo ruožtu gali vetuoti įstatymus. Todėl labai dažnai būna neaišku, kas konkrečiai atsakingas už valdžios padarytas klaidas, o rinkėjams sunku apsispręsti, už kokį kandidatą ar partiją balsuoti rinkimuose. Dėl atsakomybės neaiškumo, įstatymų leidėjai neretai balsuoja neatsakingai, pavyzdžiui, pasisakydami kartu už mokesčių sumažinimą ir išlaidų socialinei sferai padidinimą. Dėl tos pačios priežasties rikimų metu partijos dažnai žada pernelyg daug: neįvykdžius pažadus, prezidentas kaltę visada galima suversti kongresui, o kongresas – prezidentui. Dar didesnis fragmentuotos valdžios minusas yra jos nesugebėjimas priimti ir vykdyti plačias programas, nes tam reikia įvairių institucijų pritarimo. Galiausiai, prezidentinėse sistemose nepraktikuojamos reguliarios vyriausybės narių ataskaitos legislatūrai. Vykdomoji valdžia dirba izoliuotai, o jos prasižengimai, kurie lengvai būtų išsprendžiami parlamentinėse sistemose, gali turėti rimtas pasekmes (Watergatėo skandalas, kainavęs Richardui Nixonui prezidento posto, Bobo Clintono ryšys su Monika Lewinsky).

Parlamentinėse respublikose aukščiausias įstatymų leidybos organas yra parlamentas, kurio nariai – nuo šimto iki kelių šimtų žmonių – yra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Partija arba koalicija, turinti parlamente daugumą vietų formuoja vykdomąją valdžią – vyriausybę (ministrų kabinetą), partijos lyderis paprastai tampa ministru pirmininku (premjeru, kancleriu). Vyriausybės nariai dažniausiai yra kartu parlamento deputatai. Premjeras gali paleisti parlamentą ir paskirti naujus rinkimus, o parlamentas – išreikšti nepasitikėjimą vyriausybe (tokiu atveju taip pat skelbiami nauji rinkimai). Parlamentinėse respublikose realiai nėra legislatyvinės ir vykdomosios valdžios pasidalijimo, nes viena ir kita yra tos pačios partijos arba koalicijos rankose, ministrai yra kartu ir parlamento nariai. Nors formaliai vyriausybė priklauso nuo parlamento ir yra jam atsakinga, faktiškai ministrų kabinetas, sudarytas iš valdančiosios partijos lyderių, kontroliuoja parlamentą. Įstatymų projektus beveik visada pateikia vyriausybė, o parlamentas juos tik svarsto. Debatuose dalyvauja ir balsuoja taip pat ministrai, kurie paprastai yra įtakingiausi valdančiosios partijos nariai, todėl įstatymai dažniausiai priimami be esminių pakeitimų. Pavyzdžiui, Britanijos parlamento Bendrovių rūmai patvirtino 97% kabineto pateiktų įstatymo projektų, 1967-1971 m. atmetė tik dvi iš kabineto pasiūlytų 1772 įstatymo projekto pataisų, tačiau priėmė tik 210 iš 4198 pataisų, kurias pasiūlė parlamento nariai. Valstybė galva (monarchas arba prezidentas) tik pasirašo priimtus įstatymus ir atlieka tik reprezentacines funkcijas. Taigi, parlamentinėse respublikose įstatymų leidyboje pagrindinis vaidmuo priklauso vykdomajai valdžiai – ministrų kabinetui.

Privalumas – lankstumas. Valdančioji partija arba koalicija gali lengvai priimti sprendimus ar įstatymus, kurie reikalingi pasikeitusioje situacijoje arba iškilus svarbioms problemoms. Todėl ir piliečiams, tarp jų ir rinkėjams yra aišku, kas atsakingas už klaidingus sprendimus ar neefektyvią valdžios veiklą – tai visada yra valdančioji partija arba jų blokas, turėję visas galimybes įvykdyti savo pažadus. Be to, parlamentinė sistema stimuliuoja daugiapartinės sistemos vystymąsi, suteikia galimybę net neskaitlingoms mažumoms dalyvauti aukščiausios valdžios lygyje, sukuria palankias sąlygas politiniam dialogui ir kompromisinių sprendimų ieškojimui.

Tačiau šie privalumai gali tapti ir parlamentinės sistemos trūkumais. Jei nė viena partija neturi parlamente daugumos, belieka sudaryti arba koalicinę, arba mažumos vyriausybę, kuri abiem atvejais gali būti nestabili. Koalicijos partneris, net jeigu tai nedidelė partija, turinti tik keletą vietų parlamente, gali dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, jeigu neįvykdomi kokie nors jos reikalavimai) pasitraukti iš koalicijos. Parlamentas gali visada pareikšti nepasitikėjimą mažumos vyriausybe. Jai atsistatydinus, vyksta nauji rinkimai, bet ir jie gali neduoti aiškios persvaros kokiai nors vienai partijai. Nestabilumas gali tapti chronišku, o parlamentinė sistema neretai netenka gyventojų pasitikėjimo. Nuolatinės vyriausybės krizės Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo 1933 m. baigėsi nacistų įvykdytu perversmu, Prancūzijoje nuo 1945 m. iki 1958 m., kada kariškiai įvedė prezidentinę sistemą, per 13 metų pasikeitė net 25 vyriausybės. Italijoje, daugiausia dėl vidinių Krikščionių demokratų partijos nesutarimų, vyriausybė vidutiniškai išsilaiko mažiau, negu vienerius metus: 1945-1994 m. vyriausybė ten keitėsi 53 kartus (nuo 1995 iki 1998 m. spalio 9, kada Romano Prodi kairiojo centro “Alyvmedžio” koalicija vieno balso dauguma parlamentas išreiškė jai nepasitikėjimą, – du kartus).

Parlamentinėse sistemose gana ribotos yra parlamento galios įstatymų leidybos sferoje, nes parlamentas faktiškai privalo priimti (tegu ir po ilgų debatų) vyriausybės pateiktus įstatymų projektus, nes jų atmetimas būtų tolygus nepasitikėjimo išreiškimui ir vyriausybė turėtų atsistatydinti, o parlamentas – paleistas.

Kitas trūkumas yra tai kad premjeras parlamentinėje sistemoje yra tik partinis lyderis ir daugumoje atveju neturi tokio autoriteto, kokį turi tiesiogiai renkamas prezidentas Margaret Thatcher ir Helmuth Kohl, užėmę premjero (kanclerio) postą tris terminus iš eilės yra išimtini atvejai. Galiausiai, jeigu viena partija turi kvalifikuota dauguma (paprastai virš 2/3 vietų), ji įgyja beveik neribotą valdžią ir net gali savo nuožiūra keisti konstituciją arba bent tas jos dalis, kurias keisti parlamentas turi teisę. Pavyzdžiui, 1975 m. partija Indijos nacionalinis kongresas, turėdama 2/3 vietų parlamente, priėmė keletą konstitucinių pataisų, kurios žymiai apribojo opozicinių partijų, taip pat ir piliečių teises.

Galiausiai, lyginant su prezidentinėmis sistemomis, specialios parlamento komitetai (nacionalinio saugumo, užsienio politikos, teisės ir kitais klausimais) savo kompetencija ir įtaka nėra labai reikšmingi, ypač D.Britanijos parlamente, kur nėra pastovių komitetų ir sudaromi tik laikini, skirti konkretaus bilio svarstymui. (JAV Kongrese biliai nesvarstomi, jei jų nerekomenduoja atitinkamas komitetas).

Atžymėti parlamentinės sistemos trūkumai anaiptol nereiškia, kad parlamentas yra tik simboliška institucija, vyriausybės priedas. Parlamente viešai svarstomi vyriausybės pateiktų įstatymų projektai ir tuo suteikiama galimybė išsakyti savo nuomonę tiek valdančiosios partijos, tiek opozicijos nariams. Po debatų vyriausybė labai dažnai padaro pataisas jos pačios pasiūlytuose biliuose. Be to, parlamentas atidžiai seka vyriausybės veiklą, o kabinetas savo ruožtu reguliariai atsiskaito parlamentui: tuo tikslu yra rengiamos kasmetinės ataskaitos, kurių būtina dalis yra tolimesnės veiklos programa. Daugumos parlamentų dienotvarkėje taip pat numatomas atsakymų į klausimus laikas, kada vienas kabineto nariai atsakyti į klausimus apie savo darbą.

Mišriose respublikose prezidento kompetencija platesnė, negu parlamentinėse, tačiau jis turi žymiai mažiau valdžios, negu prezidentinėse respublikose. Prezidentas neformuoja vyriausybės, neturi veto teisės.

Daugumoje prezidentinių valstybių yra vienokia ar kitokia konstitucinės priežiūros forma. JAV Aukščiausiasis Teismas gali pripažinti negaliojančiu bet kokį prezidento aktą arba Kongreso įstatymą. Aukščiausieji teismai arba konstituciniai teismai atlieka panašias funkcijas Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Meksikoje, Indijoje. Tačiau yra daug šalių, kur konstitucinės priežiūros nėra: tai Šveicarija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Švedija ir kt.

Unitarinės valstybės yra absoliutinių monarchijų paveldėtojos. Absoliutizmo laikotarpiu buvo įvestas vieningas centralizuotas valdymas, bendri visai valstybei įstatymai ir valdžios organai. Didžioji dauguma dabartinių valstybių yra unitarinės. Demokratinėse valstybėse administraciniai vienetai paprastai turi plačias savivaldos teises (išskyrus įstatymų leidybą), nes tokiu būdu yra skatinama vietinė iniciatyva ir atitinkamai padidėja valdymo efektyvumas. Vietiniai valdžios organai rūpinasi ūkio klausimais (gyventojų aprūpinimas elektra, viešasis transportas, sveikatos apsauga, švietimas). Tačiau jie yra tik valdymo ir administracinės struktūros, betarpiškai pavaldžios šalies vyriausybei. Tačiau centrinė valdžia gali anuliuoti bet kokį vietinių savivaldybių priimtą politinį sprendimą Kitaip tariant, pastaroji turi neribotą suverenitetą visoje šalies teritorijoje. Unitarinė sąranga padeda ugdyti nacionalinę vienybę, nekyla politinių ir teisinių konfliktų tarp centrinės ir vietinės valdžios organų. Todėl, jei tarp įvairių rajonų gyventojų nėra didelių kultūrinių skirtumų, ypač grupių, kurioms būdingas specifiškas tautinis identitetas, unitarinė sistema sudaro prielaidas efektyviam valdymui. Tačiau jai stinga lankstumo, jautrumo vietinei, ypač kultūrinei specifikai. Tai dažnai sukelia tautinių mažumų nepasitenkinimą, ir jos pradeda reikalauti platesnių savivaldos teisių. Daugelyje valstybių į tokius reikalavimus atsižvelgiama. Autonominiai vienetai su savo legislatyvomis ir joms pavaldžiais vykdomosios valdžios organais sudaryti Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Suomijoje, Švedijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Filipinuose ir kai kuriose kitose šalyse.

Federacija yra sena valstybinės sąrangos forma. Federacijos bruožų turėjo Šventoji Romos imperija (800-1806), Lombardijos lyga (1167-1250), Hanza (1158-1669), Jungtinės Nyderlandų provincijos (1567-1798). Pirmoji šiuolaikinio tipo federacija yra JAV (1787 m. konstitucija), 1848 m. federalizmo pagrindais persitvarkė Šveicarijos konfederacija, 1867 m. buvo priimta Kanados, 1871 m. – Vokietijos (vėliau – 1919 m. ir 1949 m.), 1900 m. – Australijos federalinės konstitucijos. Dabar pasaulyje tarp 180 valstybių federacinių yra 21. Iš pirmo žvilgsnio tai nedaug, tačiau jose gyvena virš trečdalio (36%) pasaulio gyventojų ir užima federacijos beveik pusę (44%) sausumos. Tarp jų yra didžiausios pasaulio valstybės: Indija (25 valstijos), JAV (50 valstijų), Brazilija (26 valstijos), Rusija (89 respublikos ir sritys), Meksika (31 valstija), VFR (16 žemių), Pakistanas, Nigerija, Kanada, Australija, o taip pat Argentina, Belgija, Malaizija, Pietų Afrikos Respublika, Ausrija, Šveicarija, Gruzija. 9 iš 21 federacijų yra buvusios Anglijos kolonijos.

Pagrindinis federacijos tikslas yra kompromisas tarp vienybės ir įvairovės. Todėl svarbiausias jos bruožas yra suvereniteto pasidalinimas tarp dviejų lygių legislatyvinės, vykdomosios (ir dažniausiai teisinės) valdžios: federalinio centro ir federacijos narių. Todėl federacinėje valstybėje piliečiai yra pavaldūs dviem valdžioms, kurių kompetencija yra apibrėžta konstitucijoje. Federalinės ir provincijų valdžios galių pasiskirstymas yra labai skirtingas įvairiose federacijose. Visose centro kompetencijoje yra gynyba, užsienio reikalai, pinigų emisija, pilietybės suteikimas, dažnai taip pat komunikacijos ir transportas ir kai kurios kitos ūkio šakos. Konstitucijos ir jos pataisų priėmimas yra bendras centrinės valdžios ir provincijų reikalas, sprendžiamas pagal konstitucijoje numatytas procedūras (paprastai pataisos priimamos tik su daugumos provincijų pritarimu). Federacijos nariams priklauso arba likusios (residual) galios (JAV, Kanadoje, Šveicarijoje) arba jos yra aiškiai išvardintos konstitucijoje. Kai kurių šalių (pav. Indijos) konstitucijose yra trys kompetencijos pasiskirstymo sąrašai: federalinės valdžios, vietinės valdžios, ir sutampančių, arba konkuruojančių, galių sąrašas. Į pastarąjį paprastai įtraukiami klausimai, kur reikalingas yra kaip centrinės, taip ir vietinės valdžios reguliavimas, pavyzdžiui, švietimas daugiatautėse valstybėse (dėl poreikio suderinti bendras mokymo programas federacijos mastu, ir švietimo finansavimo, vadovėlių paruošimo vietine kalba ir jos dėstymo programų provincijos lygyje). Akivaizdu, kad joks sąrašas negali numatyti visų situacijų ir galimų problemų, todėl kiekvienoje federacijoje tarp federalinės ir provincijų vyriausybių konfliktai yra normalus reiškinys. Jeigu nepasiekiamas sprendimas derybų keliu, konfliktą sprendžia konstitucinis arba aukščiausiasis teismas, o Šveicarijoje – piliečiai (referendumu).

Formalus federacijos požymis yra parlamentas, kurį sudaro dveji rūmai: žemutinių rūmų (Bundestago – Vokietijoje, Atstovų rūmų – JAV, Valstybinės dūmos – Rusijoje, Liaudies susirinkimo – Indijoje) deputatai renkami tiesiogiai, proporcionaliai rinkėjų skaičiui, o viršutiniuose rūmuose (Bundesrate, Senate, Federacijos taryboje, Valstijų susirinkime) viena ar kita procedūra išrinkti ar paskirti nariai atstovauja autonomines provincijas (valstijas, žemes). Parlamentinėse sistemose vyriausybėje taip pat pagal nustatytą formulę arba prisilaikant tradicijos yra įvairių provincijų atstovai.

Federacijos subjektams būdingi valstybingumo požymiai: paprastai yra garantuojamas jų teritorijos vientisumas, jie turi savo konstitucijas, pilietybę, ribotą politinę autonomiją. Todėl federacijose yra normalus reiškinys, kad šalyje ir atskirose provincijose gali valdyti skirtingos partijos arba jų blokai. Pavyzdžiui Vakarų Bengalijos valstijoje Indijoje jau virš 20 metų valdo kairiųjų frontas, kuriame dominuoja Indijos komunistų partija (marksistinė). Tokiais atvejais santykiai tarp centrinės valdžios ir opozicijos arba regioninių (tautinių) partijų valdomų provincijų komplikuojasi. Vokietijoje, Indijoje ir kitose federacijose provinciniai rinkimai, ypač didžiosiose provincijose tampa valstybinės reikšmės politiniu įvykiu. Indijoje kalbama, kad šalį valdyti gali tik ta partija, kuri valdo Uttar Pradešo valstija, kur gyvena virš 100 milijonų žmonių. Todėl rinkiminėse kamapanijose į provincijų legislatūras labai aktyviai dalyvauja bendranacionalinių partijų ir šalies vadovai.

Akivaizdus federacinės sistemos pranašumas yra glaudesnis ryšys tarp valdžios ir gyventojų, kas ypač aktualu dideliose valstybėse. Suteikdama daugiau teisių ir autonomiją regionams, federacijos užtikrina daugiau demokratijos ir apsaugo nuo centrinės valdžios tironijos. Kitas federacijų privalumas yra sugebėjimas adekvatiškai išreikšti tautinių mažumų ir kitų kultūrinių grupių interesus, atsižvelgti į vietinę specifiką. Tai daugeliu atveju sustiprina mažumų pasitikėjimą valstybe, užtikrina politinėje sistemoje nišą regionų ir mažumų elitams. Tai padeda ugdyti nacionalinę vienybę. Tačiau federacinė sistema turi trūkumų, kurie žymiai sumažina valdžios efektyvumą ir net gali sudaryti pavojų valstybės vienybei. Žymiai sudėtingesnis tampa centrinės legislatyvinės valdžios darbas, ypač konstitucinių pataisų priėmimas, nes tam daugeliu atvejų reikalingas federacijos narių sutikimas. Daug laiko sugaištama, derinant bendranacionalines programas ir sprendžiant klausimus, kurie liečia provincijų interesus. Galiausiai, plati politinė ir teritorinė autonomija skatina, o neretai ir sukuria, regioninį identitetą ir gali sudaryti prielaidas ne lojalumo augimui, o atvirkščiai, separatistinių siekių stiprėjimui.

Formaliai unitarinės ir federacinės valstybės skiriasi centralizacijos lygiu. Tačiau šis skirtumas yra daugiau teisinio ir institucinio pobūdžio, realiai centralizacijos laipsnis priklauso nuo kitų faktorių. Pirmiausia, tai politinio režimo tipas: bet kokia politinė decentralizacija, realus suvereniteto pasidalijimas yra galimi tik demokratinėse valstybėse. Autoritariniai, kariniai, komunistiniai (išskyrus Jugoslaviją po Tito mirties ir SSSR paskutiniais jos gyvavimo metais) yra nesuderinami su pagrindiniais federalizmo principais. Antra, daug ką nulemia resursų dalis, kurią per mokesčius sukaupia centrinė ir vietinė valdžia. Unitarinėse valstybėse daugumoje atveju daugiausia pajamų sukaupia centrinė vyriausybė: Nyderlanduose – 95%, Didžiojoje Britanijoje – 81%, Prancūzijoje – 78%, Švedijoje – 60%). Japonijoje šis rodiklis sudaro tik 44%, o daugiau negu pusė atitenka provincijoms ir municipalitetams. Ne mažesni skirtumai būdingi ir federacijoms: Australijos centrinė vyriausybė surenka 71% mokesčių, JAV – 56%, Vokietijoje – 42 % (iš likusių 58% žemės, arba Länder surenka 35% ir savivaldybės – 23%), Šveicarijoje – 32% (kantonai – 45%, savivaldybės – 24%). Nesunku suvokti, kad pajamų dydis yra vienas iš svarbiausių faktorių, nuo kurių priklauso vietinės valdžios autonomija. Tačiau daug nulemia ir tradicija. Pavyzdžiui, Anglijoje nuo seno centrinė valdžia beveik nekontroliavo vietinių išlaidų, o Prancūzijoje net statant naują mokyklą pirma reikėjo gauti Paryžiaus leidimą. Federacijose, kaip taisyklė centrinė valdžia gauna daugiau lėšų, negu reikia jos funkcijoms atlikti, tuo tarpu kai provincijų valdžia turi daugiau funkcijų, negu pinigų. Ši problema yra sprendžiama keliais būdais: 1) perduodant dalį funkcijų centrinei valdžiai (tai daroma visose federacijose, tačiau sukelia politines komplikacijas); 2) perduodant provincijoms mokesčių šaltinius (tačiau tai padidina nelygybę tarp turtingesnių ir skurdesnių provincijų); 3) provincijoms perduodami fondai. Pastarasis būdas yra plačiausiai taikomas. Kai kuriose federacijose (pav., Indijoje) lėšos yra perskirstomos tarp valstijų pagal specialias formules, kuriose atsižvelgiama į pajamų lygį vienam gyventojui, turimus resursus, infrastruktūros išsivystymą ir t.t., dažnai (ypač JAV) suteikiami garantai specifinėms programoms vykdyti, arba “blokiniai” – besąlygiški garantai (Australijoje, Kanadoje). JAV septintojo dešimtmečio pabaigoje federaliniai garantai sudarė 1/6 valstijų ir savivaldybių pajamų.

XX amžiuje bendra federacijų vystymosi tendencija buvo augantis federalinės valdžios vaidmuo. Tai buvo vykdoma per teismų sprendimus (JAV), priimant konstitucines pataisas (Šveicarijoje, Indijoje), didinant federalinius mokesčius (Kanadoje, Australijoje). Tačiau šiame procese svarbu ne tiek centro prerogatyvų augimas, kiek didėjanti reikšmė galių, kurios visada buvo centro kompetencijoje (gynyba, prekyba).

Į klausimus, kokia valstybės sąranga – unitarinė ar federacinė, centralizuota ar decentralizuota yra geresnė, negalima vienareikšmiškai atsakyti. Pakankamai akivaizdu, kad didelėms, ypač daugiatautėms, multietninėms šalims daugiau tinka federacinė, decentralizuota sistema. Ji neperkrauna centrinės vyriausybės gausiomis ir dažnai labai specifiškomis regionų problemomis, ne mažiau svarbu tai, kad suteikdama daugiau teisių provincijoms centrinė vyriausybė nusiima dalį atsakomybės už provincijos reikalus ir todėl sukelia mažiau nepasitenkinimo. Indijoje teritorinės reorganizacijos (ypač 1956 ir 1971 metų) išdavoje visos didesnės tautos, o šiaurės rytų pasienyje taip pat ir mažos tautelės, gavo autonomiją, ir tai sustiprino jų lojalumą valstybei. Panaši buvo federalizavimo ir decentralizacijos pasekmė Belgijoje ir Ispanijoje.Tačiau būna atvejų, kada tai sustiprina išcentrines tendencijas: įgijusios autonomijos teises provincijos (tiksliau, jų įtakingos politinės jėgos) pradeda siekti valstybinės nepriklausomybės. Būdingi pavyzdžiai – Vengrija Habsburgų imperijoje, Kvebeko provincija Kanadoje ir Slovakija buvusioje Čekoslovakijos federacijoje. Kitas, neišvengiamas federacijų trūkumas yra sudėtinga sprendimų priėmimo, ypač konstitucinių pataisų priėmimo procedūra, nes daug laiko sugaištama pozicijų suderinimui ir toli gražu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą. (Racionalūs šveicarai, siekdami išvengti bereikalingų debatų, konstitucines pataisas ir daugumą bendravalstybinių įstatymų priima referendumuose). Federacijose neįmanoma išvengti dubliuojančių institucijų, didesnio biurokratinio aparato ir papildomų išlaidų. Amžina debatų tema yra resursų paskirstymas tarp turtingų ir skurdesnių valstijų: pirmosios visada nepatenkintos, kad iš jų per daug atimama, kitos – kad jos pernelyg mažai gauna iš federalinių fondų. Nuo seno ši problema aktuali Indijai, o dabar, po suvienijimo ir Vokietijai.

Išsivysčiusiose šalyse bendra tendencija yra artėjimas prie maždaug vienodo centralizacijos lygio: unitarinėms valstybėms daugiau būdinga valdymo decentralizacija (kartais vadinama devoliucija), federacinėse, ypač Jungtinėse Amerikose Valstijose, stiprėja integracinės tendencijos ir centralizacija.

Konfederacijos teisiniu atžvilgiu yra ne valstybės, o suverenių valstybių sąjungos, kuriose yra tik kai kurie viršvalstybiniai organai, koordinuojantys sutartyje numatytas veiklos sferas. Konfederacija galima skaityti Europos Sąjungą, kai kurie konfederacijos bruožai būdingi Nepriklausomų valstybių sandraugai (NVS).

Teokratinės valstybės buvo Omejidų ir Abbasidų chalifatai, jėzuitų valstybė Paragvajus XVII amžiuje, Čečenija imamo Šamilio laikais, Tibetas iki 1951 m. Tarpinę padėtį tarp pasaulietinių ir teokratinių valstybių dabar užima tos šalys, kuriose viena iš religijų paskelbta valstybine: islamas Bachreine, Jordanijoje, Jemene, Katare, Kuveite, Saudo Arabijoje, Malaizijoje, Maldivuose, Pakistane, budizmas Bhutane ir Tailande, judaizmas Izraelyje, hinduizmas Nepale.

Views All Time
Views All Time
15940
Views Today
Views Today
1
0 0