Nebūties idėja yra ypatinga tiek filosofijos istorijoje, tiek ir apskritai visuomenės kultūros istorijoje. Viena vertus, ši idėja lyg ir egzistuoja, ją žinojo dar senovės pasaulis, antra vertus, jos lyg ir nėra – apie ją nepriimta kalbėti nei filosofijos istorijos kursuose, nei kultūros istorijos apžvalgose. Geriausiu atveju ji yra fonas, kuriame svarstoma būties problema ir kiti tradiciniai klausimai. Nereikėtų painioti mirties problemos su nebūties problema: pirmoji yra psichologijos, filosofijos, pagaliau dvasios klausimas, o štai pastaroji yra egzistavimo/neegzistavimo ontologinė problema. Morkaus Evangelijoje (14:62) į vyriausiojo kunigo klausimą „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus”?”, Jėzus atsakęs „Aš esu”. Kad tai ne įprasta gramatinė forma („Aš esu”), sujungianti asmeninį įvaizdį su veiksmažodžiu, nurodo kita Kristaus frazė Jono Evangelijoje: „ Pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš esu” (8:58). Jis nepasakė logiškai ir gramatiškai taisyklingai „, Pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš buvau, bet – „Aš esu”. Čia slypi gili prasmė, kurią gali atskleisti tai, kaip Dievas (Jehova) save vadina: „Aš esu, kuris esu ” (Išėjimo 3:14). Pažodžiui verčiant iš hebrajų kalbos tai skambėtų taip: „Aš esu tas, kas Aš esu”. Vadinasi, Kristaus atsakymas „Aš esu” reiškia, kad Jis yra tikrasis Dievas. Būtų skubota iš to daryti išvadą, kad kalbėti apie Dievą reiškia kalbėti apie tikrąją būtį, nes tokiu atveju dėl Dievo ir žmogaus esmių skirtumo tektų pripažinti, kad Dievas kuria ydingos būties pasaulį. Iš tikrųjų pasaulis tapo ydingas tik po Adomo ir Ievos nusidėjimo.