Veislė iš arti: Lietuvių skalikas

KAIP IR IŠ KUR ATSIRADO LIETUVIŲ SKALIKAI? KAM REIKALINGI IR KIEK JŲ? KOKIA JŲ ATEITIS?

Istoriniai šaltiniai…

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais. Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, iš jų – kelias skalikų veisles.

Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują skalikų, o dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo gausybė. Pomėgį medžioti su skalikais didkai perėmė iš Prancūzijos, su kuria jie glaudžiai bendravo nuo XVI amžiaus. Iš jų ir įsigijo šv. Huberto šunų. Skalikų atsiveždavo ir iš Vokietijos.

Lietuvių ir lenkų skalikų aprašymus aptinkame tik rusų mdžiotojų leidiniuose. Nemažai duomenų galima rasti praėjusiame šimtmetyje išleistoje L.P.Sabanejevo knygoje “Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai”. Jis cituoja 1875 metų Imperatoriškosios medžioklės draugijos žurnalo (Nr. 12) straipsnį “Apybraižos apie medžioklę Pietvakarių krašte”: “Skalikų veislių (…) yra dvi: viena stambi, kita mažesnė. Pirmoji veislė dar vadinama lietuvišku ogaru. Tai dideli, stiprūs šunys, labai tinka medžioti stambius žvėris lygumose. Kalnuose netinka – per stambūs… Mūsų skalikai daugiausia juodi su įrūdžiu”.

1876 m. to pačio žurnalo dešimtajame numeryje D.Vilinskis rašo: “Medžioklė su skalikais Pietvakarių krašte labai paplitusi ir skalikų yra daugiau nei paukštinių šunų. Daugelis medžiotojų laiko skalikų poras arba gaujas, todėl mišrūnai sutinkami retai”. Jis teigia, kad Pietvakarių krašte auginamos trys skalikų veislės: didžioji, vidutinė ir mažoji. Visų spalva – juoda su įrūdžiu.

Daugiausiai informacijos randame N.Kišenskio straipsnyje “Užrašai apie medžioklę su skalikais”, spausdintame 1879 m. “Gamtoje ir medžioklėje”. Jis išsamiai aprašo penkias skalikų veisles: lenkų sunkiuosius, lenkų ogarus, lenkų greituosius, lenkų mažuosius arba zuikinius ir kuršių skalikus. L.Sabanejevas teigė, kad pagrindinė krašte auginama veislė – lenkų sunkieji skalikai, o iš jų kilę visi kiti.

Išsamų skaliko, auginamo Lietuvoje, aprašymą randame 1922 m. Poznanėje išleistoje V.Korsako knygoje “Medžiotojo metai”. Pastebima, kad veislinis darbas nedirbamas ir šie skalikai yra ties išnykimo riba.

1957-1958 m. kinologas iš Telšių Zigmas Goštautas ėmėsi atkurti veislę. Tuo laiku skalikų dar buvo likę Žemaitijoje. Amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais gausius šunynus turėjo Gorskis Bižuvėnų dvare (Telšių r.) ir Čapskis Varputėnų dvare (netoli Kuršėnų). Skalikai nelabai tiko į sarginius šunis, todėl buvo laikomi medžiotojų ir nesugadinti mišrinimo. Šie išlikę skalikai buvo praėjusiame šimtmetyje aprašytų skalikų palikuonys. Iš minėtų penkių veislių likučių ir atkurtas dabartinis lietuvių skalikas.

1966 m. priimtas laikinasis lietuvių skalikų standartas, o 1983 metais jis patikslintas, atlikti biologiniai matavimai. Jis dar bus tikslinamas. Daug darbo atkuriant veislę įdėjo kinologas V.Klovas bei Medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės tarybos kinologas A.Kuzavinis. Bandyta veisti šiuos skalikus Jovariškių medžioklinių šunų veislyne. Pradėta formuoti veislinė banda, imtasi rimto selekcinio darbo. Nuo 1980 metų kas antri metai rengiamos specializuotos lietuvių skalikų parodos.

1986 m. Lietuvoje jau buvo apie 500 skalikų su kilmės dokumentais. Tačiau mūsų skalikų vėl pradėjo mažėti; 1992 m. – 397, 1996 m. – 160, 1997 m. – 192, 1998 m. – 137 šunys. Šie duomenys nėra tikslūs, nes nežinoma, kiek iš jų yra kritusių šunų. Kita vertus, yra skalikų, turinčių kilmės pažymėjimus, bet neregistruotų klubuose. Nuo 1994 metų Medžiotojų ir žvejų draugijoje įsigaliojo reikalavimas perregistruoti visus šunis, bet šių nuostatų paiso ne visi šunų augintojai.

Laikmetis keičia požiūrį į šunis

Vakarų Europos šalyse, kur tankus kelių ir geležinkelių tinklas, medžioklės plotai maži, yra kelios skalikų panaudojimo kryptys.

Štai Vokietijos medžioklės įstatymas su skalikais leidžia kiškius ir lapes medžioti ne mažesniame kaip 1 000 ha plote. Tokioms medžioklėms reikia lėtų skalikų, kad žvėrys nuo jų toli nebėgtų, o suktų nedidelį ratą. Labai svarbus šunų paklusnumas: žvėriui išbėgus iš ploto, pašaukus ragu, šuo tuoj pat turi grįžti pas medžiotoją.

Kanopinių žvėrių medžioklėse su varovais skalikai turi apieškoti visą varomą plotą, pakelti ir išstumti žvėris iš tankumynų, varyti link medžiotojų linijos. Skalikai turi nepersekioti žvėrių už medžiotojų linijos, neišvaryti iš kito varymo ar į kaimyninius plotus.

Kita neseniai atsiradusi skalikų panaudojimo kryptis – darbas po šūvio (sužeisto žvėries ieškojimas). Suradęs smulkų žvėrelį, jis net atneša šeimininkui.

Šios naujos skalikų panaudojimo kryptys detaliau apžvelgiamos Vokietijoje leidžiamo žurnalo “Jager” 1995 Nr 5.

Kokia lietuvių skaliko ateitis?

Norint prognozuoti perspektyvas, reikėtų paanalizuoti, kokia linkme vystysis medžioklė Lietuvoje. Kad šunys būtų populiarūs, jų darbinės savybės turi atitikti leikmečio poreikius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atkurta ir privačios nuosavybės teisė. Daugelis atsiėmė savo tėvų, giminių žemes ir miškus – bus pasikietimų ir medžioklės ūkyje.

Privačių žemės ir miško naudmenų savininkai griežčiau reikalaus atlyginti už žvėrių padarytą žalą žemės ūkio kultūroms ir miškui, o tai sąlygos kai kurių medžiojamų rūšių (šernų ir tauriųjų elnių), darančių daug žalos, mažėjimą. Savininkai nenuomos plotų medžioklei priverstinai kaip buvo anksčiau. Nuomos tiems, kas daugiau sumokės, pažįstamiems ir draugams arba norės patys medžioti. Medžioklės plotai smulkės iki 100 ha.

Medžioklė Lietuvoje kaip ir Vakaruose tampa brangiu malonumu. Gaila, bet ne visi galės sumokėti padidėjusių nuomos mokesčių. Ateityje brangs ir licencijos, tad medžiotojai tenkinsis mažesniais (pigesniais) plotais.

Savininkai ir nuomotojai, mokantys už medžioklės plotus didelį mokestį, bus suinteresuoti racionaliu jų panaudojimu bei apsauga ir bus nepatenkinti, kai po jų plotus žvėris varinės kaimynų šuo.

Lietuvoje rasis turtingesnių medžiotojų, galinčių išsinuomoti mažus, bet gerus plotus.

Vadinasi, Lietuvoje ims keistis medžioklės būdai. Šiuo metu populiariausios medžioklės su varovais, tačiau jos neracionalios mažuose plotuose. Pakitus medžioklei, prireiks kitokių šunų. Ankstesnė medžioklė nereikalavo iš skalikų didelės dresūros ir mokymo. Jauni šuniukai mokėsi iš patyrusių gaujos narių (dažnai perimdami ir blogąsias savybes). Jei skalikai nebus gerai valdomi, paklusnūs, neturės puikaus kontakto su medžiotoju, būsimose medžioklėse pasidarys nebereikalingi.

Lietuvių skalikų kiekis, ko gero, mažėja ir dėl pernelyg didelio azartiškumo persekioti žvėrį. Šią savybę medžiotojai puoselėjo šimtmečiais, bet šiais laikais, mažuose plotuose sunkiai valdomas šuo – tik našta. Mokymo ir dresūros dėka galima pasiekti, kad, papūtus ragą ar pašaukus, skalikai mestų persekioti žvėrį, grįžtų pas šeimininką. Mokydami taip elgtis, neprieštarausime jo prigimčiai, o tik priminsime, ką jis darė savo “karjeros” pradžioje, kai varė žvėris į tiklus ar link kurtų. Deja, mūsų medžiotojams labai trūksta supratimo, kad kiekvieną medžioklinį šunį reikia dresuoti ir mokyti. Dauguma pasikliauja įgimtomis šunų savybėmis ir mano, kad pats šuo visko išmoks.

Išmokyti skalikai galėtų konkuruoti su laikomis, kurios, beje, išveistos didelėms medžioklėms ir žvėrių persekiojimo “maratonams”. Varomojoje medžioklėje reikalingas šuo, kuris išvytų žvėris medžiotojų linijos link, o ne stabdytų varymo viduje. Medžiotojas, einantis nušauti šerną, laikomą laikos varymo viduje, sukelia pavojų savo ir kolegų gyvybei. Taip pat, manau, neetiškas medžioklės būdas, kai kelių laikų laikomas šernas tiesiog paskerdžiamas peiliu… Daugelyje Vakarų Europos šalių tą draudžia medžioklės įsatatymai. Dar vienas skalikų pranašumas – skalijimas. Skaliko balsas visiems praneša apie varyme esantį žvėrį ir labai pagyvina medžioklę.

Panaudokime skalikus visapusiškiau! Ir pirmiausia pradėkime juos naudoti kaip kraujasekius. Šių šunų (Hanoverio ar Bavarijos kalnų kraujasekių) turime nedaug, jų mokymas sudėtingas, todėl juos galėtų pakeisti skalikai. Šia kryptimi jau seniai dirba Vokietijos, Slovakijos, Lenkijos medžiotojai.

Matyt, nelabai padidinsime lietuvių skalikų bandą vien apeliuodami į tautinius medžiotojų jausmus. Geresnis kelias – ugdyti skaliką paklusnesnį ir visapusiškiau jį panaudoti kaip tai daroma su slovakų kopovu. Galėtume ieškoti kokių nors fondų paramos arba pasiturinčių verslininkų, kurie norėtų steigti lietuvių skalikų atkūrimo veislyną. Geresni atstovai galėtų būti veisiami Kauno ar privačiuose zoologijos soduose. Reikėtų parengti solidžią veislės išsaugojimo ir panaudojimo programą ir kreiptis paramos į valdžios institucijas – šiaip ar taip kalbame apie nacionalinį “produktą”. Tikėkime, kad ši veislė neišnyks.

Autorius dėkoja Kęstučiui Peteliui, Eugenijui Tijušui ir Neringai Jareckaitei už patarimus rengiant straipsnį. Neringos Jareckaitės, Selemono Paltanaviačiaus ir IVI nuotraukos

LIETUVIŲ SKALIKO STANDARTAS

Bendra išvaizda. Aukštis ties ketera: šunų 52-60, kalių – 48-55 cm (pageidautina – šunų – 57-60, kalių – 52-56 cm). Idealaus tipo šuns aukštis ties ketera – 59 (kalės 54 cm); aukštis ties kryžiumi – 58 (53) cm, liemens ilgis – 13(11) cm, kaktos ilgis – 14 (12) cm; galvos ilgis – 27(23) cm; krūtinės gylis – 27(23,5) cm; krūtinės apimtis – 70(64) cm; galvos plotis – 13(12) cm; riešo apimtis – 12(11) cm; krūtinės apimtis už paskutinio netikrojo šonkaulio – 58(56) cm.

Kūno matmenų indeksai . Idealaus tipo. Stoto – liemens ilgio ir aukščio ties ketera santykis (procentais) – šunų – 107, kalių – 109; kaulingumo – riešo apimties ir aukščio ties ketera – 20,3; ilgakojiškumo – priekinės kojos ilgio iki alkūnės ir aukščio ties ketera – 54; krūtinės pločio ir gylio – šunų 75, kalių – 80; masyvumo – krūtinės apimties ir aukščio tie ketera – 118; galvos ilgio – galvos ilgio ir aukščio ties ketera – šunų – 44, kalių – 43; kaktos pločio – kaktos pločio ir galvos ilgio – 54.

Trūkumai, ydos. Nukrypimai nuo pageidaujamo tipo. Ūgis aukštesnis arba žemesnis (2 cm – trūkumas, o daugiau – yda). Neproporcingas kūno sudėjimas (kvadratinis, aukštastrėnis, žemastrėnis). Driblus. Silpnas, per daug masyvus. Agresyvus charakteris.

Galva. Pleištiška, stambi, sausoka, kakta plati, pakaktys ryškus, nuožulnus. Snukis šiek tiek trumpesnis už kaktą. Viršugalvis truputį išgaubtas. Nosies veidrodėlis juodas, platus. Viršutinės ir apatinės lūpos truputį nukarusios, apatinės lūpos galuose atvėpusios. Lūpų linija įstriža. Antakio lankas ryškus, bet neaukštas. Pakaušio gumburėlis neišsikišęs. Snukio profilis platus, žiūrint iš viršaus palyginti siauras. Po akimis, tarp skruostų ir nosies neryškus įdubimas.

Trūkumai. Ryškiai išgaubtas viršugalvis, ryškiai išsikišęs pakaušio gumburėlis. Nežymūs nukrypimai nuo pageidaujamo tipo.

Ydos. Šviesus nosies veidrodėlis. Ryškiai iškilusi nosies nugarėlė. Didesni nukrypimai nuo pageidaujamo tipo.

Spalva. Juodas su tamsiu įrūdžiu ant snukio, krūtinės, papilvės, kojų vidinės pusės, antakių lankų. Tarp įrudžio ir juodos spalvos aiški riba. Kakta, ausys, nugara, kojų išorinė pusė juodos spalvos, plaukai juodi nuo viršaus iki apačios. Ant krūtinės gali būti balta maža dėmė.

Trūkumai. Didoka balta dėmė ant krūtinės, baltos dėmės ant pirštų, neaiški riba tarp įrūdžio ir pagrindinės spalvos – kai įrūdžio spalvos plaukai susimaišę ties riba su juodais plaukais ir su jais susilieja. Šviesus įrūdis.

Ydos. Įrūdžio spalvos arba pilki plaukai būna tose vietose, kur turi būti juodi plaukai. Juodų plaukų būna juodas tik viršus, o apačia pilka ar ruda. Šviesi papilvė. Didelės baltos dėmės ant krūtinės ir pirštų. Ruda spalva su įrūdžiu.

Plaukų danga. Plaukai tankūs, žvilgantys. Ant nugaros ilgesni – (3-5 cm). Ilgesni plaukai ant kaklo, uodegos. Ant kojų, ausų – trumpesni.

Trūkumai, ydos. Labai trumpi arba perdaug ilgi, garbanoti plaukai.

Oda, raumenys ir skeletas. Oda standi, elastinga, be klosčių, raumenys gerai išvystyti, tvirto kūno sudėjimo.

Trūkumai, ydos. Skeletas perdaug lengvo ar masyvaus tipo, silpnai išsivystęs, oda su klostėmis.

Ausys. Vidutinio ilgio (sudaro daugiau kaip pusę galvos ilgio), priekinė dalis prigludusi prie galvos, išaugusios truputi aukščiau akių linijos, trikampio formos, apskritais galais.

Trūkumai, ydos. Aukštai išaugę, per trumpos ar per ilgos, priekinė dalis atvėpusi, neprigludusi, labai siauras ausies kaušelis. Su ilgais plaukais, ausies galas smailus.

Akys. Tamsiai rudos ir rudos, ovalinės formos, vidutinio dydžio. Vokų pjūvis truputį įžambus (vidiniai akių kampai žemiau už išorinius), gyvos ir energingos išraiškos. Vokai sausi, jų kraštai juodi.

Trūkumai, ydos. Šviesiai rudos, didelės arba mažos, išsprogusios. Stori, atvėpę apatiniai vokai.

Dantys ir sankanda. Balti, stambūs, sveiki, susiglaudę, sankanda žirkliška. Suaugusio šuns: kandžiai – 3/3, iltiniai -1/1, prieškrūminiai – 4/4, kruminiai – 2/3. Viso -42. Šuniuko kandžiai – 3/3, iltiniai – 1/1, prieškrūminiai – 3/3. Iš viso 28.

Trūkumai: smulkūs, reti. Ydos: ne visi prieškrūminiai ir krūminiai. Tiesus sukandimas pirmos amžiaus grupės šunims. Visi kitokios rūšies sukandimai.

Kaklas. Raumeningas, apvalus, be odos klosčių, tolygiai pereinantis į pečius, šiek tiek trumpesnis už galvą.

Trūkumai ir ydos. Drimblus, labai ilgas arba trumpas. Labai drimblus, su nuodriba.

Krūtinė. Plati ir gili (siekia alkūnę ir žemiau), išgaubta, išnaši. Gerai išsivystę netikrieji šonkauliai.

Trūkumai. Siauroka, nesiekia alkūnės, silpnokai išsivysčiusi.

Ydos. Plokščia, labai siaura, silpnai išsivysčiusi.

Pilvas. Nežymiai įtrauktas.

Trūkumai.Nukaręs, labai persmauktas.

Ketera. Plati, išsiskiria iš nugaros linijos.

Trūkumai. Žema, siaura.

Nugara. Tiesi, plati, raumeninga, su kaklo linija sudaro nežymų kampą.

Trūkumai, ydos. Nugaros linija įdubusi. Silpnai išsivysčiusi.

Liemuo. Standus, raumeningas, platus, trumpas.

Trūkumai, ydos. Per ilgas arba per trumpas.

Kryžius. Platus, raumeningas, truputį nuožulnus, išgaubtas.

Trūkumai, ydos. Siauras, labai nuožulnus, pakeltas.

Priekinės kojos. Tiesios. Žiūrint iš priekio – lygiagrečios. Sausos, raumeningos. Alkūnės nukreiptos tiesiai atgal. Kojų ilgis sudaro truputį daugiau kaip pusę šuns aukščio ties ketera. Plaštakos trumpos, tarp dilbio ir riešo sudaro nežymų kampą, vidutinio platumo.

Trūkumai ir ydos. Silpnai išsivysčiusios, iškrypę į vidų ar išorę. Žymus kampas tarp dilbio ir riešo.

Užpakalinės kojos. Žiūrint iš užpakalio – tiesios ir ligiagrečios. Šlaunys raumeningos. Kulnas status.

Trūkumai ir ydos. Nukrypimai nuo normos.

Letenos. Apvalios, gaubtos, suglaustais pirštais. Pirštai su stipriais juodais nagais. Nagai lenkti. Pagalvėlės gerai išsivystę, juodos.

Trūkumai. Letenos plokščios, su ištiestais, išskėstais pirštais arba labai pailgos (kiškio).

Uodega. Kardo formos. Prie pagrindo stora, toliau plonėjanti. Laikoma žemiau nugaros linijos. Kai šuns nuotaika pakili, pakelta šiek tiek aukščiau nugaros linijos. Nuleista siekia kulno sąnarį. Apaugusi tankiais plaukais.

Trūkumai. Reta ir trumpa nuokara. Plaukų danga retoka. Ramioje būsenoje laiko aukščiau nugaros linijos. Užriesta žiedu. Ilgesnė arba trumpesnė.
Ydos. Didelė nuokara, kreiva.

Vytautas Tamošiūnas ir Vytautas Klovas