Sukryžmimtų tos pačios rūšies individų, kurių skirtingas migravimo laipsnis, palikuoniai paveldėja migravimo savybes. Sukyžminus migrantą su migrantu, gaunama daugiau palikuonių migrantų negu tuomet, kai sukryžminami sėslūs ir migrantai. Vadinasi, migravimas turi genetinį pagrindą.

Tačiau praktiškai daugiau priklauso nuo aplinkos sąlygų. Tai patvirtina ir tokie akivaizdūs faktai, kaip tos pačios rūšies populiacijų nevienodas migravimo laipsnis: einant iš šiaurės į pietus, tos pačios rūšies individų būna ir migruojančių, ir klajojančių ir sėslių. Tai patvirtina ir klasikinis eksperimentas su varnėnu: šis paukštis iš Anglijos, kur gyvena sėsliai buvo pervežtas į šiaurės Ameriką, kur tapo migrantu. Išperėti Suomijoje sėslių Anglijoje ančių palikuonys migravo iš Suomijos taip pat kaip ir vietos paukščiai. Aplinka ypač veikia mažai migruojančius paukščius, kurie kai kuriais lengvos žiemos metais lieka žiemoti perėjimo vietoje (vidutinės juostos antys, strazdai, varnėnai). Net tikriems migrantams aplinkos sąlygų kitimas yra tam tikras signalas ruoštis ar pradėti migraciją.

Taigi savybė migruoti formuojasi ir dėl paveldėjimo, ir veikiant aplinkos sąlygoms. Tą patį galima pasakyti ir apie migravimo kelius ir žiemavietes. Toliau šios migracijos kasmet kartojasi. Paukščiai negrįžta perėti į savo gimtąsias vietas (iš kur buvo paimti kiaušiniai).

Views All Time
Views All Time
2422
Views Today
Views Today
1
0 0