Teisminė valdžia
Legislatyvinės valdžios priimti įstatymai apibrėžia žmonių tarpusavio santykių normas ir elgsenos taisykles, o taip pat piliečių ir valstybės santykius. Teismai yra valstybinės institucijos, kurios nagrinėja prasižengimus įstatymui ir nubaudžia nusikaltusius.
Didžiojoje Britanijoje ir jos buvusios kolonijose yra paplitusi precedentinė įstatymo (case law) sistema, išsivysčiusi paprotinės teisės pagrindu. Jos rėmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinės valdžios ir dalinai patys kuria įstatymus. Nagrinėdami konkrečią bylą, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais įstatymais, tačiau įstatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei įstatymas aiškiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprendžiant kitas panašias bylas. Tačiau naujas įstatymas gali pakeisti precedento nustatytą normą.
Kitose Europos šalyse pagrindinių teisinių normų šaltinių buvo Romos teisė, kurios pagrindas yra detalus kodeksas. Jį parengia ir interpretuoja valdžia. Šia tradiciją naujaisiais laikas sustiprino Napoleono kodeksas, XIX a. pradžioje įvestas Prancūzijoje ir Napoleono nukariautuose kraštuose. Kodekso įstatymų sistemoje precedentas turi mažesnę svarbą, sprendžiant bylas remiamasi pirmiausia kodeksais (civilinių, kriminaliniu ir kt.). Teisėjas yra tik valstybinis tarnautojas, kurio tikslas nagrinėjant bylą yra nustatyti tiesą. Kodekso sistemose nėra nekaltumo prezumpcijos (habeas corpus teisės), teisės neliudyti prieš save ir kitų normų, ginančių kaltinamąjį. Kodekso teisė paplitusi daugumoje šalių, kurios nebuvo Anglijos kolonijos, ji taip pat įvedama po revoliucinių perversmų.
Skirtumas tarp dviejų sistemų XX amžiuje žymiai sumažėjo, vienai sistemai perimant kitos sistemos elementus. Konstitucionalizmo ir teisinės valstybės rėmuose kodeksų sistemos sustiprino individo teisės, ypač santykiuose su valstybe, vis plačiau pripažįstama habeas corpus teisė (Prancūzijoje nuo 1959 m.). Šiuolaikinėse industrinėse visuomenėse iškyla daug problemų santykiuose tarp juridinių asmenų (korporaciju, bendrovių), taip pat tarp jų ir valstybės, todėl daugelyje šalių sudaryti administraciniai teismai, kurie remiasi daugiausia teisinio precedento sistema. Kiek mažiau pastebima kodeksų sistemos įtaka precedentų sistemai, tačiau kai kuriose valstybėse šalia jos sudaromi kodeksai. Bendra tendencija yra panašios teisinės sistemos formavimasis visose demokratinėse industrinėse valstybėse.
Šalyse, kur islamas yra valstybinė religija (Marokas, Tunisas, Egiptas, Irakas, Saudų Arabija, JAE, Jemenas, Afganistanas, Pakistanas ir kt.) šalia Vakarų teisinės sistemos praktikuojama musulmonų teisės sistema – šarija, kurios pagrindą sudaro tikinčiojo pareigos ir religinės normos. Todėl lyginant su Vakarų teisinėmis sistemomis šarija yra ne tokia lanksti, dažnai numato labai griežtą bausmę, nepriklausomai nuo nusikaltėlio padarytos žalos. Pavyzdžiui, už vagystę nukertama ranka, nepriklausomai nuo to, kas pavogta. Šarija draudžia imti procentus už paskolą, gerti vyną. Tai buvo išvystyta teisės sistema jau X amžiuje.
Valstybės vaidmuo daugumoje pasaulio šalių nuolat didėja. Apie tai akivaizdžiai liudija valstybinių išlaidų augimas. Antroje XIX – pirmoje XX a. pusėje Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir JAV jos sudarė tik 8-10% BVP, dabar pakilo iki trečdalio (JAV, Britanija) ir net pusės (Švedija, Danija, Italija) BVP, o kai kuriose šalyse (Nyderlanduose, Airijoje, Belgijoje) net daugiau (57-59% BVP, Lietuvoje 1999 m. – 21.1%). Šis reiškinys, dažnai vadinama valstybės ekspansija, sąlygoja įvairios priežastys. Demokratinėse šalyse valdančiosios partijos stengiasi įvykdyti pažadus, duotus rinkiminės kampanijos metu, ir todėl didina tiesioginius arba netiesioginius (PVM, akcizų) mokesčius. Piliečiai savo ruožtu kelia didesnius reikalavimus valstybei; daugelyje mažiau pasiturinčių šalių tai vyksta turtingesnių šalių demonstracinio efekto įtakoje. Didėjant visuomenės ir politinės sistemos sudėtingumui, valstybė, norėdama atlikti reguliavimo ir kontrolės funkcijas, priversta plėsti savo aparatą. Galiausiai, kiekvienai biurokratinė struktūrai būdinga augimo ir plėtojimosi savybė.
Funkciniu požiūriu kai kurie politologai skirias du valstybės tipus: individualistines valstybes ir kolektyvistines. Individualistinės valstybės sampratą vystė Hobbesas, kurio nuomone valstybė egzistuoja individui, užtikrindama jo saugumą, privačios nuosavybės neliečiamumą ir tvarką. Kolektivistinės valstybės, grindžiamos Rousseau ir jo pasekėjų, ypač utopinių socialistų idėjomis, siekia įgyvendinti vienaip ar kitaip suprantamą bendrą valią ir kolektyvinio gėrį, jose stipriai išreikšti (arba dominuoja) socialistiniai principai.
Jungtinėse Amerikos Valstijose visuomenėje ir tarp mokslininkų populiari nuomone, kad valstybė pirmiausia yra resursų paskirstymo institucija, o kitas dvi pagrindines funkcijų grupes sudaro reguliavimas ir administravimas. Iš tiesų resursų paskirstymas yra viena iš svarbiausių valstybės funkcijų. Valstybė per tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistemą sukaupia lėšas, kurios vėliau skirstomos socialiniam aprūpinimui, panaudojamos viešiems darbams atlikti, stimuliuoti atskirų šalies regionų, ūkio šakų vystymui ir t.t. Tačiau ne mažiau svarbu, kad valstybė yra pagrindinė instancija, nustatanti lėšų skirstymo taisykles, arba principus. Konkreti valstybinių išlaidų apimtis kiekvienoje sferoje nustatoma kasmet, priimant biudžetą, tačiau ši procedūra atliekama, prisilaikant ilgalaikės vystymosi strategijos, kurioje apytikriai numatoma, kokia biudžeto dalis skiriama socialiniam aprūpinimui, švietimo ir mokslo sferai, gynybai, valstybinio aparato išlaikymui ir t.t. Tiek strategijos nustatymas, tiek biudžeto priėmimas formaliai yra valstybinės valdžios prerogatyva, tačiau sprendžiant šiuos klausimus aktyviai dalyvauja ir kiti politinės sistemos elementai: spaudimo ir interesų grupės, profesinės sąjungos, politinės partijos, žiniasklaida.
Labai plati yra reguliavimo funkcija, kuria atlieka visos trys valdžios šakos. Legislatyva priima įstatymus, kuriose fiksuojamos teisėtvarkos normos (tarp jų civilinius ir kriminalinius kodeksus), reguliuojami santykiai tarp individų, grupių. Legislatyva taip pat ratifikuoja tarptautines sutartis ir tuo būdu kontroliuoja užsienio politikos sferą. Be to, ji tvirtina biudžetą ir kontroliuoja jo vykdymą.Teisinė valdžia interpretuoja įstatymus ir taiko juos konkrečiais teisė pažeidimo atvejais. Vykdomoji valdžia vykdo legislatyvinės ir teisinės valdžių sprendimus. Kaip ir resursų paskirstymo sferoje, reguliavimo funkcija, ypač normų nustatymas, vyksta dalyvaujant taip nevalstybinėms institucijoms, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę. Kuo svarbesnis klausimas, kuo daugiau jis liečia piliečių interesus, tuo aktyviau – demokratinio režimo sąlygomis – visuomenė, atskiros grupės reiškia savo nuomonę. Ypač svarbiais klausimais valstybinė valdžia taip pat tiesiogiai kreipiasi į piliečius, pasiūlydama klausimą spręsti referendume arba plebsicite. 1991 m. Lietuvoje buvo surengtas plebiscitas nepriklausomybės klausimu, 1992 m. referendumu priimta konstitucija. Įvairiais klausimais referendumai buvo organizuoti daugumoje postkomunistinių šalių, arba jų atskirose dalyse. Šveicarijoje nuo seno visi svarbesni įstatymai priimami referendumuose, ir jie ten rengiami kasmet po keletą kartų.
Itin svarbi reguliavimo sfera yra konfliktai. Jie iškyla tarp individualių piliečių, tarp įvairių grupių, tarp individų, grupių ir pačios valstybės. Pagrindinis valstybinės valdžios uždavinys konfliktų reguliavimo srityje yra kaip galima sumažinti konfliktų dažnumą ir intensyvumą. Svarbiausia priemonė, siekiant šio tikslo yra instituciniai būdai. Konfliktai tarp individualių piliečių, rečiau – tarp piliečių ir grupių – sprendžiami dažniausiai teisme. Tačiau konfliktai tarp grupių dažniausiai turi politinį pobūdį ir todėl spręstini politiniais būdais. Geriausia, jei yra galima surasti kompromisinį, priimtiną abiem konfliktuojančioms pusėms sprendimą, nes tokiu atveju yra didelė tikimybė, kad klausimas vėl nebus keliamas ir konfliktas nesitęs. Žymiai sunkiau sprendžiamos konfliktai, kurie apibūdinami kaip žaidimas su nuline suma (zero-sum game) ir kurių esmė yra ta, kad laimėjusioji pusė gauna lygiai tiek, kiek netenka pralaimėjusioji. Pavyzdžiui, po sovietinio režimo žlugimo daug bažnyčių grąžinta unitams, stačiatikių bažnyčia jų neteko. Panašaus pobūdžio yra konfliktai tarp kelių bendrijų, pretenduojančių į teisę valdyti tą pačią teritorija. Tokiais atvejais toli gražu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą ir priimti kompromisinį sprendimą. Priėmus sprendimą, remiantis daugumos nuomone, pralaimėjusioji pusė dažniausiai neatsisako vilties, kad nuosprendis gali būti ateityje pakeistas, jeigu ji veiks aktyviau arba imsis ryžtingesnių žingsnių. Todėl sprendimų vienos puses naudai išdavoje konfliktas neretai dar daugiau paaštrėja.
Termino administravimas reikšmė yra valdymas, Amerikoje žodis administracija vartojamas kaip “vyriausybės” sinonimas. Administravimas – tai sferos, kuriose vyriausybė dirba betarpiškai, o ne apsiriboja tarpininkavimu arba lėšų paskirstymu.
Gynyba yra visose šalyse vyriausybės monopolija. Krašto apsaugai daugumoje šalių skiriama 2-5% BVP, kai kur žymiai daugiau: Izraelyje ir Artimųjų Rytų šalyse – virš 10%, Šiaurės Korėjoje – virš 25%). Daugumoje šalių tarnyba armijoje yra privaloma ir tęsiasi paprastai nuo 10 (Prancūzija) iki 18 mėnesių, rečiau iki 3 metų (Izraelis, Egiptas, o Šiaurės Korėjoje net 5-8 metai). Kai kuriose šalyse (JAV, Indijoje) armija yra profesionali, tarnyba joje apmokama ir pasirenkama savo noru. Norma yra skaitoma, kad ginkluotose pajėgose užimta 1% visų gyventojų; realiai kariškių lyginamasis svoris svyruoja tarp 5% (Šiaurės Korėja; Izraelis – 3.4%) ir 0.1-0.2% (Madagaskaras, Indija, Japonija).
Švietimas, ypač pradinis ir vidurinis mokslas (išskyrus privačias mokyklas) yra valstybės finansuojamas. Išsivysčiusiose šalyse šiam tikslui skiriama apie 5% BVP (Izraelyje – apie 9%); neturtingose šalyse svyruoja nuo 2-3% (Haiti, Madagaskaras, Indija, Kinija) iki 8% (Alžyras, Botsvana). Išsivysčiusiose šalyse vidurinėse mokyklose mokosi 90- 100% atitinkančios amžiaus grupės vaikų; Trečiojo pasaulio valstybėse – apie 50% ar net mažiau (Madagaskare – 18%, Haityje -22%).
Sveikatos apsauga ir socialinis aprūpinimas. Daugumas valstybių, ypač išsivysčiusiose šalyse, rūpinasi sveikatos apsauga, socialinių aprūpinimu senatvėje arba netekus darbingumo. Šiems tikslams skiriama arti pusės biudžetinių išlaidų, o Švedijoje – net du trečdaliai. Daugumas neturtingų Trečiojo pasaulio valstybių tam gali skirti mažiau 10% (Sirijoje – 4.1%) biudžetinių išlaidų. Šios lėšos skiriamos nemokamai medicininei pagalbai neturtingiems gyventojams (Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje taip pat vyresniems, negu 65 metų), subsidijuojamų butų ir namų statybai, išmokoms daugiavaikėms šeimoms, bedarbiams ir t.t. Paramos programos yra labai įvairios, priklausomai nuo valstybės galimybių ir vietinių sąlygų. Pavyzdžiui, daugelyje tropiniu kraštų labai aštri yra geriamojo vandens problema, ir kaimo vystymo programose daug dėmesio skiriama šulinių įrengimui.
Mokslas ir technika. Išsivysčiusios šalys, o netolimoje praeityje taip pat komunistinės, daug dėmesio skiria sudėtingų technologijų vystymui. Tai ypač svarbu todėl, kad dėl brangios darbo jėgos jos negali konkuruoti pasaulinėje rinkoje su žymiai pigesne produkcija iš besivystančių šalių. Apie pusę (Japonijos atveju – 3/4) išsivysčiusių šalių eksporto sudaro taip vadinamos aukštosios technologijos (high-tech) prekės: sudėtingos staklės ir mašinos, ginklai, automobiliai, lėktuvai, kompiuteriai ir pan. Nors pagrindinė technologinių inovacijų dalis tenka privačioms firmoms, labai daug lemia valstybinė parama fundamentaliems tyrimams, taip pat užsakymai, strateginės mokslinių tyrimų vystymo koncepcijos ir programos.
