Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Svaigulio daina

Ir tuo metu jie vienas paskui kitą laukan į gryną orą ir vėsią mąslią naktį ėjo; o pats Zaratustra bjauriausią žmogų vedė, už rankos jį paėmęs, norėdamas nakties pasaulį savo jam parodyt, didžiulį apskritą mėnulį ir lyg sidabras tviskančius krioklius šalia olos savosios. Galiausiai jie visi tylėdami ratu sustojo, vien pagyvenę žmonės, tačiau nurimusiom drąsiom širdim ir patys savimi stebėjos, kad žemėj jiems taip gera buvo; bet greit nakties paslaptingumas į širdis jų gilyn pradėjo smelktis. Ir vėl Zaratustra sau pagalvojo: „O, kaip jie man dabar patinka, šitie didžiųjų siekių žmonės!”- bet garsiai pasakyt nedrįso, nes laimę ir tylėjimą jų gerbė.

Ir šią akimirką įvyko tai, kas įstabiausia buvo dieną tą ilgą ir nuostabią atsitikę: bjauriausiasis žmogus pradėjo vėlei ir paskutinį kartą gurgėt ir gargaliuoti, ir kai jisai žodžius lementi ėmė, staiga iš jo burnos iššoko gražiai ir dailiai klausimas suformuluotas, puikus, gilus ir aiškus, sujaudinęs visų, kurie jo klausės, širdis.

„O, jūs bičiuliai mano, visi drauge paėmus,- bjauriausiasis žmogus kalbėjo,- ką jaučiat jūs? Dėl šios dienos – esu a š pirmąkart laimingas, kad gyvenau gyvenimą aš savo visą.

Ir šis svarbus pripažinimas mano – jis dar ne viską sako. Yra prasmė gyventi žemėj: viena diena pas Zaratustrą, viena su juo švęstoji šventė mane mylėt išmokė žemę.

‘Ar t a i – gyvenimas čia buvo? – mirties paklausiu aš.- Gerai! Dar vieną kartą!'

Ką jaučiat jūs, bičiuliai mano? Ar neketinate, kaip aš, mirties paklausti: ‘Ar t a i – gyvenimas čia buvo? Na ką, dėl Zaratustros! Dar vieną kartą!'”

Štai taip žmogus bjauriausias sakė; bet jau vidurnaktis artėjo. Ir ką jūs manot, kas tuomet nutiko? Vos tik didžiųjų siekių žmonės jo klausimą išgirdo, iškart suvokė jie pasikeitimą ir pasveikimą savo, suprato, kas tasai žmogus, kuris jiems šitai davė: ir jie tada prie Zaratustros šoko, dėkojo jam, jį garbino ir glamonėjo, rankas bučiavo, kaip tik galėjo ir mokėjo: vieni tad juokės, o kiti verkšnojo. O pranašautojas senasis iš pasitenkinimo šoko; ir nors jisai, kaip kai kurie iš pasakotojų manyti linkę, tada nuo vyno svaigo, bet dar labiau jis nuo gyvenimo saldaus apsvaigęs buvo ir visą nuovargį pamiršęs. Net esama tokių, kas sako, kad vakarą aną ir asilas trepeno: ne veltui jam žmogus bjaurusis prieš tai ragauti vyno davė. Visaip galėjo būti; ir jeigu tąkart asilas išties nešoko, tai tuo metu juk didesnių ir keistesnių dalykų dėjos nei kokio asilo šokimas. Vienu žodžiu, kaip mėgdavo sakyt Zaratustra: „Ir kas čia tokio!”

2

Tačiau kada su žmogumi bjauriausiu tokie dalykai darės, Zaratustra stovėjo lyg apsvaigęs: užgeso žvilgsnis jo, liežuvis pynėsi ir kojos linko. Ir kas atspėt galėjo, kas vyko jo sieloj ir kokios mintys jį kankino? Bet matės, jog dvasia jo atitrūko, kažkur į tolumas nuskriejo ir, tarsi ‘į kalnyno didžio balną įsisėdus,- taip raštuos parašyta,- tarp dviejų jūrų marių,

– tarp praeities ir ateities lyg debesis sunkus ant žirgo jojo'. Tačiau Zaratustra, pakol didžiųjų siekių žmonės ant rankų jį dar tebelaikė, palengva nuovoką atgavo ir ėmė stumti nuo savęs prie jo prilipusius ir smarkiai sunerimusius gerbėjus; bet netarė jisai nė žodžio. Tiktai staiga jis pakreipė į šoną galvą, tarytum ką išgirdęs būtų, pridėjo pirštą prie burnos ir tarė: „Jau ateina!”

Ir tuoj visi sulaikė kvapą, ir stojo tyluma slaptingą; iš gilumos palengva varpo gausmas ataidėjo. Zaratustra jo klausės, taip pat jo klausės ir didžiųjų siekių žmonės; pridėjęs vėl prie lūpų pirštą, jisai prabilo antrą kartą: „Ateina! Jau ateina! V i d u r n a k t i s a r t ė j a!”- ir balsas jo kitaip suskambo. Bet vis dar nejudėjo jis iš vietos: ir dar tyla didesnė ir paslaptingesnė pasidarė, ir klausėsi visi,- ir asilas, taip pat garbingieji žvėreliai Zaratustros, erelis ir gyvatė, taip pat ola visa, ir šaltas didelis mėnulis, ir net pati naktis tamsioji. Ir trečiąkart Zaratustra, prie lūpų pirštą vėl pridėjęs, tarė:

J a u e i n a! J a u a t e i n a! D a b a r i r m e s j u d ė k i m! J a u s t o j o v a l a n d a: k e l i a u k i m e į n a k t į!

3

O, jūs didžiųjų siekių žmonės, vidurnaktis artėja: dabar aš jums kai ką į ausį pasakysiu, kaip man ausin anas senasis varpas kalba,

– taip paslaptingai, taip siaubingai, taip nuoširdžiai, kaip štai anas vidurnakčio man varpas šneka, kuris daugiau negu žmogus pavienis yra patyręs;

– kuris skaičiavo jau tėvelių jūsų širdžių dūžius skausmingus – o, kaip jisai dejuoja! Kaip jis sapne kvatoja! Tas senas ir gilus vidurnaktis tamsusis!

Tyliau! Tyliau! Kai kas girdėti, kas dieną pasireikšt negali; tačiau dabar, kai oras jau atvėsęs, kai širdys jūsų jau aprimę,

– dabar jau kalba tai, dabar girdėti, dabar tai atšliaužia į tas sielas, kurios nemiega naktį: o, kaip jisai dejuoja! Kaip jis sapne kvatoja!

– Ar negirdi, kaip jis t a u kalba: taip paslaptingai, taip siaubingai ir nuoširdžiai be galo, tas senas ir gilus vidurnaktis tamsusis?

K l a u s y k, k l a u s y k ž m o g a u!

4

O, vargas man! Kur laikas dingo? Ar į gelmes nepasinėriau? Pasaulis mieguose paskendęs.

Oje! Oje! Šunelis kaukia, mėnulis šviečia. Verčiau aš mirsiu, žūsiu, bet nesakysiu, ką šią akimirką širdis vidurnakčio manoji mena.

Dabar aš jau numiręs. Jau viskas dingo. O, vore, ką rezgi aplink mane? Ar kraujo nori? Oje! Oje! Rasa jau krenta! Jau valanda ateina,

– ta valanda, kuri man šaltį kelia, kuri tik klausia vis ir klausia: „Kas turi tam ganėtinai drąsumo?

– Kas turi žemės šeimininkas būti? Ir kas gi pasakys, kad š i t a i p bėgt privalot, jūs upės didelės ir mažos?

– Jau valanda ateina: žmogau didžiųjų siekių, klausyk! Šita kalba – jautrioms ausims, ausims tavosioms – klausyk, v i d u r n a k t i s k ą s a k o t a u?

5

Jaučiu, kaip neša mano dvasią, siela kaip mano šoka. Dienos darbai! Dienos darbai! Kas turi žemės šeimininkas būti?

Mėnulis šaltas, vėjas tyli. Oje! Oje! Ar jau pakankamai aukštai jūs skridot? Jūs šokote, bet kojos sparnams juk neprilygsta.

Gerieji jūs šokėjai, dabar pasibaigė linksmybės visos: mielėm pavirto vynas, bokalai jau visi sukiužo, kapai niurnėt pradėjo.

Neskridot jūs aukštai lig valiai, dabar kapai lemena: „Jūs išvaduokit mirusiuosius! Kodėl naktis ilgai taip tęsias? Ar ne mėnulis mus svaigina?”

O, jūs didžiųjų siekių žmonės, kapus gi išvaduokit, pažadinkit lavonus! Ką kirminas dar rausia? Artėja, valanda artėja,

– jau varpas gaudžia, širdys tebešnara, kinivarpa dar teberausia, tas kirminas širdies. Oje! Oje! P a s a l i s – t o k s g i l u s!

6

O, lyra saldžiabalse! O, saldžiabalse lyra! Aš myliu tavo stygų dainą, melodiją tą pamatinės svaigią! – kaip iš toli ir kaip iš lėto atskrieja aidas tavo, labai jau iš toli, nuo meilės tvenkinių žydrųjų!

O, varpe tu senasis, o, lyra saldžiabalse! Kiekvienas skausmas tau įrėžė širdį, tai tėvo, tai tėvų, tai protėvių mūs skausmas; kalba tava subrendo,

– subrendo lyg ruduo, lyg popietis auksinis, lyg atsiskyrėlio širdis manoji; dabar kalbi tu šitaip: pasaulis pats subrendo, ta vynuogė prisirpo,

– dabar jis mirti rengias, iš laimės gyvastį padėti. O, jūs didžiųjų siekių žmonės, ar neužuodžiat nieko? Jau kvapas paslaptingai kyla,

– tas aromatas amžinybės, tas kvapas aukso vynuogių rudųjų, tas kvapas rožinis senosios laimės,

– svaigios vidurnakčio mirimo laimės, kuri dainuoja šitaip: pasaulis – toks gilus, g i l e s n i s n e i d i e n a, m a t a u!

7

Palik mane! Paliki! Esu tau per švarus. Manęs neliesk! Ar ką tiktai pasaulis mano nevirto tobulybe?

Oda mana per daug švari tavosiom rankom. Palik mane, kvaila tu ir slogi diena! Vidurnaktis – ar jis nėra šviesesnis?

Švariausi turi žemės šeimininkai būti, nepripažintieji labiausiai, stipriausieji, vidurnaktinės sielos, visi, kas šviesesni ir gilesni yra nei bet kokia diena iš viso.

O, tu diena – manęs tu grabalioji? Užčiuopt tu laimę mano sieki? Ar tau esu turtingas, aš vienišas, aš aukso gysla, ašai – aruodas lobių?

O, tu pasauli, ar m a n ę s tu nori? Ar tau esu aš pasaulietiškas? Ar tau esu aš dvasiškas? Ar tau esu aš dieviškas? Tačiau, diena tu ir pasauli, jūs esat pernelyg nerangūs,

– daug miklesnes rankas turėkit, už didesnės jūs laimės čiupkit, už didesnės nelaimės griebkit, už Dievo griebkitės bet kokio, tiktai manęs nelieskit:

– didi yra nelaimė mano, didi yra ir mano laimė, keistoji tu dienuže, bet vis dėlto nesu aš Dievas, ir pragaras nesu aš Dievo: s o p a d i d i j o, e i k.

8

O Dievo skausmas – jis didesnis, pasauli tu keistasis! Tu Dievo skausmą griebki, o ne mane! Nes kas esu aš toks! Lyra svaigi ir saldžiabalsė,

– vidurnakčio lyra, tik varpo pamatinė, kurios iš viso nesupranta niekas, tačiau kuri kalbėti t u r i kurtiems, o, žmonės jūs didžiųjų siekių! Nes juk manęs jūs nesuprantat!

Praėjo! Dingo! O, jaunyste! O, tu vidurdieni! O, popieti vėlyvas! Dabar jau vakaras atėjo, naktis, vidurnaktis atslinko – šunelis kaukia, vėjas:

– o vėjas – ar jisai ne šuo piktasis? Jis inkščia, loja, kaukia. Oje! Oje! Kaip jis dejuoja! Kaip juokias, gargia, švokščia tasai vidurnaktis tamsusis!

Ir kaip dabar jis blaiviai kalba, apsvaigęs tas poetas! Jis savo svaigulį tikriausiai apsvaigino? Jis visiškai pabudęs? Jis atrajoja?

– Jis savo skausmą atrajoja,- sapne, vidurnaktis tasai tamsus ir senas, bet dar labiau jis atrajoja – džiaugsmą savo, kai skausmas jau didžiulis: o džiaugsmas – jis yra s t i p r e s n i s u ž u š i r d i e s net s k a u s m ą, o d ž i a u g s m a s – j i s d a i n a.

9

Tu vynmedi! Dėl ko mane tau girti? Juk aš tave nupjoviau! Esu žiaurus, tau kraujas teka; kam pagyras žiaurumui mano svaigulingam giedi?

„Kas tobulybę jau pasiekė, kas jau yra prinokęs – tas mirti turi!” – taip tu sakei ne kartą. Tebus pagarbintas vynuogininko peilis! Bet visa, kas dar neprinokę, gyventi trokšta: o, varge, varge mano!

Ir skausmas sako: „Baik Pradink, tu skausme!” Bet visa, kas kankinasi, gyventi geidžia, brandumą kad pasiektų, linksmybės susilauktų, troškimą kad pajaustų,

– troškimą tolių tolesniųjų, aukštesnio ir šviesesnio. „Paveldėtojų noriu,- taip kalba visa, kas kankinas,- vaikų geidžiu, tiktai s a v ę s nenoriu”,

– o džiaugsmas palikuonių negeidauja, vaikų jokių netrokšta – jisai savęs tik nori, tik amžinybės, tik grįžimo, kad viskas amžių amžiais vien sau prilygtų.

Bet skausmas šitaip kalba: „Tu plyšk, širdie, kraujuoki! Judėkite, jūs kojos! Sparnai, jūs skriskite, plasnokit! Tolyn! Aukštyn! O skausme!” Gerai! Užteks! O, tu širdie mana senoji – s o p a a t s a k o: „B a i k!”

10

O, žmonės jūs didžiųjų siekių, kaip manote, kas aš per vienas: ar pranašautojas? Svajotojas? Gal koks apsvaigėlis? Ar gal sapnų išaiškintojas? Vidurnakčio gal varpas?

Rasos gal lašas? Rūkas amžinybės ir malonus jos kvapas? Ar jūs negirdite? Ar neužuodžiat nieko? Ką tik pasaulis mano tobulybe tapo, vidurnaktis yra taip pat vidurdienis,

– o skausmas – jis taip pat ir džiaugsmas, o keiksmas – jis drauge ir laiminimas, naktis yra taip pat ir saulė,- arba jūs pasitraukiat, arba užsikertat ant nosies: išminčius – jis kartu yra beprotis.

Ar jūs kada pasakėt džiaugsmui: „Taip!” O, jūs bičiuliai mano, tuomet pasakėt „taip” ir skausmui v i s o k i a m. Visi dalykai tarp savęs susiję ir susiraizgę, įsimylėję vienas kitą,

– jei jūs kada geidavę esat, kad vienas kartas dar pasikartotų, jei sakėte kada: „Tu patinki man, laime! Akimirka! Sekunde! „- tuomet norėjote, kad v i s k a s vėl sugrįžtų!

Iš naujo viskas prasidėtų, ir viskas truktų amžinybę, ir viskas būtų tarp savęs susiję ir susiraizgę, įsimylėję vienas kitą, o, jūs tada m y l ė t u m ė t pasaulį,

– jūs amžinieji, jūs pasaulį mylėkit visados, per amžius, ir skausmui vis sakykit: „Nustok, bet vėl sugrįžki!” J u k d ž i a u g s m o š i d a i n a – j i n o r i b ū t i a m ž i n a!

11

Kiekvienas džiaugsmas trokšta, kad viskas amžinybė būtų, jisai medaus geidauja, mielių, vidurnakčio svaigaus, kapų, paguodos ašarų prie kapo ir vakaro žaros auksinės,

– nerasi to, k o džiaugsmas nenorėtų! Jisai labiau ištroškęs, jis nuoširdesnis ir daugiau išalkęs, baisesnis ir slaptesnis negu kiekvienas skausmas; jis vien s a v ę s tenori, jis į s a v e pats siurbias, jame valia ratu vis sukasi aplinkui,

– jis meilės trokšta, neapykantos jis geidžia, turtingas jis be galo: jis dovanoja, švaisto ir maldauja, kad jį kas nors paimtų, dėkoja imančiajam, jis būti neapkenčiamas mielai norėtų,

– jis toks yra turtingas, kad net ir skausmo nori, ir pragaro ir neapykantos, ir gėdos ir luošumo, taip pat p a s a u l i o trokšta,- nes šis pasaulis, o, jūs jį pažįstat!

Didžiųjų siekių žmonės – jis jūsų trokšta, tas džiaugsmas nenumaldomas ir palaimingas,- jis skausmo jūsų, o, nevykėliai, geidauja! Kiekvienas džiaugsmas amžinasis nevykėlio juk ilgis.

Nes džiaugsmas pats savęs tenori, tad ir širdies jis skausmo laukia! O, laime tu, o skausme! Širdie tu mano, plyški! O, jūs didžiųjų siekių žmonės, įsidėmėkite galiausiai, kad skausmas amžinybės geidžia,

– jisai v i s ų dalykų amžinybės geidžia, jisai yra daina: j i n o r i b ū t i a m ž i n a!

12

Ar jau išmokot dainą mano? Ar jūs atspėjote jos prasmę? Gerai! Matau! O, žmonės jūs didžiųjų siekių, tad uždainuokite dabar choru šią dainą!

Užtraukit patys man dabar šią dainą, kuri vadinasi „Dar kartą”, kurios prasmė „Per amžius amžinųjų!” – dainuokite, didžiųjų siekių žmonės, tą dainą Zaratustros!

K l a u s y k, k l a u s y k! Ž m o g a u!

V i d u r n a k v t i s k ą s a k o t a u?

„M i e g o j a u a š r a m u s,-

I š s a p n o š t a i j a u p a b u d a u:

P a s a u l i s – t o k s g i l u s,

G i l e s n i s n e i d i e n a, m a t a u.

S o p a d i d i j o, e i k,-

O d ž i a u g s m a s – j i s d a i n a:

S o p a a t s a k o: b a i k!

J u k d ž i a u g s m o š i d a i n a –

J i n o r i b ū t i a m ž i n a!”