Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Asilo šventė

Bet čia, litanijos šioj vietoj, Zaratustra valdytis jau nebeįstengė, pats dar garsiau nei asilas sušuko T-I-A-A-A-I-P ir puolė į savų svečių, išėjusių iš proto, būrį. „Ką jūs čia darote, o, žmonės? – sušuko jis, nuo žemės keldamas visus, kas klūpodami meldės.- O varge, jei kas kitas – ne aš, Zaratustra – jus čia matytų:

Kiekvienas pamanytų, kad jūs tikėjimu savu naujuoju pikčiausiais Dievo niekintojais tapot arba kvailiausiais iš visų senų bobučių!

Ir net tu pats, o popiežiau senasis, kaip tu suderini savy dalyką tokį, jog šitaip asilą kaip Dievą čia garbinti pradėjai?”-

„O, Zaratustra,- popiežius atsakė,- atleiski man, bet dieviškuos dalykuos daugiau esu nei tu išprusęs. Ir taip yra teisinga.

Verčiau jau šitaip Dievą melsti, šitam pavidale jį garbint nei be pavidalo iš viso! Tu apmąstyki mintį šitą, bičiuli mano prakilnusis: ir tu suvoksi greitai, jog išmintis gili čia slypi.

Tasai, kuris pasakė, kad ‘Dievas – tai dvasia',- tas iki šiol mūs žemėj didžiausią žingsnį žengė, stačiai didžiausią šuolį į netikėjimą padarė: tokius žodžius nelengva žemėje atitaisyti!

Širdis mana senoji iš džiaugsmo virpa, kad žemėj dar yra kas garbint. Atleisk už tai, o, Zaratustra, senai tai popiežiaus maldingai širdžiai!”

„Ir tu,- Zaratustra pasakė, prie keliauninko ir šešėlio jo priėjęs,- juk laisvamanis vadiniesi? Ir tu čionai tokioj va stabmeldystėj dalyvauji, meldies kaip juodaskvernis?

Išties blogiau tu čia elgiesi negu pas savo tas rudąsias negero vardo merginas, naujatiki neaiškus!”

„Blogai,- atsakė keliauninkas ir šešėlis,- teisus esi, bet ką galiu aš padaryti! Senasis Dievas vėl gyvuoja, kalbėki nekalbėjęs, o, Zaratustra.

Bjauriausiasis žmogus dėl visko kaltas: jisai jį iš numirusių prikėlė. Ir nors jis sakos jį kadais nužudęs, tačiau m i r t i s juk visuomet dievams tik prietaras buvo.”

„Ir tu,- Zaratustra vėl kreipės,- tu burtininke senas ir nedoras, ką tu išdarinėjai! Kas šitokiais laisvais laikais galės dar tavimi tikėti, jei pats tiki tokiom dieviškomis asilystėm?

Ką čia darei, kvailystė buvo; kaip tu galėjai, gudragalvi, nesąmonę daryti tokią!”

„Tikrai, o, Zaratustra,- atsakė burtininkas jam gudrusis,- teisybę tu sakai, tatai kvailystė buvo: jinai mane taip pat prislėgė.”

„Ir netgi tau,- Zaratustra sąžiningajam dvasios tarė,- gerokai pagalvoti reikia, pridėjus pirštą prie kaktos! Ar niekas tau prieš sąžinę čia neina? Ir ar dvasia tavoji ne per švari šitam meldimuis ir smilkalams šitų davatkų?”

„Šis tas yra,- atsakė jam sąžiningasis, pridėdamas sau pirštą prie kaktos,- šis tas yra šitam spektakly, kas mano sąžinei net malonumą teikia.

Galbūt ir neturiu aš teisės tikėt į Dievą, bet abejot nereikia, kad šiam pavidale man Dievas labiausiai dar tikėtinas atrodo.

Juk Dievas amžinas privalo būti, taip dievobaimingiausi žmonės sako: kas šitiek laiko turi, tam ir skubėt nereikia. Gali daryt iš lėto viską ir kuo kvailiausiai š i t a i p galima labai toli nueiti.

Ir kas yra per daug dvasingas, tam nesunku ir dėl pačios kvailystės pamesti galvą savo. Tu pagalvok apie save, o, Zaratustra!

Tu pats gi – iš tikrųjų! Ir tu dėl pertekliaus išminties pavirsti asilu galėtum.

Ar neina didelis išminčius mielai keliais kreiviausiais? Akivaizdumas šito moko, o, Zaratustra,- akivaizdumas t a v o!”

„Na, ir tu pats galiausiai,- Zaratustra į žmogų kreipėsi bjauriausią, kurs vis dar atsiklaupęs buvo ir tiestas į asilą rankas dar tebelaikė (nes jis vynu jį girdė).- Sakyk, tu neapsakomasai, ką tu čionai išdarinėji!

Tu man atrodai pasikeitęs, ir tavo akys žiba, ir apsiaustas kilnybės šlykštumą tavo gaubia: k ą tu darei čionai, sakyki?

Ar jie teisybę kalba, kad tu jį vėlei iš numirusių prikėlei? Ir kam? Ar ne pelnytai jam galas buvo padarytas?

Tu pats esi, man regis, prisikėlęs: ką tu darei? Ką t u vertei? Į ką atsivertei iš tikro? Sakyk, tu neapsakomasai!”

„O, Zaratustra, tu esi juk šelmis! – atsakė jam žmogus bjauriausias.

Ar dar j i s a i tebegyvena, ar prisikėlė vėlei, ar visiškai yra numiręs,- kuris iš mudviejų tatai geriausiai žino? Tavęs aš klausiu.

Tačiau žinau aš viena,- ir tai aš iš tavęs, o, Zaratustra, kadais patyriau: kas nužudyt ką nors geidauja, tas j u o k ą šaukiasi pagalbon.

‘Juoku, o ne pykčiu žudyti reikia',- kadaise tu kalbėjai. O, Zaratustra, tu slapuke, naikintojau be pykčio, šventasai pavojingas – esi tu tikras šelmis!”

2

Bet tuo metu Zaratustra pašoko, nustebintas atsakymų tokių gan įžūlių, pribėgo prie olos angos ir, svečius visus savuosius atsigręžęs, tvirtu balsu sušuko:

„O, jūs visi kvailiai juokingi, jūs pokštininkai alei vieno! Ko prieš mane jūs apsimetinėjat, ko slėptis nuo manęs mėginat!

Kaip jums visiems širdis spurdėjo iš džiaugsmo ir iš pykčio, kad pagaliau jūs vėl vaikais mažučiais tapot, nes dievobaimingais pavirtot,

– kad vėl galų gale daryti ėmėt, kaip daro tik vaikučiai: rankas sudėję, poterius kalbėjot ir ‘Dieve mielas' sakėt!

Tačiau dabar jūs man palikit vaikų š į kambarėlį, šituos namus manuosius, kur vaikiškumas šiandien puikiai jaučias. Laukan išėję atvėsinkit tą savo vaikišką užsidegimą ir jaudulį širdies didžiulį!

Juk aišku: jei netapsit kaip vaikučiai, tai nepateksit į dangaus š i ą karalystę.” (Zaratustra ranka viršun parodė.)

„Tačiau mes visiškai nenorim dangaus patekti karalystėn: mes vyrais esam tapę,- t o d ė l m e s g e i d ž i a m ž e m ė s k a r a l y s t ė s.”

3

Ir vėl Zaratustra kalbėt pradėjo: „O, jūs nauji bičiuliai mano, keistuoliai, žmonės jūs didžiųjų siekių, kaip jūs dabar man nuostabiai patinkat,

– kai vėl linksmybė jus aplankė! Iš tikro jūs visi pražydot: tokioms gėlėms, kaip jūs, man rodos, ir n a u j o s š v e n t ė s reikalingos,

– nedidelis drąsus absurdas ar kokios pamaldos, ar asilui pagerbti šventė, ar šventė kokio seno linksmo Zaratustros kvailio, ar kokio nors nenuoramos, kurs jums sielas praskaidrinti galėtų.

Šitos nakties jūs nepamirškit ir asilo šios šventės, o žmonės jūs didžiųjų siekių! D a l y k ą š į jūs pas mane išradot, tai vertinu kaip gerą ženklą,- tatai sveikstantys išranda!

Ir jeigu asilo šią šventę jūs antrą kartą švęsit, tai švęskite ją savo malonumui, taip pat ir mano labui! Ir m a n o atminimui!”

Štai taip Zaratustra kalbėjo.