Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Pabudimas
Kai keliauninkas, tas šešėlis, dainuoti dainą baigė, oloj iš karto klegesys didžiulis kilo: visi, kas susirinkę buvo, vienu sykiu kalbėti ėmė, ir asilas, padrąsintas to sujudimo, taip pat tylėt nebeįstengė; tuomet Zaratustra pajuto, kad jį pasišlykštėjimas svečiais pagauna ir juos pajuokti noras kyla, nors jų linksmumas jam ir džiaugsmo teikė. Mat Zaratustrai rodės, jog tai yra pasveikimo ženklas. Tačiau vis tiek jisai laukan išsprūdo ir taip žvėrelių savo klausė:
“Kur vargas jų dabar pradingo? – ir pats atsikvėpė nuo apmaudo to menko.- Čionai, kaip man atrodo, pamiršo jie nelaimės šauksmą!
– Tik gaila, kad dar rėkti nepamiršo.”- Ir tuoj ausis jis užsikimšo, nes tą akimirką prie džiūgavimo triukšmo, kurį didžiųjų siekių žmonės kėlė, ir asilo keistasis T-I-A-A-A-I-P dar prisidėjo.
“Dabar jie linksminas,- jis vėl kalbėjo,- ir kas žinoti gali? Galbūt nenaudai šeimininko savo; ir nors aš juoktis juos išmokiau, bet tai ne m a n o juokas, kurio jie mokės.
Tiek to! Seni tai žmonės: savaip jie sveiksta, ir savaip jie juokias; dalykų blogesnių ausims manoms iškęsti teko, dėl to netapo jos jautresnės.
Šita diena laimėjimą juk reiškia: jau traukiasi, jau sprunka nuožmusis priešas mano senas, kuris d v a s i a vadinas s u n k i o! O, kaip gerai diena šitoji baigias, kuri blogai ir sunkiai prasidėjo!
O pabaiga – ji j a u a t e i n a. Jau vakaras artėja: ant žirgo jūra jis atjoja, tas raitelis puikusis! Kaip supas jis, palaimingasis, sugrįžtantysis, balnuos savuosiuos purpuriniuos!
Dangus – skaistus ir giedras, o apačioj – pasaulis plyti: o, jūs visi keistuoliai, kas pas mane atėjot, juk verta pas mane pabūti!”
Štai taip Zaratustra kalbėjo. Ir vėl jis iš olos išgirdo kvatojimą ir triukšmą sklindant, kurį didžiųjų siekių žmonės kėlė; tuomet jis šitaip kalbą tęsė:
“Jie kimba, mano jaukas veikia, ir priešas jų, dvasia ta sunkio, traukias. Jie patys iš savęs jau juoktis mokos: ar aš girdžiu teisingai?
Manasis vyriškumo maistas veikia, manieji gaivūs, stiprūs žodžiai: išties nemaitinau aš jų salotom, kurios tik pilvą pučia! Daviau jiems kario maisto, juos užkariautojo maistu penėjau: naujų troškimų jiems aš kėliau.
Naujų vilčių jų rankos, kojos turi, jų širdys atsitiesia. Naujų jie žodžių randa, netrukus jų dvasia pradės drąsa kvėpuoti.
Toks maistas, žinoma, vaikams netinka, netinka jis taip pat patelėms – senoms, jaunoms, be galo ilgesingoms. Kitaip žarnyną perkalbėt jų reikia, ne man jas gydyt ir mokinti.
Šlykštumo jausmas juos apleidžia, šituos didžiųjų siekių žmones: gerai, tai pergalė manoji! Čia, karalystėj mano, pasitikėjimą jie savimi įgauna, čia gėda visokia kvaila nuo jų pabėga, čia atviri jie būti gali.
Jie širdis savo čia išlieja, jiems geros valandos sugrįžta, jie švenčia ir kramsnoja vėlei,- jie darosi d ė k i n g i.
T a t a i laikau geriausiu ženklu: jie darosi dėkingi. Netrukus jie prasimanys sau švenčių, ir paminklus jie pastatys džiaugsmams seniesiems.
Tai žmonės s v e i k s t a n t i e j i!” Štai taip Zaratustra, į tolį žvelgdamas, linksmai sau mintyse kalbėjo; o jo žvėreliai tik arčiau prie jo dar glaudės ir pagarbą jo laimei bei tylėjimui didžiulę reiškė.
2
Bet vėl staiga Zaratustra sukluso: oloj, kurioj lig šiol vien triukšmas ir juokai girdėjos, iš karto mirtina ramybė stojo; o nosis Zaratustros užuodė kvapą sklindantį malonų, į smilkalus panašų, tarytum pinijų būt skujos degę.
“Kas dedas? Ką jie daro?” – savęs paties jis klausė, atsargiai slinkdamas arčiau angos, iš kur nematomas svečius savus stebėt galėtų. Bet: o, stebukle iš stebuklų! Ką savo akimis jisai išvydo!
“Jie vėl visi p a m a l d ū s pasidarė, jie m e l d ž i a s i, jie išprotėjo!”- Zaratustra sušuko, nepaprastai nustebęs. Ir iš tiesų! Visi šitie didžiųjų siekių žmonės – karaliai du ir popiežius atitarnavęs, piktasis burtininkas, elgeta tas savanoris, ir keliauninkas, ir šešėlis jojo, ir pranašautojas senasis ir dvasios tas sąžiningasis, ir pagaliau žmogus bjauriausias,- visi jie lyg vaikai ir senos tikinčios bobutės prieš asilą ant kelių meldėsi suklaupę. O tuo metu žmogus bjauriausias pradėjo gargaliuot ir prunkšti, tarytum neapsakoma kažkas iš jo burnos turėjo išsiveržti; bet kai žodžius ištarti jam pavyko, tai pasirodė, jog tie žodžiai yra litanija keista, maldinga, skirta pagerbti asilui tam keturkojui, kuriam visi parkritę meldės ir smilkalus smilkino. O ta litanija štai taip skambėjo:
Amen!
Šlovė, garbė ir išmintis didžiulė ir padėka, didybė ir stiprybė tegu mūs Dievui tenka, per amžius amžinųjų!
O asilas pritardamas užbliovė T-I-A-A-A-I-P.
Jis naštą mūsų tempia, jisai pavidalą prisiėmė sau vergo, jis turi širdį kantrią ir niekad “ne” nesako; ir kas Dievulį savo myli, tasai jį plaka.
O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P.
Jis nekalba nė žodžio; matyt, kad tam pasauliui, kurį sukūrė, jis visuomet tik sako “taip”: tokiu būdu jis šlovina pasaulį savo. Gudrybė jo yra didžiulė, kad nekalba jis nieko, todėl teisus bemaž jis visad.
O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P.
Jis veik nepastebėtas per pasaulį eina. Pilkos spalvos yra jo kailis, kuriuo jisai dorybę savo gaubia. Ir jei jis dvasios turi, tai stengias ją paslėpti; tačiau jo ausimis ilgom kiekvienas tiki.
O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P.
Kiek paslėptos čia išminties jo glūdi, kad ausys tokios ilgos ir kad jisai vien “taip” ir niekad “ne” nesako! Ar jis pasaulį šitą ne pagal savo atvaizdą sukūrė, kvailiausią, kokį tik galėjo?
O asilas pritardamas mekeno T-T-A-A-A-I-P.
Tiesiais tu ir kreivais keliais keliauji; mažai juk tau terūpi, kas mums, žmonėms, tiesu ar kreiva rodos. Anapus gėrio ir anapus blogio yra tavoji karalystė. Nekaltas tu, kad nežinai, kas toji nekaltybė.
O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P.
Ir kaip gražu, kad tu neatstumi nė vieno: nei elgetų ir nei karalių. Tu leidi prie savęs vaikams prieiti, ir jei vaikėzai erzint ima, tu jiems vien T-I-A-A-A-P teištari iš lėto.
O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P.
Tu myli asilaites, ir šviežios figos tau patinka, kąsnelį gardų moki vertint. Tačiau, jei tu esi išalkęs, ir usnies lapas širdį tau kutena. Čia Dievo išmintis didžioji glūdi.
O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P.
