Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Bjauriausias žmogus
Ir vėlei kojos Zaratustros kalnais ir giriom bėgo, o akys jo ieškojo vis ir dairės, bet nesimatė niekur to, ką jos regėt norėjo,- to, kuris nelaimę didžią kenčia ir šaukiasi pagalbos. Tačiau, kiek ėjo jis ir bėgo, širdis jo džiūgavo ir jautė dėkingumą. “Kiek daug gerų dalykų,- jisai kalbėjo,- diena šita man dovanojo – kaip atlygį už pradžią blogą! Kokių nepaprastų sutikti pašnekovų teko!
Žodžius aš jų ilgai kramtysiu, kaip gero javo grūdus; į miltus mano dantys juos turės sumalti ir sutrinti, kol jie man tarsi pienas į sielą sutekės palengva!”-
Tačiau kai kelias vėl pasuko ir aplenkė didžiulę uolą,- iškart pasikeitė vietovė: Zaratustra dabar mirties jau karalystėn žengė. Aplink kyšojo juodos ir raudonos uolos: nebuvo nei žolės, nei medžio, nei giesmės paukštelio. Tai buvo slėnis toks, kurio visi gyvūnai vengė, net ir plėšriausi žvėrys; tik padermė viena gyvačių – storų, žalių, siaubingų – atsirangydavo čionai praleist dienų paskutiniųjų. Todėl šį slėnį piemenys vadino: mirtis gyvačių.
Ir Zaratustrą čia staiga užplūdo juodi prisiminimai, nes pasijuto jis, lyg slėny tam jau būtų vienąkart stovėjęs. Ir sunkios mintys jį prislėgė: todėl lėčiau vis ir lėčiau jis ėjo, kol pagaliau visai sustojo. Tačiau akis aukštyn pakėlęs, pamatė sėdintį prie kelio kažką į žmogų panašaus: pavidalas gal toks ir būtų, bet žmogumi nepavadinsi – išvydo jis kažką, ką žodžiais apsakyt nelengva. Ir netikėtai Zaratustrą didi pagavo gėda, kad savo akimis jisai baisybę šią regėjo paraudęs ligi pat žilų plaukų savųjų, jis nusisuko ir jau eit ketino, kad kuo greičiau iš vietos šios piktos pradingus. Bet tuo metu mirties dykra prabilo: iš apačios, iš žemės, glergėdamas nelyginant vanduo, kai naktį, vamzdžiams užsikimšus, gurgti ima, pradėjo veržtis šis nykus žlergimas, kol pagaliau jisai žmogaus balsu pavirto, žmogaus kalba prakalbo:
“O, Zaratustra! Zaratustra! Įminki mįslę mano! Sakyki ir paaiškink! Ką reiškia k e r š y t l i u d y t o j u i?
Aš patariu atgal sugrįžti, čionai slidu – vien ledas plynas! Žiūrėk, žiūrėk, kad išdidumas tavo čia kojų sau nenusilaužtų!
Dediesi tu išminčium, tu išdidusis Zaratustra! Esu mįslė, įminki ją, mįslių karaliau! Kas a š esu? – sakyki!”
Kai šiuos žodžius Zaratustra išgirdo, kaip manot, kas sieloj jo dėjos? G a i l e s t i n g u m a s j į u ž v a l d ė; ir jis iškart pargriuvo, lyg ąžuolas galingas, ilgai kirtėjams atsilaikęs,- nuvirto sunkiai ir ūmai, išgąsdindamas netgi tuos, kurie patiesti jį norėjo. Bet greitai vėl jisai pakilo, ir veidas jo rūstus jau buvo.
“Tave puikiausiai atpažįstu,- tvirtu balsu pareiškė.- Ž u d i k a s D i e v o t u e s i! Ir leisk dabar man eiti.
Tu to p a k ę s t i negalėjai, kuris t a v e regėjo,- kurs visuomet tave, žmogau bjauriausias, vis kiaurai matė! Tu atsikeršijai šiam liudytojui!”
Štai taip Zaratustra kalbėjo ir jau norėjo žengti; bet neapsakomasis jam tuoj už skverno čiupo ir ėmė vėl iš naujo gargaliuoti ir žodžių tinkamų ieškoti. “Palauk! – jis ištarė galiausiai,
– palauki, nepraeik pro šalį! Atspėjau aš, koks kirvis patiesė tave ant žemės: garbė tau, Zaratustra, kad vėlei stovi!
Tu įminei tą mįslę; žinau gerai, kaip jaučias tas, kurs jam padarė galą,- tasai žudikas Dievo. Palauk! Prisėski prie manęs, tau bus naudinga.
Ir ko, jei ne tavęs, aš taip ieškojau? Prisėsk, palauk! Tik į mane jau nežiūrėki! Pagerbki tuo – bjaurumą mano!
Mane jie persekioja baisiai: dabar tik t u esi viltis man paskutinė. N e neapykanta savąja ir n e sekliais samdytais; o, jeigu taip tik persekiotų – tai vien tik juokas būtų, aš tik didžiuočiausi ir džiaugčiaus!
Ar iki šiol ne tuos sėkmė lydėjo, kuriuos labiausiai persekiojo? O kas uoliausiai persekioja, tas ir lengviausiai s e k t išmoksta: jei vieną kartą iš paskos jam sėlint tenka! Tačiau yra g a i l e s t i n g u m a s jųjų,
– kaip tik tas jų gailestingumas mane kudašių nešti verčia ir prieglobsčio tavy ieškoti. Apsaugoki mane, o, Zaratustra, tu mano prieglobsti paskutinysis, vienintelis, kuris mane atspėjo:
– atspėjai tu, o, Zaratustra, kaip jaučias tas, kurs j į nužudė. Pabūk! O jei žadi jau eiti, tu nekantruoli, tai neiki tuo keliu, kuriuo aš keliavau. T a s kelias – jis negeras.
Bet gal tau pyktis ima, kad per ilgai čia aušinu aš burną? Kad jau aš tau patarinėju? Tačiau žinok, kad aš esu – žmogus bjauriausias,
– kuris ir kojas turi didžiausias ir sunkiausias. Kur a š ėjau, ten kelias blogas liko. Visus kelius, kuriuos tik kojos mano liečia, paženklinu mirtim ir gėda.
Tačiau kad praėjai, netaręs žodžio, kad išraudai tu visas – aš pastebėjau aiškiai,- iš to aš pažinau tave, o, Zaratustra.
Kiekvienas kitas išmaldą numetęs būtų, gailestingumą savo,- ir žvilgsniu, ir žodžiu paguodos. Bet tam – nesu aš elgeta toks menkas, tu tai atspėjai,
– esu aš tam per daug t u r t i n g a s, turtingas didumu, baisybe, turtingas bjaurumu ir neapsakomybe! Tavoji gėda, Zaratustra,- ji s u t e i k ė man g a r b ę!
Vargais aš negalais ištrūkau iš tų gailestingųjų,- kad vieną ir vienintelį surasčiau, kuris šiandieną šitaip moko: ‘Gailestingumas – įkyrus be galo’- tavęs, o, Zaratustra, ieškau!
– Ir nesvarbu, kieno gailestingumas,- žmogaus jisai ar Dievo: gailestingumas gėdai prieštarauja. Padėt nenoras gali būti kilnesnis už dorybę, kuri paslaugiai šokinėja.
O j į, gailestingumą, visi maži žmoneliai dorybe šiandien laiko: jie negerbia nelaimės didelės, bjaurumo didelio ir nesėkmės didžiulės.
Pro juos visus akis mana nuslysta, kaip žvilgsnis šuns pro nugaras avių, kai genama banda. Tai vis prielankūs, geranoriai, maži pilki žmoneliai.
Kaip gandras kad, užvertęs galvą, su panieka seklias nužvelgia kūdras, taip aš žvelgiu į tą pilkų mažų bangelių, sielų ir valių knibždėlyną.
Per daug ilgai jiems pritariama buvo, šitiems mažiems žmoneliams: galiausiai ir valdžia jiems atiteko – dabar jie šitaip moko: ‘Vien gera tai, kas gera laikoma mažų žmonelių.’
Taip pat ‘tiesa’ vadinas šiandien, ką jų pamokslininkas skelbia, kurs pats iš jųjų kilęs, tasai šventuolis keistas, mažų žmonelių užtarėjas, apie save pareiškęs: ‘Tiesa – tai aš ir niekas kitas.’
Jau gan seniai šis nekuklusis mažuosius žmones kursto – tasai, kuris nemažą klaidą darė, kai skelbė, jog ‘tiesa – tai aš ir niekas kitas’.
Ar kas akiplėšai yra kada atsakęs taip mandagiai be galo? – Bet tu, o, Zaratustra, praeidamas pro jį tiktai kalbėjai: ‘Ne! Ne! Ir dar trys kartai ne!’
Tu saugotis liepei jo paklydimo, tu pirmas siūlei gailesčio atsisakyti – tik ne visiems, ne kiekvienam, o sau ir tiems, kas tavo būdo.
Tau gėda ima dėl sarmatos to didžio kenčiančiojo; ir iš tiesų, kai tu įspėji: ‘Nuo gailesčio didžiulis debesis ateina, jūs saugokitės, žmonės!’
– Kai aiškini ir mokai: ‘Visi kūrėjai – kietaširdžiai, visa didžioji meilė viršesnė už gailestingumą savo’,- o, Zaratustra, kaip gerai esi, man rodos, orų išmokęs ženklus!
Bet ir tu pats – taip pat save įspėki dėl s a v o j o gailestingumo! Nes daugelis jau pas tave keliauja, daugybė kenčiančių ir abejojančiųjų, į neviltį įpuolusiųjų, ir skęstančių, ir šąlančiųjų.
Ir dėl savęs tave įspėju. Tu įminei geriausią ir blogiausią mįslę mano, taip pat mane ir ką esu padaręs. Ir aš žinau tą kirvį, kuris tave ant šono verčia.
Tačiau j i s a i – turėjo mirti: nes jis žiūrėjo akimis, kurios regėjo v i s k ą,- jis matė ir žmogaus gelmes, ir esmę jo, ir visą paslėptą jo negarbę, ir jo bjaurumą.
O gėdos jo gailestingumas neturėjo: jis į kampus net nešvariausius mano lindo. Tas neapsakomas smalsuolis, landūnas nepakenčiamas ir perdėtai jau gailestingas – jisai turėjo mirti.
Akių jis nuo m a n ę s vis nenuleido: tokiam aš liudytojui keršyti norėjau – arba pačiam nebegyventi.
Tad Dievas tas, kuris regėjo viską, t a i p p a t i r ž m o g ų, tas Dievas mirti privalėjo! Žmogus i š t v e r t i nepajėgia, kad liudytojas toks gyvena.”
Štai taip žmogus bjauriausias dėstė. Tačiau Zaratustra pakilo ir rengėsi jau eiti, nes šaltis krėtė jį lig gyvo kaulo.
“Tu neapsakomasai, tu įspėjai,- Zaratustra vėl tarė,- kad neičiau aš keliu tavuoju. Atsidėkodamas už tai, aš savo kelią tau pagirti noriu. Pažvelk va ten į viršų – ten olą Zaratustros pamatysi.
Mana ola yra didžiulė, jinai gili ir turi daug kampu kampelių; ten ir slapčiausias dar slėpynę savo rasti gali. O šalia jos aplinkui – šimtai urvų, landynių: ir šliaužiantiems, ir plazdantiems, ir strykčiojantiems gyviams.
Tu išstumtasai, pats save išstūmęs, tu tarp žmonių ir žmogiško gailestingumo gyvent nenori? Na ką, tuomet kaip aš daryki! Taip tu ir iš manęs pasimokinsi; išmoksta vien tik tas, kas daro.
Pirma tu su žvėreliais mano pakalbėki! Žvėrelis išdidžiausias, taip pat žvėrelis pats gudriausias – abu jie mums tikraisiais patarėjais būti gali!”-
Šituos žodžius pasakęs, Zaratustra savais keliais nuėjo, tiktai labiau dar susimąstęs ir dar lėčiau negu pirma žingsniavo: nes daugel klausimų dabar sau kėlė ir rast lengvai atsakymų nesugebėjo.
Koks vis dėlto skurdus žmogus ir menkas! – širdy savoj jis mąstė.- Koks jis bjaurus, koks gargiantis, koks kupinas slaptos vidinės gėdos!
Man sako, jog žmogus save pats myli: tačiau kokia didi savimeilė ši turi būti! Kiek daug ji paniekos pati sau jaučia!
Tiek pat juk ir anas save mylėjo, kiek niekinti save gebėjo: jis man – ir didelis mylėtojas, ir niekintojas didis.
Nesutikau aš dar nė vieno, kurs būtų niekinęs save labiau: ir t a i yra aukštybė. O, varge! Galgi tas, kurio girdėjau šauksmą, žmogus didžiųjų siekių buvo?
Patinka man didieji niekintojai. Tačiau žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia.”-
