Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Alyvų kalne
Žiema, viešnia rūsčioji, manuos namuos štai sėdi; pamėlę mano pirštai nuo draugiškų jos rankos paspaudimų.
Gerbiu aš ją, tą viešnią rūsčią, bet palieku mieliau sėdėt ją vieną. Sprunku aš su džiaugsmu nuo josios; ir jeigu n e b l o g a i pajėgi skuosti, tai galima nuo jos pabėgti.
Ir kojom, ir mintim sušilęs, aš bėgu ten, kur nepučia joks vėjas, kur manojo Alyvų kalno – saulės kampas.
Tenai šaipausi ir juokiuosi iš viso to viešnios rūstumo ir dar esu jai geras, kad man buveinėj ji muses išgaudo ir daug triukšmelių visokių mažų nutildo.
Nemėgsta ji, kai uodas zyzia, o dar labiau, jei jų – ne vienas; dėl jos ir gatvės ištuštėja, kad net ir mėnesienai naktį čionai baugu įkišti nosį.
Viešnia rūsti jinai, negailestinga, tačiau aš ją gerbiu, nesimeldžiu, kaip tie lepūnai, ugnies dievaičiams storapilviams.
Verčiau šiek tiek dantis dar pakalenti, negu dievaičius garbint! – taip mano būdas nori. O ko neapkenčiu labiausiai – tai tų visų gašliųjų, garuojančių, suplėkusių ugnies dievaičių.
O tą, kurį aš myliu, tą myliu žiemą daug stipriau nei vasaros laiku; geriau ir nuoširdžiau aš tyčiojuos iš priešų savo, kuomet žiema namuos manuosiuos sėdi.
Net ir tada, kuomet l e n d u į lovą, iš tikro nuoširdžiai dar juokias, išdykauja – įlindusi ir pasislėpus – manoji laimė; su ja dar juokias ir sapnai manieji apgavikai.
Jūs sakote, kad aš – lindikas? Dar niekados gyvenime nesu ton vieton lindęs aš galiūnams; o jei ir melavau kada, tai melavau iš meilės. Todėl man gera ir žiemos gulėti lovoj.
Vargingas guolis daug geriau sušildo nei patalas turtingas, nes aš pavydžiu sau neturto savo. O žiemą man jisai – ištikimiausias.
Piktybe pradedu kiekvieną dieną, šaipausi iš žiemos, kai vandenin šaltan įšoku: dėl to manų namų griežta bičiulė niurna.
Aš mėgstu ją ir pakutenti mažyte vaško žvakute: kad dangų pagaliau ji išvaduotų iš prietemų, lyg pelenai pilkųjų.
Pikčiausias aš esu iš ryto: tą valandą ankstyvą, kai kibirai prie šulinio sužvanga ir gatvėmis pilkom nuaidi sukaitusių žirgų žvengimas.
Ir laukiu aš nekantriai, kad man dangus šviesus galiausiai patekėtų, dangus žiemos tas sniegabarzdis, tas senis baltagalvis:
– žiemos dangus, tasai tylenis, kuris dažnai ir savo saulę dar nutyli!
Ar ne iš jo, ko gero, išmokau aš šviesaus tylėjimo to ilgo? O gal jis iš matęs nusižiūrėjo? O gal kiekvienas jį iš mūsų yra pats savarankiškai išradęs?
Visų gerų daiktų kilmė yra daugkartė, – visi geri, linksmi daiktai gyvenimo būtin iš džiaugsmo šoka: ir kaip jie gali tai tik – vieną kartą padaryti!
O geras, linksmas daiktas yra ilgai tylėti ir, lyg žiemos dangus, šviesiu, apvalakiu pasaulin žvelgti veidu:
– kaip jis, ir saulę savo nutylėti, ir savo tvirtą saulės valią: iš tikro šitą meną ir šią žiemos linksmybę esu g e r a i išmokęs!
Iš savo pykčio aš norėčiau – ir tai didžiausias mano menas būtų – kad manasai tylėjimas išmoktų tylėjimu neišsiduoti.
Traškėdamas ir žodžiais, ir kauliukais, aš pergudrauju šventiškuosius sargus: iš prižiūrėtojų visų šitų griežtųjų ištrūkt mana valia ir tikslas turi.
Pažvelgt kad niekas negalėtų į širdį mano ir į valią paskutinę,- dėl to tylėjimą aš ilgą šviesų išgalvojau.
Sutikt gudruolį man ne vieną teko: jis šydu dengė savo veidą ir vandenį vis drumstė, kad niekas permatyt, į dugną jo pažvelgti negalėtų.
Tačiau pas jį ateidavo daugiausia nepatikliųjų gudresnių, taip pat smalsių keistuolių: ir būtent jam sugaudavo žuvelę jie slapčiausią!
Ir ypač šviesūs, narsūs ir permatomi man yra tyleniai, kuriuos laikau gudriausiais: jų dugnas toks g i l u s, kad net vanduo skaidriausias negali jo – išduoti.
O, tylintis žiemos dangau, tu sniegabarzdi! Tu baltagalvi apvalaki, viršum manęs pakibęs! O, simboli tu dangiškasis sielos manos ir jos linksmybės!
Ir argi slėptis man n e r e i k i a kaip tam, kursai prarijo aukso,- kad man sielos kas neišskrostų?
Ar n e t u r i u aš ant kojų vaikščiot, kad kojų mano jie ilgų n e p a s t e b ė t ų,- visi tie kankiniai ir pavyduoliai, kurie aplink mane sukiojas?
Susmilkusios ir drungnos, ir išsiurbtos, ir pažaliavusios be galo, ir ilgesio labai jau iškamuotos sielos šitos – kaip tas pavydas jūsų g a l ė t ų mano laimę toleruoti!
Todėl joms ledą vien ir žiemą terodau ant viršūnių savo – tačiau jokiu būdu n e r o d a u, kad mano kalną dar ir visos saulės juostos juosia!
Jos girdi tik žiemos audras manąsias švilpiant: tačiau n e g i r d i jos; kad jūrom šiltomis aš skrieju kaip ilgesingi, sunkūs ir karšti pietiniai vėjai.
Tik vieno jos dar pasigaili – nelaimių mano ir netikėtumų; bet m a n o žodis štai ką sako: “Te pas mane tasai netikėtumas eina: nekaltas jis kaip kūdikėlis!”
Kaip mano laimę jos pakęst g a l ė t ų, jei jos neaptaisyčiau nelaimėm ir žiemos negandom, baltų lokių kepurėm ir sniego pūko patalėliais!
– Jei pats g a i l e s t i n g u m o jų nesigailėčiau: gailestingumo kankinių šitų ir pavyduolių!
– Jei pats prieš jas aš nedejuočiau ir nedrebėčiau lyg sušalęs, ir kantriai n e s i d u o č i a u į jų gailestingumą įvynioti!
Manos sielos protingas džiaugsmas ir geras noras josios – kad n e s l e p i a ji nei žiemos savos ir nei speiguotų vėtrų; ji neslepia ir nuožvarbų savųjų.
Vieniems žmonėms vienatvė – ligonio bėgsmas jojon; kitiems jinai – bėgimas n u o ligonio.
Tegu jie mato, g i r d i, kaip speigas man dantis kalena, kaip sunkiai aš kvėpuoju,- visi šie skurdūs ir pavydūs sukčiai, kurie aplink mane gyvena! Nors ir drebu, nors kvapą šaltis gniaužia, vis tiek aš bėgu nuo trobų, kurios karštai jų iškūrentos.
Tegu dėl nuožvarbų manųjų užjaučia jie, apdūsauja mane: “Nuo pažinimo ledo jis mums s u š a l t dar gali!”- jie aimanuoja.
O aš tuo tarpu sau bėgioju šiltį šilčiausiom kojom skersai ir išilgai ant savojo Alyvų kalno: saulėtam jo kampe dainas dainuoju ir iš visų užuojautų juokiuosi.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
