Pavandenė

Gyvenvietė, įsikūrusi itin gražiose kalvotose Žemaitijos apylinkėse, šalia Biržulio ir Gludo (Bludo) ežerų. Netoliese – didingieji Sprūdės (216 m virš jūros lygio), Moteraičio (219 m virš jūros lygio), daugybė kitų kalnų ir piliakalnių. Istoriniai šaltiniai, archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Pavandenės apylinkėje žmonių gyventa jau senų senovėje. Kaip rašo istorikas Adomas Butrimas (Pavandenė. 1996. P. 9-10), „pirmieji Pavandenės apylinkių gyventojai buvo žvejai ir šiaurės elnių medžiotojai”. Na, o „Pavandenės apylinkės, kaip ir visas Biržulio baseinas – bene stipriausias baltų susidarymo centras vakarų Lietuvoje, kurį būtų galima lyginti nebent su Kuršių nerija”.

Penkiolikto amžiaus pradžioje čia buvo Pavandenės valsčius. Šv. Onos, Marijos Motinos katalikų bažnyčią 1620-1626 metais Pavandenėje pastatė Florijonas Bogužas Akmenskis.

Pavandenės dvaras buvo įsikūręs šiaurinėje Gludo (Bludo) ežero pakrantėje. Šiaurės vakaruose nuo jo – Didmiškė. Dvaro centre – Rūdelio kalnelis. Apie jį buvo išsidėstę dvaro pastatai.

Pavandenės dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti apie 1553 m. – tų metų liepos 27 d. vykstant Valakų reformai buvo sudarytas dalies Pavandenės dvaro žmonių sąrašas. 1560 m. liepos 11 d. karalius Žygimantas Augustas Pavandenės dvarininkui Jonui Burbai-Gervydui, kuris buvo Gondingos tėvūnas, padovanojo Negirbių kaimą. 1588 m. J. Burba-Gervydas testamentu savo turtą padovanojo penkiems sūnums. Pavandenę paveldėjo broliai Stanislovas ir Mykolas. 1568 m. dalį Pavandenės (Gaudkalnį) valdė Tuchanovskių giminė.
Žemaičių žemietijos raštininkas Mykolas Burba-Gervydas mirė bevaikis. Po to jam priklausiusios žemės, taip pat ir Pavandenė, atiteko broliui Stanislovui. Po kurio laiko vieną dalį dvaro žemių įsigijo žemaičių vyskupas J. Tiškevičius, o kitą dalį paveldėjo Barbora Burbaitė-Rozanavičienė. Vėliau Barboros žemės paveldėjimo keliu atiteko Kaunackių giminei. Įvairiais laikotarpiais Pavandenės dvaras ar jo atskiros dalys priklausė ir kitiems šeimininkams. 1776 m. Pavandenės dvaras buvo parduotas Žemaičių stalininkui ir Tverų seniūnui Antanui Gedgaudui, kuris pagarsėjo kaip itin nesukalbamas ir smurtauti linkęs dvarininkas. XIX a. pradžioje Pavandenės dvaras atiteko buvusiam Telšių pavieto maršalkai Kalikstatui Danilevičiui. Pavandenės dvaro savininko duktė Karolina Danilevičiūtė ištekėjo už Leonardo Sakelio ir taip šis dvaras perėjo Sakelių giminės nuosavybėn. Sakelis apie 1890 m. pastatė gražius raudonų plytų rūmus, suformavo savitą ir labai gražią rūmų aplinką. Palaipsniui čia įsisteigė vienas iš pavyzdingiausių ūkių Žemaitijoje, kuris buvo garsus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tarpukario metais šiam ūkiui vien ariamos žemės priklausė 300 ha. Čia buvo auginami grynakraujai veisliniai gyvuliai, tvenkiniuose veisiamos žuvys, žemė apdirbama tuo laiku itin modernia technika. Dvaro teritorijoje veikė pieno perdirbimo bendrovė.

Po II-ojo pasaulinio karo ūkis šeimininko neturėjo ir greitai buvo nusiaubtas. Dabar iš jo likę vieni griuvėsiai. Baigiamas sunaikinti ir netoli rūmų ant Sklepkalnio esantis Sakelių giminės kapas-mauzoliejus.

Sakelių dvare namų mokytoja keletą metų (1901-1903) dirbo rašytoja Marija Pečkauskaitė. Marija mokė Sakelių dukras Gabrielę, Haliną, Vandą, Eugeniją ir sūnų Leonardą. Klasė buvo įrengta dvaro rūmų trečiojo aukšto didžiajame kambaryje, kuris turėjo balkoną. Vieną šio kambario sieną užėmė Pranciškaus Smuglevičiaus drobė „Agripina perkelia savo vyro Germonariko palaikus į tėvynę”. Klasėje stovėjo fortepijonas. Marija popietėmis Sakelių vaikus mokydavo groti ir pati dažnai skambindavo.

Marijai dirbant Sakelinėje, mirė Sakelyčių tėvas. Jį palaidojo tuo metu alkakalnio teritorijoje, minėtame Sakelių šeimos mauzoliejuje.

Marijos Pečkauskaitė darbas, visuomeninė veikla Sakelytes paskatino imtis švietėjiškos veiklos. Marijai išvykus iš Pavandenės, jos suorganizavo mokyklėlę apylinkės vaikams. Vyriausiąja mokytoja tapo Halina (Elena Sakelytė), o jai ištekėjus, mokytoja dirbo Eugenija Sakelytė. Vėliau dvi Sakelytės – Šatrijos Raganos mokinės – tapo mokytojomis, o kitos dvi – gydytojomis.