Palanga – kurortas, pasienio ir pajūrio miestas

(architektūros raida)

Palanga – didžiausias Lietuvos kurortas, simbolinė Lietuvos vasaros sostinė, pasienio bei pajūrio miestas. Kalbant apie jo istoriją, užstatymo ir architektūros raidą, šiuos momentus visada turėtume atsiminti.

Palanga kaip miestas vienas iš seniausių Lietuvoje – 2003 m. pažymėjome 750 metų sukaktį nuo pirmojo jo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Na o Palanga kurortas turi ne daugiau kaip 200 metų.

1999 m. grupė Lietuvos istorikų, archeologų (Vladas Žulkus, Mikelis Balčius, Zita Genienė, Zigmantas Kiaupa, Alvydas Nikžentaitis, Vygandas Vareikis) parengė spaudai ir išleido „Palangos istorijos“ knygą. Čia itin daug nuorodų į svarbiausius rašytinius šaltinius, kuriuose minima Palanga. Susipažįstant su jos viduramžių istorija, šiandien geriausias gidas – 1997 m. Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre išleista istoriko Vlado Žulkaus studija „Palangos viduramžių gyvenvietės“ (VI „Actą Historica Universitatis Klaipedensis“ IV. Rengiant spaudai publikaciją, šiomis knygomis daugiausia naudotasi.

***

Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai parodė, kad Palangos apylinkėse žmonės galėjo pradėti lankytis jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu. Narvos kultūros laikotarpiu (apie 2500 metų prieš Kristų) čia jau buvo gana palankios sąlygos apsistoti ir ilgesniam laikui. Anot archeologo Vlado Žulkaus, viduramžius galima laikyti Palangos „aukso amžiumi“.

Palangos senovinių gyvenviečių tyrinėjimai buvo pradėti 1958 m. vadovaujant P. Kulikauskui. Nuo 1976 m. juos tęsė V. Žulkaus vadovaujami archeologai. Jie vyko ir 1978, 1982, 1983, 1987-1991, 1993 m. Leidinyje „Palangos viduramžių gyvenvietės nurodoma (cituojame pastraipų fragmentus), kad „Palangos senovinio komplekso tyrinėjimai buvo ištisa nedidelių atradimų virtinė. Iš pradžių buvo manyta, jog vikingų laikų Palanga tilpo Birutės kalno – senovinės pagoniškojo kulto vietos – papėdės gyvenvietėje. Vėliau buvo rasta dar viena didelį plotą užimanti senovinė gyvenvietė, pavadinta Pietine, po to atkasti ne tik kapai, bet ir kultūriniai sluoksniai Žemaičių kalnelyje, pagaliau, po ilgų ieškojimų, atrasta dar viena gyvenvietė prie Roužės upelio. Taigi iš vienos nedidelės Birutės kalno papėdės gyvenvietės Palanga „išaugo“ į didelį keturių gyvenviečių kompleksą. Kiek jų yra buvę iš tikrųjų ir kiek išliko, galime sužinoti tik toliau žvalgydami ir kasinėdami Palangą.

Neįprasti Palangos gyvenviečių radiniai ne tik išskyrė jas iš kitų Lietuvos pajūrio senovinių gyvenviečių, bet pačią Palangą iškėlė kaip vieną svarbiausių ankstyvųjų viduramžių kuršių prekybos centrų. Vikingų laikų Baltijos kultūros žemėlapiuose Palanga po truputį įsitvirtina greta tokių baltų centrų kaip Gruobinia ir Kaupas-Viskiautai. (…)
Palangos gyvenviečių raida ir jų socioekonominės ypatybės vertė ieškoti atsakymo į klausimą, ar Palanga buvo viena iš ankstyvųjų miesto užuomazgų, koks jos vaidmuo Mėguvos žemėje ir visame pietinių kuršių regione ir kiek ji gali paaiškinti miestų atsiradimo procesą Lietuvoje.“

Anot archeologų, minėtos keturios gyvenvietės buvo išsidėsčiusios 1,5 km2 plote.

IX a. Birutės kalno papėdėje buvusią gyvenvietę galima vadinti prekybine. X-XII a. visos keturios anksčiau paminėtos gyvenvietės sudarė svarbų prekybinį centrą, kurį neblogai žinojo skandinavai ir vakarų slavai.

Palangoje, ant Birutės kalno, senovėje buvo paleoastronominė observatorija – pagoniška žvejų ir žemdirbių šventykla. Anot Vlado Žulkaus, ant šio kalno galėjo būti ir viena iš svarbiausių liaudies susirinkimo vietų.

Yra pagrindo manyti, kad dar XI a. Palangoje danų pirklys pastatė seniausią bažnyčią Kurše, o XII a. viduryje (1161 m.) Palangoje buvo įkurta ir pirmoji parapija Kuršo vyskupijoje.

Žmonės Palangoje ir jos apylinkėse nuo XIII a. vertėsi žvejyba, rinko ir apdirbo gintarą, prekiavo. XIV a. Palanga žinoma ir kaip Lietuvos jūrų uostas.
Palangos (Palange, Palanghen) vardas kartu su dešimčia kitų Mėguvos žemės gyvenviečių pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1253 m. balandžio 5 d. Vokiečių ordino dokumentuose – Kuršo žemės dalybų tarp Livonijos ordino ir Rygos vyskupo akte.

Jau tuo metu Palangą nuolatinis kelias jungė su Virkštininkų ir keliomis kitomis tos žemės gyvenvietėmis.

Iš senųjų Palangos gyvenviečių nieko nėra išlikę – jų paslaptis saugo gilus smėlio sluoksnis.

Analizuodamas, kodėl tuo metu tokiame nedideliame plote buvo ne mažiau kaip 4 gyvenvietės, archeologas Vladas Žulkus nurodo tą faktą, kad tuo metu Palangos reljefas nebuvo toks, koks dabar. Kitokia negu šiandien buvo ir jūros kranto linija. Žmonės savo namus statėsi ten, kur tai buvo įmanoma padaryti – sausesnėse vietose.

Ankstyvųjų viduramžių Palangos gyvenvietės, kuri surasta pietinėje Palangos dalyje, plotas buvo apie 7 ha. Šioje vietoje dabar žaliuoja miškas. Sovietmečiu čia buvo įrengtas hipodromas, šokių aikštelė, vandenvietė.

Birutės kalno papėdės pietinėje ir pietvakarinėje dalyse buvusioje nedidelėje gyvenvietėje (ji užėmė apie 3000 m2) šiuo metu auga parkas.
Trečioji senovinė Palangos gyvenvietė buvo įsikūrusi toje vietoje, kur dabar dunkso Žemaičių kalnelis (paskutiniais amžiais supustyta, medžiais jau apaugusi natūraliai susiformavusi kopa, esanti pietinėje parko dalyje, priešais Tiškevičių rūmus).

Kol kas itin mažai duomenų turima apie ketvirtąją Palangoje surastą viduramžių gyvenvietę, kuri buvo įsikūrusi Roužės upės terasoje (dabartinės Žemaitijos gatvės rajone) ir užėmė apie 1,5 ha plotą.

Anot Vlado Žulkaus, „X-XII a. kuršiškoje Palangoje nesunkiai galime įžiūrėti visus būdingus svarbesniems prekybiniams centrams, tampantiems ankstyvaisiais miestais, bruožus: išvystytą tolimąją prekybą, apsigyvenusius svetimšalius pirklius, neagrarinę ekonomiką, ūkinį užnugarį“.
Neabejojama, kad vikingų laikais Palanga jau turėjo uostą, tačiau, kur jis buvo, šiandien tik spėliojama. Tokio uosto pėdsakų randama jūroje, į pietus nuo Birutės kalno. Čia, senųjų palangiškių vadinamoje „kūlijoje“, tęsiasi, anot geologų, 25-35 m gylyje natūraliai susiformavusi gana platoka akmenų siena. Dalis tyrinėtojų yra linkę manyti, kad ta „kūlija“, statant uostą, yra pačių palangiškių padaryta.

Viduramžių Palangos uosto prieplauka, anot mokslininkų, galėjo būti ir dabartinio Botanikos parko senųjų tvenkinių teritorijoje. Yra pagrindo manyti, kad Palangos uosto prieplauka galėjo būti ir Palangos šiaurinėje dalyje, t. y. netoli Naglio kalno, ten, kur buvo Senoji Palanga.

XIV a. viduryje Palangoje, išstūmę kuršius, jau gyveno žemaičiai.

Palanga – pasienio miestas ir jis daugelį kartų ėjo iš vienų rankas į kitas. 1435 m. gruodžio 31 d. Bresto taikos sutartimi Palanga atiteko Lietuvai. Pasibaigus karams su kryžiuočiais, Palanga ir jos apylinkės buvo stipriai nuniokotos. Pro šią gyvenvietę XV a. viduryje-XVI a. pradžioje ėjo kelias iš Karaliaučiaus į Rygą. Istoriniuose šaltiniuose Palanga tuo laikotarpiu minima kaip valsčius. Išlikęs 1584 H. Rungės darytas Palangos planas, kuriame matyti kad Palangos miestelis formuojasi palei kelią „Karaliaučius-Ryga“. Jos centre – vieno bokšto medinė Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia ir keli nedideli mediniai namai. Ši bažnyčia buvo pastatyta 1554 metais (anot M. Valančiaus – 1597, dar kituose šaltiniuose nurodoma, kad 1590, 1595 metais). Iš rašytinių šaltinių žinome, kad jau 1550 m. Žygimanto senojo duktė Ona užrašė pirmąją fundaciją Palangos bažnyčiai.

Jei bandytume įsivaizduoti tipišką to meto pajūrio ir pasienio miestelį, tai Palangai dar trūktų turgaus aikštės bei muitinės. Šie pastatai tikriausiai čia buvo, tačiau jie nenurodyti plane. Palangą, kurioje stovėjo bažnyčia, turėjo supti ir keletas šiai bažnyčiai priklausiusių kaimų.

Nėra išlikusio Palangos XVI-XVIII a. pirmosios pusės archyvo, todėl detaliau aptarti, kaip tuo metu buvo miestas užstatytas, kokioje konkrečiai vietoje stovėjo palangiškių sodybos, kokios jos buvo, šiandien negalime. Pagal surandamus vėlesnio laikotarpio miestelio planus galima spėti, kad XVI-XVIII a. pradžioje Palangos centras, kaip ir anksčiau, buvo susiformavęs prie kelio, kuris ėjo iš Klaipėdos į Kuršą, toje vietoje, kur kelias kirtosi su Roužės upe. Yra išlikęs 1661 m. vokiečių pasiuntinybės, vykusios į Šventąją, nario Johano Šturmo piešinių albumas, kuriame Palangos bažnyčia pavaizduota medinė, kryžiaus plano, su nedideliu bokšteliu vietoje kupolo. Visai šalia bažnyčios piešinyje matosi ir nedidelė medinė varpinė. Spėjama, kad  piešinyje gali būti pavaizduota jau nebe pirmoji krikščionių katalikų bažnyčia, pastatyta Palangoje.

Apie XVIII a. pabaigos Palangą vaizdą padeda susidaryti išlikę 1738, 1756, 1781, 1794 m. Palangos seniūnijos inventoriai.

Itin daug ką sakantys 1781 m. inventoriuje įdėti planai. Juose matyti, kad tuo metu Palangą, turėjusią 70 miestelio sklypų ir pastatų, sudarė dvi viena netoli kitos šiek tiek nutolusios, netoli jūros kranto įsikūrusios gyvenvietės – Naujoji Palanga (52 sklypai) ir Senoji Palanga (18 sklypų).

Naujojoje Palangoje buvo viena gatvė, kurios abiejose pusėse stovėjo namai. Ši gatvė ėjo lygiagrečiai su jūra ir kirto Roužės upę. Šiaurės vakarinėje gatvės pusėje stovėjo bažnyčia, klebonija, davatkoms priklausę nameliai, čia buvo išsidėstę ir bažnyčiai bei klebonui priklausę žemės sklypai. Šiaurinėje Naujosios Palangos dalyje stovėjo svarbiausių valdžios įstaigų pastatai, gyveno keletas amatininkų. Vakarinėje dalyje buvo susitelkusi miestelio varguomenė, o rytinėje – žydai (jų teritorija planuose išskirta ir vadinama Žydų miestu, kuriame galėjo būti dar apie 15-20 sklypų). Čia stovėjo ir žydų maldos namai (škala).

Senoji Palanga planuose pažymėta į šiaurę nuo Naujosios Palangos, už Naglio kalno. Čia pastatai taip pat buvo išsidėstę palei kelią. Arčiau Naujosios Palangos jie stovėjo abiejose kelio pusėse, o šiaurinėje dalyje – tik jūros pusėje. Tuo metu, kaip ir vėliau, didžioji dalis gyvenamųjų namų Palangoje buvo mediniai.

1738 m. inventoriuje jau minima Palangos dvarvietė, tačiau kur konkrečiai tuo metu ji buvo, šiandien dar nėra išaiškinta.

XIX a. pirmosios pusės Palangos dvaro inventoriuose matyti, kad Palanga išlaiko ankstesnį savo išplanavimą – ji toliau formuojasi kaip linijinio plano miestelis prie kelio Karaliaučius-Klaipėda-Ryga. Tuo metu čia vis dar buvo ir XVIII a. planuose išryškintos dvi gyvenvietės – Naujoji ir Senoji Palanga. Jos savo dydžiu, sklypų skaičiumi beveik tokios pat kaip ir anksčiau.

1816 m. Palangoje jau buvo keletas mūrinių pastatų: pasienio sargybos būstinė, muitinė, iždo namai, vėjinis malūnas, užeigos namai. Visi kiti pastatai – mediniai, dažniausiai vienaaukščiai.

Krikščionių katalikų bažnyčia, kaip ir anksčiau, stovėjo Naujojoje Palangoje, o į šiaurę nuo jos jau buvo susiformavęs žydų gyvenamasis rajonas. Roužės upelio pietvakariniame krante buvo išsidėsčiusios senosios palangiškių kapinės, o žydai buvo laidojami kapinėse, kurios buvo pietinėje miestelio dalyje, pačiame miško pakraštyje.

Žydų gyvenamojo rajono teritorijos rytinėje dalyje tuo metu jau formavosi aikštė, prie kurios buvo pastatyta mokykla, pirtis, sinagoga.

Palanga tuo metu labiau panašėjo ne į miestelį, o į kaimą, kuris turėjo bažnyčią, paštą, muitinę, pasienio punktą ir keliasdešimt gyvenamųjų namų, išsidėsčiusių palei vieną gatvę (kelią). Nuo šios gatvės tai vienur, tai kitur jau atsišakodavo po gatvelę, prie kurios spietėsi po kelias sodybas.

XIX a. trečiame dešimtmetyje (1824 m. liepos mėn. 13 d.) Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos (tuo metu ji ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje jau buvo žinoma kaip poilsiui ir gydymuisi tinkama vieta) dvarais iš generolo Ksavero Niesiolovskio nusipirko Rusijos caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761-1839), sumokėjęs už ją 177171 sidabro rublius. 1839 m. Mykolui Tiškevičiui mirus, Palangą pradėjo valdyti jo sūnus Juozapas Tiškevičius (1805-1844). Po jo Palangos šeimininku tapo Juozapo sūnus Juozapas Tiškevičius (1835-1891). Šiam mirus, Palangos dvarą perėmė jo sūnus Feliksas Tiškevičius (1870-1933).
Ir taip XIX a. trečiame dešimtmetyje Palangoje prasideda grafų Tiškevičių amžius. Norėdami Palangoje įkurti visoje Baltijos pakrantėje garsų kurortą, jie čia iš esmės pakeitė gyvenimą. Daug kas keitėsi ir be jų valios.

Palangoje šeimininkaujant grafams Tiškevičiams, kurortą, ypač jo centrą, keletą kartą iš pagrindų sunaikino ugnis. Tik muitinė ir dar keletas pastatų išliko po gaisro, kurį 1831 m. balandžio 8 d. Naujojoje Palangoje sukėlė jos apylinkėse veikę sukilėliai. Po jo, kad ir sunkiai, bet gana greitai Palanga atsistatė. Miesto architektūrai šis gaisras savotiškai išėjo į naudą – senų, daug kur gerokai apšiurusių ir į žemę pradėjusių smegti medinių pastatų vietoje daug kur iškilo kad ir paprastos architektūros, bet erdvesni, dažniausiai vienaaukščiai mediniai namai.

XIX a. viduryje Palangai buvo suteiktas miesto statusas. 1861 m. Naujosios Palangos dalyje jau buvo susiformavusios dvi pagrindinės gatvės, veikė turgus, kaip ir anksčiau stovėjo medinė katalikų bažnyčia, sinagoga, 5 parduotuvės, 4 užvažiuojamieji namai, 12 karčemų. 1863 m Palangoje būta 146 gyvenamųjų namų, 1868 m. – 161.

Jau 1665 m. ant Birutės kalno stovėjusią koplyčią 1869 m. pakeitė nauja, pastatyta pagal Rygoje gyvenusio K. Mejerio projektą (koplyčia rekonstruota 1976 m.). Ji, papuošta dailininko Liudo Pociaus sukurtais septyniais, tačiau šiuo metu nekaip atrodančiais vitražais (prieš keletą metų juos apdaužė vandalai), čia tebestovi iki šiol.

Analizuodami, kaip Palangos teritorijoje keitėsi statiniai vienoje ar kitoje vietoje, turėtume pripažinti, kad daugumoje vietų jie, atitinkamomis sąlygomis, kad ir keisdami savo formas, funkcijų dažniausiai nekeitė. Tai pasakytina ir apie Birutės kalną. Pagonybės laikais čia degė amžinoji ugnis, o įsitvirtinus krikščionybei, įvairiais laikotarpiais stovėjo tai kryžius, tai koplytstulpis, koplytėlė, o kartais ir viena, ir kita. Senoji Birutės kalno koplyčia buvo vadinama šv. Jurgio vardu. Sunykus senajai koplyčiai, 1753 m. koplyčia buvo atnaujinta (perkelta iš Šventosios). Statant dabartinę neogotikinę koplyčią, daug kuo prisidėjo tiek grafai Tiškevičiai, tiek ir Palangoje dirbęs kunigas Konstantinas Steponavičius. Kalno sutvarkymu 1870 m. rūpinosi kunigas Šarkauskis. Tuo laiku buvo padaryti ir laiptai į kalną, jo pašlaitėse pasodinta nemažai medžių.

Palangos tolesnį vystymąsi daug kuo nulėmė šie faktai:
1791 m. Varšuvos ketverių metų seimas Palangai, kaip karališkam miestui, suteikė Magdeburgo teises;
1795 m. po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Palanga įėjo į Vilniaus gubernijos sudėtį;
1819 m. Palanga prijungta prie Kuršo gubernijos.
Anot Palangos gyvenvietės istoriją tyrinėjusios Zitos Genienės, didžioji dalis palangiškių gyvenamųjų namų XIX a. pabaigoje „buvo mediniai, stačiakampio formos, daugiausia su atviro tipo prieangiais prie gatvės fasado. Pagrindiniu fasadu jie buvo atkreipti į gatvę. Nuo kitų Lietuvos gyvenamųjų namų skyrėsi gausesniais dekoro elementais. Kiaurapjūviu augaliniu ornamentu buvo dekoruojami frontonai, ypač puošnūs prieangiai. Dažniausiai buvo statomi dvigaliai gyvenamieji namai, pastatą į dvi dalis skyrė kaminas ir priemenė. (…) Žvejų gyvenamieji namai buvo mažesni, nedaug dekoruoti. Žydų rajone, kur buvo įsikūrusios parduotuvės, dirbtuvės, gyvenamieji namai taip pat buvo dekoruoti mažiau“.

Tiškevičių dvaro pastatas, tuo metu stovėjęs pietrytinėje Roužės upelio pusėje, taip pat buvo medinis, vieno aukšto, stačiakampio plano, su atviro tipo prieangiais. Nuo kitų palangiškių pastatų jis skyrėsi puošniu frontonu, prieangių dekoru, buvo šiek tiek didesnis ir erdvesnis.

Vienas iš įspūdingiausių XIX a. pradžios statinių – Vytauto gatvėje visų dėmesį patraukiantis gerai išsilaikęs medinis pirmosios Palangos vaistinės, kuri veikia iki šiol, pastatas.

Iškilo jis 1827 m. Tai viena pirmųjų vaistinių Lietuvoje.

XIX a. aštuntame-devintame dešimtmetyje grafai Tiškevičiai daugiausiai dėmesio skyrė kurorto centrinei daliai – įrenginių parkui, kuris buvo teritorijoje tarp Roužės upės, dabartinių Vytauto bei Dariaus ir Girėnų gatvių. Šis parkas Palangoje buvo pradėtas sodinti dar 1848 m.

Apie 1877 metus tuo laiku jau gerokai ūgtelėjusio parko teritorijoje buvo pastatytas pirmasis kurorto restoranas-viešbutis – kurhauzas, kuris 1880 metais buvo gerokai išplėstas (pastatas sudegė 2002 m.). Kurhauzui tais laikais buvo lemta tapti pradėjusio kurtis Palangos kurorto centru. Čia ilgą laiką veikė skaitykla, kavinė, žmonės rinkdavosi pažaisti biliardą, vykdavo šokių vakarai, buvo rodomas kinas. Minėtame įrenginių parke buvos pastatyti ir pirmieji iki to laiko šiam pajūrio kurortui nebūdingi pastatai – talpios vilos, pensionai, gydyklos, gimnastikos salė, cukrainės. Greta Tiškevičių pastatytų vilų netrukus vasaros poilsiui pritaikytus namus ėmė statytis ir kiti turtingesni Lietuvos žmonės.

XVII a. planuose Senoji Palanga pavaizduota kaip gyvenvietė, turinti apie pusantro varsto ilgio gatvę, kurios viena pusė užstatyta kaimiško tipo mediniais namukais.

Naujoji Palanga buvo labiau panaši į miestelį, kurį vieškelis jungė su Kretinga. Čia jau matome ir kelias link jūros einančias gatveles. Miestelio centre buvo nedidelė keturkampė turgaus aikštė, kurią supo bažnyčia, šventorius, karčema, paštas, muitinė ir gintaro fabrikas. Į pietryčius nuo bažnyčios buvo dvaro pastatas ir valsčiaus valdybos namas. Už gyvenvietės plytėjo miškas, senųjų palangiškių šventuoju Birutės mišku vadintas.

Nuo pat kurorto kūrimo pradžios Tiškevičiai daug dėmesio skyrė poilsiautojų pramogoms. Prie kurhauzo buvusiame parke Tiškevičiai pastatė vasaros teatrą (šis pastatas, kuriame dažnai grodavo tuo metu visoje Žemaitijoje ir pajūrio krašte buvę populiarūs pučiamųjų orkestrai, greitai sudegė, o jo vietoje dabar stovi Vasaros estrada). Tuo metu buvo pradėta formuoti ir dabartinė Basanavičiaus gatvė, ilgą laiką vadinta Tiškevičių bulvaru (prospektu). Čia, palei Roužės upelį, grafų Tiškevičių nurodymu 1877-1880 metais pastatytas fachverkinių vasarnamių kompleksas, kurio dalis pastatų yra išlikę iki šiol. Plėsdami kurortą, Tiškevičiai užsakė kurortinės zonos, numatytos suformuoti pietvakarinėje Palangos dalyje, projektą ir Palangos išplėtimo projektą. 1877 m. plane matyti, kad kurortinė zona turėjo būti padalinta į 4 vienodo dydžio sklypus. Nors ir ne viskas, kas numatyta minėtame plane, buvo įgyvendinta, tačiau pagrindinius kurorto traukos centrus to meto projektuotojai numatė teisingai. Svarbiausia kurorto gatve buvo pasirinkta dabartinė Basanavičiaus gatvė. Jos funkcijos nepakito iki šiol.

Grafai Tiškevičiai mėgino pratęsti Palangos – svarbaus XVI a. Baltijos pakrantės uostamiesčio – tradicijas. (Palangos uostas, kurį 1701 metais, prikalbinti pirklių, sunaikino švedai ir 1705 m. laikinąja taikos sutartimi uždraudė Lietuvai Palangoje eksploatuoti uostą, kad šis nesudarytų konkurencijos švedų valdytiems Kuršo ir Vidžemės uostams, XVI a. konkuravo net su Rygos ir Klaipėdos uostais). 1882 m. grafai Tiškevičiai Palangoje pastatė medinį tiltą į jūrą, 1884-1888 m. įrengė laivų prieplauką. Tais laikais tiltas stovėjo kiek piečiau dabartinio, buvo apie 630 metrų ilgio, o jo galas užriestas į šiaurę, taip nuo bangų apsaugodamas prieplaukoje stovinčius laivus. Tokios formos tiltas išliko iki šiol. Gerokai sutrumpėjo tik sausumoje buvusi jo dalis. Anksčiau ji, anot 1926 m. išleistos knygos „Palangos kraštas“ autorių I. Končiaus ir V. Ruokio, siekė pirmąjį pakrantėje stovėjusį pastatą, kuriame buvo didžiulis prekių sandėlis-pakhauzas. Jis labiausiai pagarsėjo tuo, kad lietuviškos spaudos draudimo metais čia buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“ (1899 m. rugpjūčio 8 /20 dieną). Sandėlis neišliko, o jo vieta Palangoje simboliškai įamžinta marmuro plokšte, kuri įtvirtinta Jūratės ir Kastyčio skvero šiaurinės dalies sienelėje.

Juozapas Tiškevičius buvo įsigijęs 12 vagonų talpos garlaivį „Phoenix“ („Feniksas“). 1893-1895 metais jis reguliariai iš pradžių – du, vėliau – vieną kartą per savaitę plaukdavo maršrutu Palanga-Liepoja-Palanga, gabendamas keleivius, javus ir Vilimiškės dvaro plytinėje pagamintas plytas. Prekes iki pajūryje buvusio sandėlio Tiškevičiaus darbininkai atveždavo geležinkeliu, siauruku vadinamu. 1914 m. „Vairo“ žurnale (Nr. 12) L. Noreika rašo, kad nuo grafo Tiškevičiaus „plytų degyklos aplink senąjį jo sodą lig tilto ir tiltu lig pat jo galo ėjo mažas geležies keliukas, arklių traukiamas, kuriuo iš degyklos veždavo ir kraudavo į aną laivą („Feniksą“ – red. p.) plytas. Antroji to keliuko šaka ėjo Roužės paupiu, buvusios vadinamos švedų stovyklos viduriu ir senuoju sodu lig Tiškevičiaus arklidžių ir sandėlių, netoli Roužės upės tilto ant Liepojos-Klaipėdos kelio“.

A. Raulinaitis 1961-1962 m. parengtame darbe „Palangos ir jos parkų istorija“ rašo, kad „Tiškevičiaus pastatytas jūros tiltas, skirtas Vilimiškės plytų eksportui, vasarą būdavo naudojamas pasivaikščiojimams. Tam, kad per lietų žmonės galėtų pasislėpti nuo lietaus, jo pradžioje buvo įrengta pastogė-altana. Dabartine Kęstučio gatve net tramvajus buvo pravestas. Jis važiuodavo tais pačiais bėgiais, kuriais ne sezono metu veždavo plytas iš Vilimiškės į tiltą (molą) ir uostą. Vasaros metu atvirais vežimėliais vežiodavo svečius“.

Siaurojo geležinkelio ir tokios kurorto svečiams teikiamos pramogos, kaip pasivažinėjimas tramvajumi, Palangoje seniai niekas neprisimena. Sunyko tai kartu su grafų Tiškevičių palaipsniui išblėsusia viltimi atgaivinti Palangos kaip uostamiesčio šlovę. Iki mūsų dienų išliko tik anais laikais buvusi populiari poilsiautojų pramoga – pasivažinėjimas po Palangą arklių traukiamomis karietomis (bričkomis). Tuo tarpu nemažai kitų pramogų išnyko. Nebegarsėja šis kurortas ir iki pat Antrojo pasaulinio karo čia buvusiomis labai populiariomis arklių rungtynėmis.

Nepavyko Tiškevičiams prieplaukos ilgesnį laiką išlaikyti – nuolat kovoti mūsų pajūryje su smėliu ir audromis jie neįstengė. Yra pagrindo manyti, kad ne visai tinkamai Tiškevičiaus laikais buvo įrengta ir prieplauka. Tad, nutraukę laivininkystę, grafai visą savo dėmesį sukoncentravo tolesnei kurorto plėtrai. Tiltas buvo paliktas poilsiautojų pramogoms.

Tiškevičių laikų Palangos tilto statybos reikalai gana išsamiai nušviečiami 1913 m. Poznanėje išleistoje dr. Stanislovo Karkovskio knygelėje „Poląga i Kretynga“. Keletą kartų rekonstruotas (1923, 1968, 1991, 1997), 1997 m. į pietus keletą metrų pastūmėtas, apsišarvavęs patvaresnėmis gelžbetoninėmis rėminėmis plokštėmis, metaliniais ir gelžbetoniniais poliais, kuriuos pridengia viršuje esančios medinės konstrukcijos (sijos, grindinys, turėklai, laiptai), Palangos pėsčiųjų tiltas, pietinėje pusėje turintis keleivinių laivų prieplauką, šiaurėje ir rytuose, ties posūkiu – žvejų aikšteles, iki pat šiol neprarado savo populiarumo. Jis, kaip ir Birutės, Naglio kalnas, Botanikos (Birutės) parkas, Tiškevičių rūmai – vienas iš svarbiausių kurorto simbolių, ant kurio palydėti saulės kasdien, ypač kurortinio sezono metu, susirenka minios žmonių. Po paskutinės tilto rekonstrukcijos ant jo įrengti ir šviestuvai. Tiškevičių laikais tilto pradžioje buvęs pastatas poilsiautojams nuo lietaus ir kitų gamtos negandų pasislėpti, neatstatytas. Paskutiniais metais būta planų ant tilto įrengti kavinę-restoraną, tačiau kol kas tai tik planai.

Tiškevičiai buvo didžiausi 1886 m. įsteigtos progimnazijos, kuri vėlesniais metais reorganizuota į gimnaziją, mecenatai. 1897 m. pradėtai ir 1907 m. užbaigtai statyti naujai mūrinei Palangos bažnyčiai (projektavo vokiečių architektas Karolis Eduardas Strandmanas) Tiškevičiai skyrė 30 tūkst. aukso rublių (apie trečdalį visų statybai išleistų pinigų).

Vaizdingai XIX a. pabaigos Palangą 1969 m. Londone išleistoje knygoje „Nepriklausomybės saulėj“ aprašo Mykolas Vaitkus, nurodydamas, kad 1895 metais įvažiuojant į kurortą „nuo Kretingos, miestas atrodė visai nepuošnus nei šaunus, kaip ir kiti Žemaičių miesteliai. Jau iš tolėliau baltavo dviaukščiai progimnazijos rūmai, o pro aukštų medžių kuokštą – šventorių – kukliai kyšojo senosios bažnyčios bonia. (…) Perėję per tiltą, pasukome į dešinę, į dar negrįstą gatvę (Tiškevičiaus prospektą), jūros link. Kairėje niūksojo toji pati Birutės koplyčia ant tos mums brangios kalvelės, senų pušų apvainikuotos. Lurdo grotos dar nebuvo: ją įkūrė Tiškevičius pačioj XX a. pradžioj. Dešinėj, Liepojos linkui, buvo matyti apyplikė kalva – Naglio kalnas, arba, kaip ją kiti anuomet vadindavo, Olandų kepurė.“

Modernaus Palangos kurorto kūrimo pradžia, anot Zitos Genienės, reikėtų laikyti XIX a. pabaigą-XX a. pradžią. Tuo metu grafai Tiškevičiai šventojo Birutės miško teritorijoje pastatė modernius ir erdvius dvaro rūmus (architektas F. Švechtenas) ir apie juos senajame Birutės miške suformavo apie 70 ha dydžio peizažinį parką su poilsiautojams pritaikytais takais, tvenkiniais. Projekto autorius – iškilus prancūzų parkų specialistas, peizažistas Edouardas Fransua André. Jis čia dirbo kartu su sūnumi René André ir belgų parkų apželdinimo specialistu Buyssen’u de Coulonu. Palangos parkas iki pat šiol – vienas iš geriausių parkų, architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Tiškevičių laikais jis vienų Birutės, kitų – Rūmų parku vadintas. Beje, savo pavadinimus turėjo ir beveik visi pagrindiniai parko takai. Vienas iš jų, einantis nuo prie Birutės kalno esančios kryžkelės link Klaipėdos, vadinosi Bernšteino.

Yra pagrindo manyti, kad Edouardas André, lankydamasis Palangoje, suprojektavo ir miestelio pietvakarinės dalies naująją kurortinę zoną, kuri turėjo funkcionuoti kaip miškas-parkas, kuriame įvairaus dydžio kvartaluose jau iš pat pradžių buvo numatyta statyti vasarnamius. Ši kurortinė zona į vieną visumą sujungė Palangos miestelį su naujuoju Palangos dvaro kompleksu.

1898-1900 metais Birutės kalno šlaite grafams Tiškevičiams užsakius buvo pastatytas Švenčiausios Panelės Marijos lurdas, kuris čia tebestovi iki šiol. Būta metų, kai tiek Birutės kalno koplyčioje, tiek ir lurdo teritorijoje buvo atliekamos katalikų religinės apeigos. Per Šv. Roko ir Šv. Jurgio atlaidus net procesijos iš Palangos bažnyčios iki Birutės koplyčios eidavo. Anksčiau nuolat galėjai sutikti ir pavienius maldininkus, kurie čia prašydavo šv. Jurgio užtarimo arba melsdavosi suklupę prie simbolinės kunigaikštienės Birutės kapo vietos, kur 1965 metais pastatyta Konstancijos Petrikaitės-Tulienės skulptūra „Birutė“. Ši skulptūra – didelis masalas vagišiams. Du kartus ją jau buvo bandyta pavogti ir sunaikinti, tačiau laimingų atsitiktinumų dėka ji abu kartus surasta ir sugrąžinta ten, kur stovėjo anksčiau.

Šios vietos svarbą Palangos kultūros ir istorijos raidoje rodo ir tas faktas, kad ne kur nors kitur, o prie Birutės kalno 1921 m. kurorto gyventojai buvo susirinkę iškilmingai pažymėti ir Palangos sugrąžinimą Lietuvai. Tradicija kurorto visuomenei čia rinktis per religines ir svarbias valstybines šventes prigeso tik sovietmečiu. Tuo laikotarpiu kurortinio sezono metu čia vykdavo tik poezijos skaitymo vakarai. Beje, sovietmečiu bandyta iš esmės pakeisti ir paties Birutės kalno bei lurdo vaizdą, jų funkcijas. Viename iš parko pertvarkymo planų buvo numatyta Birutės kalne įrengti vandens kaskadas – krisdamas žemyn vanduo turėjo uždengti lurdą, kad poilsiautojai net neįtartų jog čia galėjo būti religinių apeigų vieta.

Palangos dvaro įkūrimas, jo priežiūra anksčiau ir dabar, kultūros paveldo objektai šioje palangiškių kurorto svečių mėgiamoje kurorto dalyje reikalauja atskiros ir išsamios publikacijos. Tiems, kas šia tema domisi, siūlome pasižvalgyti po 2003 m. Lietuvos dailės muziejaus, Žemaičių kultūros draugijos informacijos centro ir Palangos botanikos parko sukurtą elektroninę svetainę „Palanga: gintaras, parkas, muziejus“ http://www.pgm.lt.

Simboline parko įkūrimo data, anot Palangos istorijos tyrinėtojos Zitos Genienės, reikėtų laikyti 1897 metus, kai jo teritorijoje buvo užbaigti statyti grafų Tiškevičių rūmai.
Palangos botanikos parkas, kuriam kurorto gyventojai norėtų sugrąžinti Birutės vardą, iš kitų Lietuvos parkų išsiskiria ne tik grožiu, bet ir gera priežiūra. Iki pat šiol sugebėta išlaikyti ir jo autentišką dvasią, principinę pirminę parko išplanavimo struktūrą. Įsisavinant prie parko prijungtus naujus žemės plotus (buvusio miško teritorijoje ir kopų zonoje), taip pat laikomasi E. F. André suprojektuoto Palangos parko sukūrimo principų.

Dalis objektų parke iki šiol neatkurta. Tai pasakytina ir apie mažąjį parko parterį, kuris yra prie 1979 m. pagal architekto G. Likšos projektą suformuotos parko ūkinės zonos (čia gražiai tvarkomos parko gamybinės patalpos, oranžerija, įrengti parke auginamų gėlynų ekspoziciniai plotai). Dabartiniams parko šeimininkams, kurie daugelį metų neturėjo jokios mažojo parterio ikonografinės medžiagos, jo pirminis arba E. André siūlytas išplanavimas tapo aiškesnis neseniai iš E. F. André produkraitės Florence André Kaeppelin gavus projekto autoriaus 1899 metais darytą Palangos parko planą. Čia gana neblogai matytyti, koks buvo (o gal ir turėjo būti) mažasis parteris. Turint tokį dokumentą, neabejotina, kad artimiausiu laiku mažasis parteris taip pat bus atkurtas ir taps dar vienu Palangos kurorto traukos objektu.

Pietinė (naujoji) parko dalis pradėta įsisavinti pagal A. Knyvos projektą.

Tiškevičių laikais rūmų parke daugiau negu dabar būta įvairių paviljonų, pavėsinių, fontanų, kuriuos puošė klasikinio stiliaus skulptūros ir vazos. Netoli tvenkinių ir šalia jų esančio rūsio būta teniso aikštelės. Nuo jos link rūmų ėjo stiklinė altana. Joje buvo auginami šampinjonai.

Parke, o ypač prie rūmų, būta iš paties Paryžiaus atvežtų profesionaliai padarytų didžiulių meniškų vazų, kuriose augdavo palmės ir gėlės. Dalis jų paskutiniais metais atstatyta ir vėl puošia rūmų prieigas.

Šiandien Palangos botanikos parke nemažai ir kitų kultūros paminklų, skulptūrų, lankytinų vietų. Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas publikacijoje „Kraštovaizdžio brangakmenis“ („Žemaičių žemė“, 1997 m. Nr. 1, p. 13) rašo: „Palangos botanikos parkas iškyla kaip unikalus kultūrinės kraštotvarkos paminklas, vienintelis toks Lietuvos pajūryje. Jis nepakartojamas savo kraštovaizdžio deriniu, architektūros, dendrologijos ir dailės verte. Reikšmingas šiame parke ir archeologijos bei istorijos palikimas. Toks parkas turi didelę ir tarptautinę reikšmė, juo labiau, kad jį kūrė kelių kitų tautybių specialistai“.

Paskutiniais metais didelis parko šeimininkų noras išryškinti vertingiausius parko objektus, akcentus, atkurti Tiškevičių laikais buvusias mažąsias architektūros formas. Parke atsirado daugiau ir iškalbingesnių informacinių stendų, suoliukų. Naujojoje parko dalyje, prie tvenkinio, pastatyta originali pavėsinė, kuri dalinai primena Tiškevičių laikais parke stovėjusias grybo formos pavėsines.

Kas konkrečiai XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje projektavo atskiras Palangos kurorto vilas, šiandien sunku pasakyti – nėra išlikusio Tiškevičių dvaro archyvo. Įvertinant jų architektūrą, galima spėti, kad architektai galėjo būti kviestiniai. Ryškūs šveicarų pamėgtų šale tipo užmiesčių vilų architektūros bruožai. Palangos vilos iš visų pusių buvo apjuosiamos atviromis galeromis, kurias nuo lietaus ir saulės pridengdavo prailgintos pastoges. Vilas puošdavo bokšteliais, erkeriais, aukštais stogais su krontšteinais. Vienas iš įdomiausių ano meto statinių – Anapilio vila.

Šiek tiek miestelio planinė struktūra pakito XIX a. pab.–XX a. pr. Tuo laiku, suformavus Palangos pietrytinį ir šiaurės vakarinį kvartalą, vietoje anksčiau buvusio linijinio plano miestelio pradėjo formuotis stačiakampio plano kurortas. Toks jis išlieka ir šiandien. Netrukus po to, kai krikščionys katalikai Palangoje pradėjo statyti naują mūrinę neogotikinę bažnyčią, sinagogą pasistatė žydai (1902 m.).

1902-1903 m. Senosios Palangos teritorijoje buvo pastatytas vonių korpusas. Naujosiose maudyklėse vonios buvo marmurinės, o jūros vanduo pašildomas. Tuo laikotarpiu paplūdimyje atsirado ir poilsiautojams pritaikytos maudymosi kabinos.

1908 m. prie Kurhauzo išgręžtas 227 m. gylio artezinis gręžinys, nutiestas kelių šimtų metrų ilgio vandentiekis į Kurhauzą ir į keletą kitų kurorto pastatų. Tais pačiais metais į Palangą atvesta ir elektra. Pirmiausia ji pradėjo veikti kurhauze.

1909 m. Palangai suteiktos kurorto teisės.

Miestas stipriai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą – dalis gyvenamųjų namų buvo apgriauta. Centrinė gatvė, kad ir grįsta akmenimis, bet duobėta, šaligatviai apleisti. Palanga tuo metu nebuvo patraukli ir poilsiautojams. Jie čia pradėjo sugrįžti tik po dviejų-trijų metų.

Kurorto gyvenimas gerokai pasikeitė po 1921 m. kovo mėn. 21 d., kai Palanga buvo grąžinta Lietuvai.

Minėtu laikotarpiu palaipsniui keitėsi kurorto valdymo struktūra. Dalį vasarnamių ir sklypų grafai Tiškevičiai pardavė.

1928 m. buvo priimtos kurorto tvarkymo taisyklės, pagal kurias Palangą turėjo tvarkyti ir eksploatuoti Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas. 1933 m. Palangai suteiktos miesto teisės. Tuo laikotarpiu čia jau gyveno apie 3000 gyventojų, buvo 30 gatvių.

Statybų mieste padaugėjo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Zita Genienė „Palangos istorijoje“ (p. 273-274) nurodo, kad tuo metu „sklypų skirstymo planai buvo sudaromi be vieningo išankstinio projekto, nesvarstant naujojo apstatymo pobūdžio ar kurorto vystymo krypčių. Naujų vasarnamių architektūra priklausė nuo statančiojo skonio, lėšų bei architekto meistriškumo. (…) Nauji pastatai buvo statomi ne tik kurortinėje zonoje, bet ir visame miestelyje (…). 1934 m. buvo sudarytas matininko Č. Povydžio faktiško žemės valdymo Palangoje planas.

1932-1938 m. buvo pastatyti 145 vasarnamiai ir gyvenamieji namai. Statant naujus statinius buvo laikomasi statybos įstatymų, projektai svarstomi Kretingos apskrities statybos komisijoje. Jai pritarus, aptariami ir derinami Vyriausiojoje statybos ir sauskelių inspekcijoje. (…) Daugelis pastatų buvo vieno aukšto, mediniai. Daugiausia buvo statomi karkaso konstrukcijos su užpildu vasarnamiai. Kurortinė zona išsiplėtė, vasarnamiai buvo statomi ir šiaurinėje miestelio dalyje bei naujuose sklypuose rytinėje miestelio pusėje.

1936-1938 m. Palangos miesto savivaldybė šiaurinėje parko dalyje, kurią buvo nusipirkusi iš grafo Tiškevičiaus, įkūrė miesto parką, čia pastatė estradą, vaikų žaidimo aikšteles, iki jūros nutiesė dabartinę Dariaus ir Girėno gatvę.

Ruošiantis pažymėti Lietuvos nepriklausomybės 20 metų sukaktį, Palangoje, prie Birutės kalno, buvo nutarta pastatyti paminklą Birutei. Projekto eskizus buvo parengęs skulptorius Vladas Grybas, Nepriklausomybės (Žemaičio) paminklo Raseiniuose, S. Daukanto paminklo Papilėje autorius. Deja, paminklo pastatyti tuo metu nepavyko.

Kurortą stipriai nusiaubė 1938 m. gegužės 10 dieną klebonijoje kilęs ir per labai trumpą laiką didžiąją kurorto dalį apėmęs gaisras. Jo metu beveik visiškai buvo sunaikintas miestelio centras ir šiaurinė jos dalis – sudegė 120 gyvenamųjų namų, daugybė ūkinių pastatų, gimnazija, kelios mokyklos, paštas. Centre išliko tik mūrinis sinagogos pastatas.

Kurorto atstatymo darbai prasidėjo dar tą pačią vasarą. 1938 m. birželio mėnesį jau buvo sudarytas kurorto naujojo plano projektas, o rudeniop užbaigtas teritorijos atstatymo projektas. Vasarą darbą pradėjo Palangos atstatymo komitetas. Palangiškiai kreipėsi į aukštesnes instancijas prašydami perplanuoti kai kuriuos sklypus, nes jie buvo labai ištęsti, o tai trukdė racionaliau panaudoti statyboms skirtus plotus. Planuose buvo numatyta iki 18 metrų praplatinti Jūratės, Žvejų, Birutės, Kretingos gatves, o Maironio gatvę sujungti su S. Daukanto, įrengti turgavietę, sureguliuoti Roužės upės vagą, sutvarkyti eismą mieste. Pagal šį planą Birutės gatvė buvo skirta lengvajam transportui, o Ganyklų – sunkiajam.

1938 m. pakoreguotos 160 sklypų ribos, suprojektuoti vandentiekio ir kanalizacijos įrengimai. Per pirmuosius du metus po gaisro buvo suprojektuoti 37 gyvenamieji namai. Miestelio centre (ypač prie Vytauto gatvės) prioritetas buvo teikiamas mūriniams vieno-dviejų aukštų pastatams. Didžioji jų dalis architektūriniais sprendimais neišsiskyrė. 1939 m. šalia senosios vaistinės iškilo kino teatras, 1938-1939 m. miestelio centre – autobusų stotis, paštas, pradinė mokykla, kino teatras, kurortinėje zonoje – nemažai vasarnamių.

1939 metais Palangoje jau veikė ir aerouostas.

Įsitvirtinus sovietams, 1941 m. Palangos miesto ribos buvo išplėstos – kurortui priskirta Senoji Palanga ir Kontininkų kaimas.

Karas ne tik nutraukė kurorto atstatymo darbus, bet ir gerokai jį nuniokojo. Vėl buvo sugriauta, gaisrų sunaikinta nemažai pastatų.

Po karo Palanga buvo tvarkoma pagal miesto generalinį planą (tokie planai čia pradėti sudarinėti nuo 1949 m.).

Palangoje sumanius įkurti sąjunginės reikšmės gydomąjį kurortą, generaliniame plane jis buvo traktuojamas kaip vientisas miestas. Ankstesnis jo padalijimas į dvi dideles dalis – kurortinę ir gyvenamąją – buvo panaikintas, o visas miestas pagal savo atliekamas funkcijas suskirstytas į kelias atskiras teritorijas: sanatorijų ir poilsio namų; viešbučių ir pensionatų; stovyklavimo; gyvenamąją; visuomeninių įstaigų; aptarnaujančių įmonių. Miesto centras paliktas senojoje vietoje, o kelias Klaipėda-Liepoja pastūmėtas gerokai į rytus, patį miesto pakraštį. Buvo ištiesintas ir sutvarkytas Roužės upelis.

Kurortas orientavosi į organizuotus poilsiautojus, todėl jų srautai dažniausiai būdavo nukreipiami į valstybinius poilsio namus ir sanatorijas. Asmeninės statybos buvo ribojamos. Individualiems gyvenamiesiems namams sklypai dažniausiai būdavo skiriami šiaurinėje ir pietrytinėje miestelio dalyje.

Sąjunginės reikšmės kurorto formavimas skaudžiai palietė daugelį mieste buvusių kultūros paveldo objektų. Jau pirmąjį pokario dešimtmetį čia buvo sunaikinti visi svarbesni krikščionybės atributai – kryžiai, koplytstulpiai, religinio turinio skulptūros. Lurdo (pastatytas apie 1899-1901 metus) nišoje stovėjusią klebono P. Šniukštos rūpesčiu per Šv. Kazimiero draugiją įsigytą Švč. Panelės Marijos skulptūrą palangiškiams pavyko išsaugoti. Skulptūra buvo atnešta į bažnyčią ir čia tebestovi iki šiol. Paskutiniais metais padaryta šios skulptūros kopija ir ji pastatyta lurdo nišoje vietoje apie dešimtmetį čia buvusios Palangai dovanotos skulptoriaus Viliaus Orvydo padarytos, bet lurdui nepritaikytos Švč. Mergelės Marijos skulptūros.

Tuo tarpu grafo Felikso Tiškevičiaus užsakymu į Palangą iš Paryžiaus atvežtos nežinomo skulptoriaus sukurtos ir Palangos parko didžiajame parteryje, priešais rūmus, pastatytos didžiulės ir meniniu požiūriu vertingos „Laiminančio Kristaus“ skulptūros 1948 m. Palanga neteko – skulptūra sovietinės valdžios nurodymu buvo sudaužyta, Kretingos geležinkelio stoties metalo priėmimo punkte pakrauta į vagonus, išvežta į gamyklą ir išlydyta. Lietuvos atgimimo metais skulptūros atstatymu susirūpinę palangiškiai, vadovaujami Vitaliaus Litvaičio, kreipėsi į skulptorių Stasį Žirgulį, kad šis pagal išlikusias nuotraukas ir kai kurias per daugelį metų išsaugotas skulptūros detales, atkurtų „Laiminantį Kristų“. Užduotis buvo sėkmingai atlikta ir skulptūra pastatyta senojoje vietoje. Ją 1993 m. birželio 14 d., dalyvaujant didžiulei palangiškių ir kurorto poilsiautojų būriui, pašventino tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Kasant duobę naujajam postamentui, buvo surastas senasis. Jis nuvežtas ir kaip sovietmečio negandų simbolis pastatytas parke esančio Žemaičių kalnelio papėdėje.

Tiškevičių rūmai ir parkas restauruoti 1961-1963 m. Užbaigus darbus, rūmuose įkurtas Gintaro muziejus (Lietuvos dailės muziejaus padalinys).

1960 m. parką papuošė R. Antinio skulptūra „Eglė žalčių karalienė“, anot pajūrio krašto rekreacijos specialisto Petro Grecevičiaus ją galima laikyti „parkų skulptūros etalonu, gamtos ir skulptoriaus vientiso kūrybinio proceso rezultatu“.

Palangos parkas šiandien užima apie 101,3 ha. Be jau paminėtų, lankytojų dėmesio vertų kultūros paveldo objektų, jų čia yra kur kas daugiau. Vienas iš jų – Jaunimo kalnelis, esantis šiaurinėje parko dalyje, į dešinę nuo pagrindinio įėjimo į parką. Anksčiau čia būta senųjų palangiškių kapinių, vėliau savo kapinėms vietą čia pasirinko kurorte gyvenę žydai. Po to, kai dalį parko iš grafo Tiškevičiaus nusipirko Palangos miestas, šioje teritorijoje buvo pradėta formuoti pramogų vieta. Šis procesas tęsėsi ir sovietmečiu – kapinių teritorija tapo jaunimo gegužinių ir kitokių pasilinksminimų vieta (pagal tai jis ir Jaunimo kalneliu pradėtas vadinti). Savo miesto istoriją neblogai žinoję palangiškiai su tokiu faktu susitaikyti negalėjo ir, norėdami apsaugoti minėtą vietą nuo tolesnio niekinimo, gavę impulsą iš žydų tautybės žmonių, nutarė buvusių kapinių vietoje pastatyti paminklą. 1981 m. čia įrengtas savotiškas memorialas – pastatyta skulptoriaus Stepono Šarapovo skulptūra pagal M. K. Čiurlionio „Zodiako ženklų“ triptiką „Šaulys“. Daug išmonės, įprasmindamas šią Palangos istorijai reikšmingą vietą parodė ir architektas Algis Knyva.

Iškalbingas ir parke, netoli jūros, stovintis didžiulis granitinis paminklinis akmuo, kuriame iškalti žodžiai primena, kad „šio miško pietinės dalies kopose nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 metais žiauriai nužudė 105 žydus (…)“.

Kita itin vertinga Palangos parko skulptūra stovi prie pat rūmų – rozariume. Tai prancūzų skulptoriaus Huberto Luis-Noelio skulptūra „Rebeka“ („Vandens nešėja“). Ji į Palangos parką perkelta 1983-aisiais metais iš Šilutės rajone esančio Vilkėnų dvaro, norint apsaugoti vertingą skulptūrą nuo sunaikinimo. Vietoje originalo Vilkėnų parke pastatyta skulptūros kopija.

„Rebeka“ primena tuos grafų Tiškevičių laikus, kai Palangos rūmus ir parką, taip pat ir rozariumą, kurortinę zoną prie Kurhauzo puošė daug vertingų skulptūrų. Nemažai jų, tik jau sukurtų dabartiniais laikais, poilsiautojų lankomose vietose stovi ir šiandien. Viena iš jų – 1961 m. greta pėsčiųjų tilto į jūrą atidengta dar vienu kurorto simboliu tapusi skulptūra „Jūratė ir Kastytis“ (skulptorė Nijolė Gaigalaitė).

Sovietmečiu prie Vytauto gatvės buvo įrengtas skulptūrų parkas. Lietuvos atgimimo metais palangiškiai, kai kurias skulptūras įvardiję kaip buvusios valdžios ideologinį įrankį, nieko daug nesvarstę, surinko visas tame parkelyje stovėjusias skulptūras ir suvertė jas miesto komunalininkų ūkiniame kieme į krūvą… Ilgą laiką nykiai atrodęs parkelis paskutiniais metais vėl sugrąžintas skulptūra besidomintiems palangiškiams ir jų svečiams – dabar čia vėl galima pasigėrėti šiuolaikinių skulptorių kūriniais.

Nuo 1952 m. Palanga – respublikinio pavaldumo miestas.

1965, 1972-1974 m. buvo kuriami Didžiosios Palangos plėtimo projektai. Pagal minėtus ir 1975 m. parengtus planus prie Palangos prijungtos šios gyvenvietės: Vanagupė, Kunigiškiai, Monciškė, Nemirseta, Šventoji.

Vystant kurortą, paskutiniais metais laikytasi vadinamojo giluminio kupstinio urbanistinio planavimo principo, kurio esmę sudaro tai, kad rekreacinė statyba vystoma keliuose kompleksuose, kuriuos skiria dideli parkų ir miškų plotai, kurortinė zona formuojama arčiau jūros, o toliau nuo jos – gyvenamieji kvartalai ir kurortą aptarnaujančios įmonės.

1972-1974 metais sudarytuose miesto generaliniuose planuose buvo nuostata, kad Palangoje leidžiama statyti ne aukštesnius kaip 4, o Šventojoje ne didesnius kaip 3 aukštų namus (namų stogai neturi iškilti virš medžių).

1970-1990 metais Palangą papuošė nemažai originalios architektūros statinių.

1977 m. rytinėje Palangos dalyje, antroje pusėje kelio Klaipėda-Liepoja, pradėtas statyti naujas Virbališkės gyvenamasis rajonas. Tuo pat metu buvo parengtas Sveikatingumo parko, kurį buvo numatyta suformuoti tarp Palangos ir Vanagupės, projektas. Šio plano iki galo nepavyko įgyvendinti, nes, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, neužstatyti žemės plotai šioje teritorijoje pradėti grąžinti savininkams, dauguma jų parduota ir čia jau baigiamas suformuoti prabangių vasarnamių ir gyvenamųjų namų rajonas.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, miestas ėmė greitai keistis. Pirmiausia iš jo centre esančios aikštės (prie Jūratės gatvės pradžios) pašalinta Lenino skulptūra. Mieste atsirado daugiau individualių statybų, kurortas tapo spalvingesnis.

Minėtu laikotarpiu Palangos architektūros savitumu suinteresuoti palangiškiai itin pasigedo kurorto užstatymą reglamentuojančių įstatymų.

Jau 1992 m. nuo pat Klaipėdos iki Latvijos sienos vyko intensyvus neužstatytų plotų įsisavinimo projektavimas. Palanga ruošė Monciškių, Kunigiškių detalaus išplanavimo projektus. Buvo numatyta pradėti rengti ir Nemirsetos detalaus išplanavimo projektus. Minėtu laikotarpiu vykdant statybas ne visada buvo laikomasi pagrindinių miesto generalinio plano ir centrinės miesto dalies detalaus išplanavimo nuostatų, buvo daug statybų projektų savavališkų pakeitimų. Pasitaikė atvejų, kad net kopų zonoje vietoje pertvarkomų dušų, tualetų „išdygdavo“ poilsinės, gyvenamieji namai. Tuo metu neįvertinus ryšių tarp gretimų pastatų, buvo pakeista ir kai kurių visuomeninių pastatų vieta (turgus, ligoninė, aerouosto agentūra ir kt.). Dalis iš jų, laikui einant, pasiteisimo, dalis – ne, kiti vėl sugrįžo į senąją savo vietą.

Palanga – didžiulės konkurencijos ir interesų susikirtimų vieta. Tai paaiškina ir tą faktą, kad, anot Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojų, dar ir 1996-1998 m. Klaipėdos regione didžiausias nesusipratimų planavimo ir projektavimo darbų požiūriu centras buvo Palangos miestas. Vietos savivaldos institucijos tarnybos nesugebėjo, o gal ir nenorėjo valdyti situacijos, nuolaidžiaudamos projektavimo įmonėms, užsakovams, neieškodamos padėties normalizavimo būdų, kompleksinių sprendimų. Kontroliuojančios institucijos nuolat akcentuoja palangiškių trumparegišką požiūrį į išlikusių gamtinių vertybių apsaugą bei aplinkos kokybės gerinimą“.

Paskutiniais metais aplinkosaugos specialistai nedviprasmiškai atkreipia visuomenės ir valdžios dėmesį į tą faktą, kad Palangos miesto ir priemiestinėje zonoje mažėja rekreacinis potencialas. Dėl nereguliuojamo poilsiautojų antplūdžio pastebimai intensyvėja pajūrio kopų ir prieškopės vėjo sukeliama erozija.

Palangos kaip svarbiausio Lietuvos klimatinio kurorto augimo ir funkcionavimo principai buvo išdėstyti 1988 metais patvirtintame Palangos kurorto generaliniame plane. 1989 m. tuometinis Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas parengė didžiosios Palangos neapstatytų erdvių kraštovaizdžio formavimo ir poilsio organizavimo projektinį darbą. Vienas svarbiausių kurorto želdynų formavimo prielaidų – rekreacinių kompleksų apsupimas želdynais ir sudarymas galimybių žmonėms artimiausiu atstumu patekti iš gyvenamosios vietos į gamtinę aplinką.

Kraštotvarkos specialistai pastebi, kad tik apgailestauti reikia, jog dabartiniame kurorto vystymo etape neįvertinami gyvybiškai svarbūs visuomeniniai kurorto aplinkos formavimo tikslai, o prioritetai suteikiami vartotojiškiems interesams. Tai akivaizdžiai įrodo ir tas faktas, kad per paskutinįjį šimtmetį Palangoje nesukurta nė vieno naujo parko (kaip jau minėta prie Naglio kalno esanti teritorija, skirta Sveikatingumo parkui, į kurios sutvarkymą buvo investuota nemažai pinigų, išdalinta sklypais ir paversta vilų, vasarnamių ir gyvenamųjų namų rajonu).

Architektūriniu požiūriu Palanga per paskutinįjį dešimtmetį gerokai pasikeitė. Jei apie jį kalbėsime kaip apie vieną iš Europos kurortų, matyt, būsime teisūs sakydami, kad jis labai pagražėjo, nors tokių ilgaamžių ir architektūriniu požiūriu vertingų pastatų kaip Tiškevičių rūmai, čia per tą laiką ir nepastatyta. Na o jei kalbėdami apie Palangą mąstysime kaip apie Lietuvos kurortą, turėsime pripažinti, kad pavienius šiam kraštui būdingus architektūrinius statinius stipriai užgožia savo architektūriniais sprendimais nieko bendro su mūsų pajūrio kultūros paveldu neturintys statiniai. Dar blogesnė situacija Didžiajai Palangai priklausančioje Šventosios gyvenvietėje. Atvykęs į ją šiandien jautiesi lyg patekęs į kičo parduotuvę. Pirkti čia, be abejo, nieko nesinori… Tik pardavėjų daug ir pasiūla didžiulė…
 
Naudota literatūra:
Palangos istorija. Sudarytojas V. Žulkus. Klaipėda, 1999.
V. Žulkus. Palangos viduramžių gyvenvietės („Actą Historica Universitatis Klaipedensis“ IV). Klaipėda, 1997.
I. Končius I, Ruokis V. „Palangos kraštas“.1926 m.
Lietuvos želdynų ateitis. Sudarytojas R. Pilkauskas. Vilnius, 2001.
B. Kviklys. Lietuvos bažnyčios. Telšių vyskupija. Chicago, 1980.
S. Karkovskis. Poląga i Kretynga. Poznanė, 1913.
M. Vaitkus. Nepriklausomybės saulėj. Londonas, 1969.
Palanga. Tiltas į jūrą. Sudarytoja D. Mukienė. Vilnius, 1997.
„Žemaičių žemė“. 1997 m. Nr. 1 (14).
Palangos botanikos parko istorija. Sudarytoja D. Mukienė. Mašinraštis. 1997.
„Vairas“. 1914 m. (Nr. 12).
A. Raulinaitis. Palangos ir jos parkų istorija. Mašinraštis. 1961-1962.