Palanga – kurortas, pasienio ir pajūrio miestas
Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai parodė, kad Palangos apylinkėse žmonės galėjo pradėti lankytis jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu. Narvos kultūros laikotarpiu (apie 2500 metų prieš Kristų) čia jau buvo gana palankios sąlygos apsistoti ir ilgesniam laikui. Anot archeologo Vlado Žulkaus, viduramžius galima laikyti Palangos „aukso amžiumi“. Palangos senovinių gyvenviečių tyrinėjimai buvo pradėti 1958 m. vadovaujant P. Kulikauskui. Nuo 1976 m. juos tęsė V. Žulkaus vadovaujami archeologai. Jie vyko ir 1978, 1982, 1983, 1987-1991, 1993 m. Leidinyje „Palangos viduramžių gyvenvietės nurodoma (cituojame pastraipų fragmentus), kad „Palangos senovinio komplekso tyrinėjimai buvo ištisa nedidelių atradimų virtinė. Iš pradžių buvo manyta, jog vikingų laikų Palanga tilpo Birutės kalno – senovinės pagoniškojo kulto vietos – papėdės gyvenvietėje. Vėliau buvo rasta dar viena didelį plotą užimanti senovinė gyvenvietė, pavadinta Pietine, po to atkasti ne tik kapai, bet ir kultūriniai sluoksniai Žemaičių kalnelyje, pagaliau, po ilgų ieškojimų, atrasta dar viena gyvenvietė prie Roužės upelio. Taigi iš vienos nedidelės Birutės kalno papėdės gyvenvietės Palanga „išaugo“ į didelį keturių gyvenviečių kompleksą. Kiek jų yra buvę iš tikrųjų ir kiek išliko, galime sužinoti tik toliau žvalgydami ir kasinėdami Palangą.