| |

Palanga – kurortas, pasienio ir pajūrio miestas

Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai parodė, kad Palangos apylinkėse žmonės galėjo pradėti lankytis jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu. Narvos kultūros laikotarpiu (apie 2500 metų prieš Kristų) čia jau buvo gana palankios sąlygos apsistoti ir ilgesniam laikui. Anot archeologo Vlado Žulkaus, viduramžius galima laikyti Palangos „aukso amžiumi“. Palangos senovinių gyvenviečių tyrinėjimai buvo pradėti 1958 m. vadovaujant P. Kulikauskui. Nuo 1976 m. juos tęsė V. Žulkaus vadovaujami archeologai. Jie vyko ir 1978, 1982, 1983, 1987-1991, 1993 m. Leidinyje „Palangos viduramžių gyvenvietės nurodoma (cituojame pastraipų fragmentus), kad „Palangos senovinio komplekso tyrinėjimai buvo ištisa nedidelių atradimų virtinė. Iš pradžių buvo manyta, jog vikingų laikų Palanga tilpo Birutės kalno – senovinės pagoniškojo kulto vietos – papėdės gyvenvietėje. Vėliau buvo rasta dar viena didelį plotą užimanti senovinė gyvenvietė, pavadinta Pietine, po to atkasti ne tik kapai, bet ir kultūriniai sluoksniai Žemaičių kalnelyje, pagaliau, po ilgų ieškojimų, atrasta dar viena gyvenvietė prie Roužės upelio. Taigi iš vienos nedidelės Birutės kalno papėdės gyvenvietės Palanga „išaugo“ į didelį keturių gyvenviečių kompleksą. Kiek jų yra buvę iš tikrųjų ir kiek išliko, galime sužinoti tik toliau žvalgydami ir kasinėdami Palangą.

| | | |

Dvarai Žemaitijoje

Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines šių dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių tiek Žemaitijoje, tiek ir visoje Lietuvoje beveik nekalbėdavome. Buvo bandoma visa, kas su jais susiję, tarsi ištrinti iš žmonių atminties. Pokario metais ne viename dvaro parke didelę išliekamąją vertę turintys archyvai, knygų rinkiniai buvo tiesiog deginami. Paskutiniųjų metų įvykiai įspūdingame Vilkėno dvare: Atgimimo išvakarėse centrinius dvaro rūmus mėginta restauruoti, tačiau… Kaip pasakoja vietiniai gyventojai, darbai buvo pradėti nuo antro galo: iš pradžių nuplėštas stogas, o kai reikėjo uždėti naują, paaiškėjo kad tam nebėra pinigų… Po to rūmus keletą metų merkė vanduo, be priežiūros paliktas pastatas toliau buvo naikinamas vietinių gyventojų. Iš jo tempė viską, kas dar turėjo vertę: koklius, duris, langus, apdailos detales. Kai pastatą atsiėmė jo teisėti paveldėtojai, iš centrinių dvaro rūmų bebuvo likęs tik kevalas. Šeimininkai pasirūpino uždėti stogą. Gal kada nors ir rūmus, parką atgaivinti įstengs… Panašiai taip pat, kaip Vilkėne, buvo sunaikinta daugybė įdomios architektūros dvarų pastatų ir kitose Lietuvos vietose. Pradėjus rinkti medžiagą apie senuosius Žemaitijos dvarus, viena išvyka keitė kitą. Dažną dieną sugrįždavome prislėgti. Stebino tai, kad šiandien pinigų turintys žmonės tiesiog nevertina tikrojo grožio: statomos pilaitės jau seniai nuo kamšaties dūstančiuose priemiesčiuose, o nepakartojamo grožio gamtos prieglobstyje seniau pastatyti dvarai tiesiog akyse nyksta. Nežinome mes ir Lietuvos dvarų istorijos.

| |

Mykolas Linkevičius. Jaunystės ir mirties poetas

1938 metais išleistoje žemaičių prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai” (sudarė ir redagavo Stasys Anglickis) savo autobiografijoje poetas rašė: „Gimiau, atrodo, ne taip seniai ­ 1909 m. Raseinių apskr. Šiluvos v., Plauginių km. ­ be to, ir pasaulio ne perdaugiausia teko matyti, tačiau suspėjau į viską žiūrėti daug iškentėjusio ir išgyvenusio žmogaus akimis. Jau pačioje mažumėje mane palietė šiurkščiais pirštais skurdas, liga ir kitokios gyvenimo nuoskaudos, kurių, turbūt pilna kiekvieno mažažemio lietuvio gryčioje. Motina, būdama nepatenkinta esama būkle, šiaip taip įkalbėjo tėvui vykti į tolimą užjūrį, kurį po metų ir mudu su ja pasiekėva. Deja, siaučiant nedarbui, mūsų trijų narių šeimai aukso šalyje ėmė grėsti bado pavojus ­ ir tik vienas tėvas pasiliko už Atlanto, atsiduodamas Visagalio valiai. Dėdė, motina ir aš gimtan kraštan atsidūrėm prieš pat didįjį karą, t. y. 1914 m. liepos mėn.