Niūfaundlendas

Iki šiol neaišku, kur atsirado pirmieji niūfaundlendų veislės šunys. Vieni teigia, kad šios veislės šunys buvo įvežti į Niūfaundlendo salą iš Europos, po to vėl atgal. Kiti įrodinėja, kad niūfaundlendas – amerikietiškos veislės šuo. Neginčytina tik tai, kad į šią veislę dėmesį atkreipė anglai Niūfaundlendo saloje. Iš to ir kilo pavadinimas. Vėliau jie buvo atgabenti į Europą. Čia veislė ilgą laiką buvo gerinama ir labai išpopuliarėjo XIX a. II pusėje. Dėl ištikimybės šeimininkui, drąsos ir kitų puikių savybių jie tapo dailininkų, poetų susižavėjimo objektu. Įžymus anglų dailininkas Landsyras yra nutapęs baltą su juodomis dėmėmis niūfaundlendą, gelbstintį iš vandens mergaitę.

Ilgaplaukis, tankus niūfaundlendo kailis saugo jį nuo darganų, todėl šis šuo nebijo šalto vandens ir ilgus metus padėdavo žvejams traukti į krantą sunkius tinklus. Dviejų pasaulinių karų padariniai turėjo įtaką šios veislės raidai. Kažkada labai paplitę, jie tapo retu eksponatu daugelyje šalių. Šios veilės šunys naudojami skęstančiųjų gelbėjimo tarnyboje. Jie ramūs, švelnūs ir pasitikintys žmonėmis.

Niūfaundlendams būdingas masyvumas. Tačiau jie neturi būti gremėzdiški ir aptingę, o priešingai – stiprūs, judrūs ir aktyvūs.

Patinų aukštis ties ketera pagal tarptautinį standartą 72 cm, patelių 65 cm. Patinų vidutinis svoris 62-68 kg, patelių 50-55 kg.

Niūfaundlendai būna anglies juodumo, tačiau gali turėti bronzinį atspalvį arba baltą dėmę ant krūtinės ir pirštų. PAsitaiko ir bronzinės bei juodos spalvos niūfaundlendų su juodomis arba bronzinėmis dėmėmis. Vertinant šunį labai svarbu spalva. Juodi, turintys tik baltą dėmę ant krūtinės bei baltą uodegos galą, ir dėmėti šunys vertinami atskirai.

Karolis Masilionis “Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė”