Nesavalaikio mąstytojo iškylos – I dalis

1

K o a š n e a p k e n č i u.- S e n e c a: arba dorybės toreadoras. R o u s s e a u: arba grįžimas į gamtą in impuris naturalibus 27 .- S c h i l l e r i s: arba Zėkingeno moralės skelbėjas.- D a n t e: arba hiena, k u r i a n t i p o e z i j ą kapuose.- K a n t a s: arba cant 28 kaip protu suvokiamas charakteris.- V i c t o r a s H u g o: arba švyturys prie beprasmybės jūros.- L i s z t a s: arba banalybės mokykla – moterų pavyzdžiu.- G e o r g e S a n d: arba lactea ubertas, vokiškai: “gražaus stiliaus” pieninga karvė. M i c h e l e t: arba entuziazmas, nuo savęs plėšiantis švarką. C a r l y l e’i s arba pesimizmas kaip nesuvirškinti pietūs. J o h n a s S t u a r t a s M i l l i s: arba įžeidžiantis aiškumas. Broliai de G o n c o u r t’a i: arba abu Ajaksai, kariaujantys su Homeru. Offenbacho muzika.- Z o l a: arba “džiaugsmas gadinti orą”.

2

R e n a n a s.- Teologija, arba proto sugedimas dėl “prigimtinės nuodėmės” (krikščionybė). Liudytojas Renanas, kuris, rizikuodamas tarti tai abstraktų Taip, tai abstraktų Ne, pedantiškai reguliariai to proto griebiasi. Pavyzdžiui, jis norėtų susieti į vieną daiktą la science 29 ir la noblesse 30 : tačiau la science priklauso demokratijai, ir tai galima net pačiupinėti rankomis. Labai ambicingai jis trokšta atstovauti dvasios aristokratizmui: tačiau kartu jis klūpo prieš jo priešingybę – evangile des humbles 31 ; ir ne tik klūpo… Ką padės visa ta laisvamanybė, modernumas, patyčios ir gražiagalvės lankstumas, jei net savo viduriais liekama krikščioniu, kataliku ir net šventiku! Renanas savotiškai išradingas, visai kaip gundomas jėzuitas ir nuodėmklausys; jo dvasingumas nestokoja plačios ilgaskvernio šypsenos,- kaip ir visi šventikai, jis tampa pavojingas tada, kai myli. Niekas negali su juo susilyginti pamaldumu, keliančiu pavojų gyvenimui… Toji Renano dvasia, s e k i n a n t i dvasia, pirmiausia yra lemtinga vargšei, liguistai, bevalei Prancūzijai.-

3

S a i n t e – B e u v e’a s.- Nieko vyriško; daug žemo įniršio prieš visą vyrišką dvasią. Klaidžiojantis, subtilus, smalsus, nuobodus, renkantis gandus – iš esmės bobiška persona,- bobiškai kerštinga ir bobiškai jautri. Kaip psichologas – medisance 32 genijus; šiam reikalui turi neišsenkamą gausybę priemonių; niekas nemoka geriau už jį į pagyrimą primaišyti nuodų. Plebėjiškas savo žemiausiais instinktais ir savo ressentiment 33 giminingas Rousseau: v a d i n a s i, romantikas – juk po visokio romantizmo apdangalu kriuksi ir žviegia Rousseau keršto instinktas. Revoliucionierius, tačiau, deja, pažabotas baimės. Nelaisvas nuo visko, kas turi galią (viešoji nuomonė, akademija, dvaras, net Port Rojalis). Įniršęs prieš visa, kuo didus žmogus ir daiktas, prieš visa, kas savimi pasitiki. Pakankamai poetas ir pusbobė, kad jaustų didybės jėgą; nuolat jaučiasi kaip tas garsusis kirminas, nes nuolat jaučiasi mindomas. Kaip kritikas – be kriterijų, stabdžių ir stuburo, viskam turintis kosmopolitinio libertino liežuvį, tačiau nepakankamai drąsus, kad pats pripažintų libertinizmą. Kaip istorikas – be filosofijos, be filosofinio žvilgsnio g a l i o s,- todėl atsisakantis teisti lemiamais atvejais, kai prisidengiama “objektyvumo” kauke. Kitaip jis elgiasi su tais dalykais, kur aukščiausia instancija yra subtilus, trivialus skonis: čia jam iš tikrųjų pakanka drąsos, savimeilės,- čia jis yra m e i s t r a s. Kai kuriais atžvilgiais – Baudelaire’o pirmtakas.

4

I m i t a t i o C h r i s t i 34 yra iš tų knygų, kurių aš negaliu laikyti rankose fiziologiškai nesidygėdamas: nuo jos sklinda amžinosios moterystės kvepalų aromatas, kuris gali patikti nebent prancūzui arba wagneriečiui… Šis šventasis taip kalba apie meilę, kad sužadina net paryžiečių smalsumą. – Man sakoma, kad tas g u d r u s jėzuitas A.Comte’as, norėjęs savo prancūzus nuvesti į Romą a p l i n k i n i u k e l i u – per mokslą, šia knyga save įkvėpdavęs. Tikiu tuo: “širdies religija”…

5

G.E l i o t.- Ji prarado krikščioniškąjį Dievą ir dabar juo labiau tiki privalanti sutvirtinti krikščioniškąją moralę: tai yra a n g l i š k a s nenuoseklumas; dėl moralinės bobelės a la Eliot mes neužsigausime ant jo. Anglijoje už kiekvieną menkutę emancipaciją iš teologijos žmogus privalo atiduoti baisiausią duoklę kaip moralės fanatikas. Ten tai yra a t g a i l a.- Pas mus ir mums – kitaip. Kai atsisakoma krikščioniškojo tikėjimo, kartu paminama t e i s ė į krikščioniškąją moralę. Toks dalykas visai n ė r a savaime suprantamas: priešingai anglų bukagalviams, šį punktą reikia vis iš naujo kelti į šviesą. Krikščionybė yra sistema, rišlus ir v i s u m i n i s požiūris į daiktus. Jei iš jos pašalinama kokia nors pamatinė sąvoka, tikėjimas Dievu, kartu sugriaunama ir visuma: rankose nebelieka nieko būtino. Krikščionybė suponuoja, kad žmogus nežino, n e g a l i žinoti, kas jam gera, o kas bloga: jis tiki Dievą, kuris vienas tai žino. Krikščioniškoji moralė yra įsakymas; jos pradas transcendentinis; ji yra anapus visokios kritikos, visokios teisės kritikuoti; ji turi tik tiesą, jei tiesa yra Dievas,- ji laikosi ir griūva kartu su tikėjimu į Dievą.- Jei anglai iš tikrųjų tiki, jie patys “intuityviai” žino, kas yra gera ir bloga; jeigu jie galiausiai nusprendžia, kad krikščionybė kaip moralės garantija nereikalinga, tai šitoks žingsnis tėra krikščioniško vertybinio sprendinio viešpatavimo r e z u l t a t a s ir viešpatavimo s t i p r u m o bei g i l u m o išraiška: taip yra užmirštamas angliškosios moralės šaltinis, taip nebejaučiamas jos teisės egzistuoti lemtingas sąlygotumas. Anglui moralė dar nėra problema…

6

G e o r g e S a n d. – Aš skaičiau pirmuosius “Keliautojo laiškus”: kaip ir visa, kas kilę iš Rousseau,- netikra, dirbtina, perdėta, išpūsta. Aš nepakenčiu šito margo tapetinio stiliaus – kaip ir plebėjiškų pretenzijų į taurius jausmus. Žinoma, bjauriausias dalykas yra bobiškas koketavimas su vyriškumu, neišauklėtų pienburnių manieros.- Kokia šalta ji turėjo būti, visa tai darydama, šita nepakenčiama menininkienė! Ji užsivesdavo kaip laikrodis – ir rašydavo… Šalta kaip Hugo, kaip Balzacas, kaip visi romantikai, kai tik jie kurdavo! Ir kokia patenkinta savimi ji galėjo drybsoti, visa tai padariusi, šita vaisinga rašanti karvė, turinti savyje kažką vokiško blogąja prasme, kaip ir pats Rousseau, visų jų mokytojas. Šiaip ar taip, visa tai pasidarė įmanoma tik sugedus prancūziškam skoniui!- Tačiau Renanas ją gerbia…

7

M o r a l a s p s i c h o l o g a m s.- Jokios colportage 35 psichologijos! Niekada nestebėti tik tam, k a d stebėtum! Tai sukelia klaidinančią optiką, žvairavimą, kažką išprievartautą ir perdėtą. Išgyvenimas kaip n o r a s išgyventi – šitaip nieko nebus. Išgyvenant n e d e r a žiūrėti į save, kiekvienas toks žvilgsnis yra “pikta akis”. Psichologas iš prigimties instinktyviai vengia žiūrėti, kad žiūrėtų; tas pat tinka ir tapytojui iš prigimties. Jis niekada nedirba “pagal gamtą”- atsijoti ir išreikšti “atvejį”, “gamtą”, “išgyvenimą” jis leidžia savo instinktui, savajam camera obscura 36 … Pirmiausia jis suvokia v i s u o t i n y b ę, išdavą, rezultatą: jis nežino, kas yra savavališka atotrauka nuo pavienio atvejo.- Kas atsitinka, kai daroma kitaip? Pavyzdžiui, kai Paryžiaus romantikų stiliumi daroma stambi ir smulki colportage psichologija? T o k s psichologas tarsi tykoja tikrovę, kiekvieną vakarą j i s parsineša namo su kaupu kuriozų… Tačiau tik pažiūrėkime, koks galutinis rezultatas – tamsių dėmių sankaupa, geriausiu atveju – mozaika, ir visada – kažkas sudėstyta, nerimastinga, rėkiančių spalvų mišinys. Blogiausių rezultatų čia pasiekė Goncourt’ai: jie nesurezga trijų sakinių, kurie paprasčiausiai nežeistų akies, p s i c h o l o g o akies.- Meniniu požiūriu gamta nėra joks modelis. Ji perdeda, ji iškreipia, ji palieka spragų. Gamta yra a t s i t i k t i n u m a s. Studijos “pagal gamtą” man atrodo blogas ženklas: tai išduoda vergavimą, silpnumą, fatalizmą,- toks gulėjimas kryžiumi prieš petits faits 37 yra t i k r o menininko nevertas dalykas. Matyti, k a s y r a, – tai būdinga kitokioms, a n t i m e n i š k o m s, faktus mėgstančioms sieloms. Reikia žinoti, k a s esi…

27 – netūraliose (įgimtose) nešvarybėse (lot.).
28 – veidmainystė, perdėtas manieringumas (angl.).
29 – mokslą (pranc.).
30 – aristokratiją (pranc.).
31 – nuolankiųjų, nusižeminusiųjų evangelija (pranc.).
32 – šmeižimo, piktžodžiavimo (pranc.).
33 – kerštingumu, pagieža (pranc.).
34 – Tiksliau: “De imitatione Christi” (“Kristaus sekimas”) – vokiečių mistiko Tomo Kempiečio knyga.
35 – žinių, gandų platinimo, skleidimo (pranc.).
36 – tamsiam kambariui (lot.).
37 – nereikšmingas faktas (lot.).