Aistė ką tik persikėlė į naujus namus. Ji mandagiai su visais, kuriuos tik sutikdavo kieme ar laiptinėje, sveikinosi. Radusi savo pašto dėžutėje laišką, atsiųstą jos adresu, jį prisegė prie skelbimų lentos laiptinėje. Ant voko buvo parašytas jos vardas, adresas, bet visai kitokia pavardė. Kitą dieną ji vėl rado tą patį laišką savo pašto dėžutėje. Po savaitės ji nedrąsiai paskambino į mūsų buto duris. Aš turėjau pusės metukų sūnelį ir dažniausiai būdavau namie. Aistė dažnai dirbdavo po pietų ir kai ji paklausė, ar aš nežinanti moters tokia, kaip ant voko, pavarde, pakviečiau ją užeiti. Tuo laikotarpiu bet koks pašnekovas man buvo tarsi netikėta dovana. Aistė papasakojo, kad rytą atėjo jau trečiasis laiškas, ji nebežinojo, ką daryti. Niekuo negalėjau jai padėti. Anksčiau tame bute gyveno senutė, kurią vaikai išsivežė gyventi į kitą miestą. Tą savaitę atėjo dar du laiškai, ir mes su Aiste nutarėme, kad laikas atplėšti bent vieną, gal ten bus kažkokios informacijos. Susidėliojome juos pagal datas. Buvo nejauku, kaip, pavyzdžiui, atidarant gatvėje rastą piniginę. Perskaičiusios pirmąjį laišką tik dar labiau suglumome. Tai buvo meilės laiškas, švelnus, svajingas ir kupinas tikrų jausmų, todėl atrodė labai intymus. Tačiau jame nebuvo nieko, kas padėtų rasti tikrąjį adresatą. Atplėšėme antrąjį, paskui trečiąjį. Pastarajame buvo keletas detalių, iš kurių tapo panašu, kad rašyta ne kokiai kitai, bet tai Aistei, su kuria mes tuos laiškus ir skaitėme.