Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime. Gėda – tik žmonių giminei būdingas jausmas. Neteko nei matyti, nei girdėti apie iš gėdos nuraudusį šunį ar išprakaitavusį dėl savo klaidos katiną. Gėdos jausmas – evoliucijos produktas. Jo tikslas – išsaugoti žmonių bendruomenę. Dar pirmykštis žmogus laikėsi tam tikrų taisyklių ir tabu, kurias pažeidęs, galėjo būti išvytas iš genties. Išgyventi vienumoje, kovojant su gamtos jėgomis, buvo neįmanomai sunkus dalykas. Tad jei norėjai neatsidurti kokio aštriadančio plėšrūno nasruose ir neišnykti be pėdsako, nepalikęs palikuonių, privalėjai veikti pagal taisykles. Jas pažeidus, nesąmoningai kildavo gėda. Dar Charles Darwin pastebėjo, jog gebėjimas jausti gėdą būdingas tik žmogui ir pasireiškia kūno signalu – paraudimu. Šį jausmą lydi ir kiti kūno simptomai, tokie, kaip prakaitavimas, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, skrandžio spazmai ar net kalbos sutrikimas, kai imama mikčioti, pinasi žodžiai. Neretai bravūriškai mestelima, kad dabartiniame „laisvių” amžiuje gėda – senų laikų reliktas, tiesiog muziejinis eksponatas. Atseit, mūsų nebeveikia jokios normos, nes patys kuriame savo individualias taisykles. Deja, taip nėra, kad ir kaip norėtume save apgauti.