Yra knygų, kurios tikrai buvo likiminės ir kurias skaičiau vėlyvoje paauglystėje ar studentaudamas, iš esmės tai visa serija nuo Hermanno Hesse’s iki vokiečių ekspresionistų ir romantikų (autorių chronologinė seka atvirkštinė), bet aš negaliu pasakyti, kad šita knygų šūsnis (snobams galbūt neprivalomi autoriai) man padarė menkesnį įspūdį nei Platono dialogai. Manau, A. Dumas „Trys muškietininkai“, o vėlėliau „Vikontas de Braželonas“ padarė silpnesnį įspūdį; „Trijuose muškietininkuose“ mane žavėjo ne pamaiva kvailys d’Artanjanas, o orusis grafas Atas – lengvas cinikas, visiškai išsilaisvinęs nuo savimeilės, kuria visi A. Dumas herojai nepagydomai sirgo. „Po dvidešimties metų“ ir „Vikonte de Braželone“ sužavėjo Aramis, bene jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją. Karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. „Arami, sudiev amžinai“, – šnabžda d’Artanjanas, mirdamas nuo patrankos sviedinio, pataikiusio tiesiai į krūtinę, o Portui ir Atui priešmirtinėje prakalboje jis ištaria: „Iki pasimatymo“; d’Artanjanas žino, kad Aramis eina pragaran, bet tai dar pagražina dabitos vienuolio, Ordino generolo vaizdelį. Tas bent žinojo, ko nori, kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai, tiesa, karalių ir kardinolų rankose. Bet kaip gražiai jie žaidė… Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų kamuolys… Visus šiuos tomus perskaičiau ne po kelis, o po keliolika kartų.