Mūsų smegenims reikalinga antivirusinė apsauga
Jau kuris laikas Svetlanaa ėmė bijoti telekomunikacijų tinklų. Televizijos laidose, videoklipuose, kompiuteriniuose žaidimuose ir interneto tinklapiuose jai ėmė vaidentis slapta grėsmė. Paskui prasidėjo atminties (ne kompiuterio, o jos pačios) veiklos sutrikimai, išryškėjo ir kiti nemalonūs simptomai. Amerikos psichoanalitikai pinigus už konsultacijas ėmė, tačiau naudos iš jų seansų nebuvo…
Noovirusai: XXI amžiaus epidemija?
Su Svetlana susipažinau elektroniniu paštu – laiškuose ji papasakojo apie savo bėdą, net dukart skambino telefonu iš Niujorko. Interneto pažinties dingstis buvo mano straipsnis anglų kalba, paskelbtas tinklapyje, kurį sukūrė Amerikos piliečiai, nukentėję nuo destrukcinės tinklapininkų sektos psichologinio teroro.
Paskelbtas straipsnis turėjo įmantrų pavadinimą – “Noovirusai – nauja globalinių tinklų grėsmė: neurolingvistinis deprogramavimas”. (Noos – gr. protas; neuro – rodo sąsają su nervų sistema; lingvistika – kalbų mokslas – P.P.).
Svetlana nusprendė, jog jos liga – tai tų pačių paslaptingųjų noovirusų, apie kuriuos aš parašiau savo straipsnyje, įsiskverbimo rezultatas. Ji klausė patarimo, ir galbūt kai kurios mano rekomendacijos padėjo sibirietei tolimoje Amerikoje. Tačiau grėsmingų virusų problema tokia sudėtinga, jog pavieniui ją išspręsti neįmanoma.
Atsargiai: afazija!
Apie insultą girdėjo visi: kraujo išsiliejimas smegenyse sutrikdo kalbą, judėjimo funkcijas, pablogina regėjimą ir pan. Tai, kuo gresia “smegenų sulaužymas”, medicina žinojo seniai, o 1861 metais Polis Brokas Paryžiaus antropologų draugijos posėdyje pademonstravo ligonio, sergančio kalbos afazija (negalėjimas kalbėti, atsirandantis dėl galvos smegenų pažeidimo. – P.P.), smegenis, kurios buvo suminkštėjusios kairiojo pusrutulio paviršiuje.
Esant afazijai pažeidžiamas teisingas kalbos garsų ir žodžių parinkimas, taip pat sintaksinė kalbos struktūra; išsaugomas gebėjimas artikuliuotai tarti.
Sirgdamas šia liga, žmogus staiga nustoja teisingai kalbėti. Kartais tai atsitinka po galvos traumos, kartais po širdies operacijos, kuri pažeidžia smegenų aprūpinimą krauju. Tačiau informatikos vystymasis išryškino ir kitą tarpusavio ryšį: kompiuterio sugedimas ne visada yra sudegusių mikroschemų pasekmė, kartais dėl to kaltas “programinis sutrikimas” arba kompiuterių virusas – dirbtinai sukurta programa, specialiai skirta išvesti iš rikiuotės jūsų technikai.
Užfiksuoti neįmanoma
Žinoma, žmogus – ne ESM. Jo esmė – protinga siela. Tačiau siela naudoja materialų smegenų substratą, o pastarasis, kaip ir viskas gamtoje, neatsparus lūžiams.
Fiziniai ir cheminiai nemalonumai gerai išstudijuoti, o apie programines ir informacines ligas praktiškai nieko niekas nežino. Užtat labai daug žinoma apie elementarių psichinių funkcijų pažeidimus – sutrikimai pasireiškia ne tik kalbant, bet ir rašant, skaičiuojant, suvokiant pavekslėlius arba garsinę informaciją. Taigi, pasirodo, jog afaziniai pažeidimai tapo tikra nelaime išsivysčiusiose industrinėse šalyse. Anksčiau jos atsirasdavo dėl smegenų traumų, o dabar pasirodo tarsi be jokios priežasties – sakytum kažkoks “kompiuterio virusas”…
Dauguma medikų afazinių pažeidimų epidemiją linkę aiškinti nerviniais stresais dėl mokyklinių perkrovų, buitinės chemijos įtaka, korinių telefonų spinduliavimu arba genetiškai modifikuotų produktų vartojimu. Skepticizmas suprantamas: programinių pažeidimų psichikoje užfiksuoti neįmanoma.
Kas mus programuoja
Tikriausiai dauguma girdėjo apie vadinamąjį neurolingvistinį programavimą (NLP). Tai veiksmų ir metodikų rinkinys intelekto veiklai koreguoti, kai su specialių prasminių konstrukcijų ir ritualinių veiksmų pagalba galima daryti įtaką psichikos būsenai.
Tipiškas pavyzdys: žmogus negali atsikratyti įkyrių minčių, kurios persekioja galvojant apie jį traumavusią situaciją. NLP specialistas pataria jam įsivaizduoti save kino teatre ir suprojektuoti nemalonų prisiminimą įsivaizduojamame ekrane, paskui mintyse nueiti nuo ekrano vis toliau mažinant jo matmenis. Pabaigoje siūloma atvaizdą padaryti nespalvotą, o situacijos eigą “prasukti pagreitintai” – kad užgaulūs žodžiai nuskambėtų multiplikacinio filmo herojaus balsu. Po tokios procedūros įkyrus prisiminimas iš tikrųjų dingsta.
Tačiau priežasties ir pasekmės ryšių nuoseklumas gali būti apverstas. Jeigu nepastebimai “įvesi” žmogui kitą neurolingvistinę programą (paveikslų arba priverstinių veiksmų rinkinio pavidalu), rimtas psichinis pažeidimas gali atsirasti ten, kur jo nebuvo! Taip atsiranda efektas, kurį aš vadinu NL deprogramavimu (NLDP).
Nesiimu kalbėti apie sąmoningą NLDP panaudojimą kenksmingiems tikslams. Tačiau galima tvirtinti, jog šis efektas iškyla tuomet, kai šiuolaikinis žmogus atsiduria intensyviame informacinių poveikių (einančių regos, klausos ir kitais suvokimo kanalais) lauke.
NDLP efektą sukelia televizijos laidos, muzikos klausymasis, paveikslėlių žiūrinėjimas, dalyvavimas kolektyviniuose ritualuose ir kt. Todėl nepaaiškinamai didelį afazinių pažeidimų išplitimą industrinėse šalyse galima visiškai paaiškinti NL deprogramavimo poveikiu.
Kitaip sakant, telekomunikacijų erdvėje cirkuliuoja kažkokie informaciniai prasminiai blokai, kuriuos aš vadinu noovirusais. Jie ateina į vaiko arba suaugusio žmogaus smegenis. Ir jeigu jo “antivirusinė apsauga” nesuveikia – destrukcijos pasekmė yra psichinis pažeidimas (be organinio smegenų pažeidimo).
Iš kur atsiranda noovirusai?
Kasdieniame psichikos darbe svarbų vaidmenį vaidina įvairios operacinės programos, analogiškos kompiuterių programoms.
Paprastos intelektualinės funkcijos: vaizdų atpažinimas, signalų dešifravimas ir jų perdavimas, informacijos surūšiavimas ir ištraukimas iš atminties. Tyrimai dirbtinio intelekto srityje rodo, jog programos, veikiančios žmogaus smegenyse, yra daug sudėtingesnės už kompiuterines, o galbūt net iš esmės nuo jų skiriasi. Bet jos yra, vadinasi, – jas gali išvesti iš rikiuotės išorės programiniai poveikiai – noovirusai.
Kuo programa sudėtingesnė, tuo lengviau pažeisti jos darbą. Kiekviena nooprograma – tai informacinių komandų blokas, sudarytas pagal susiderinančias taisykles. Analogiškai ir noovirusas – tai kompaktiška programa, galinti įsikišti į naudingų nooprogramų darbą. Išoriškai tai pasireiškia intelektualinių funkcijų pažeidimais. Čia žmogus, užkrėstas noovirusu, gali net jausti, kad jo viduje veikia “kažkas”, trikdantis normalią protinę veiklą. Taip buvo visuomet, tačiau šiuolaikinis informacinių technologijų ir telekomunikacijų išsivystymas padarė situaciją ypač pavojingą.
Ką daryti?
Kaipgi mes atsakysime į šį iššūkį? Mokslinei problemai iškelti ir spęsti aš siūlau konsoliduoti tyrimus keliose srityse – psichologijoje, semiotikoje, informacijos teorijoje – ypatingame moksle. Jį galima būtų pavadinti noologija. Ši mokslo sritis leis sukurti priemonių, užkertančių kelią noovirusams į masinės komunikacijos priemones, sistemą.
Bet prieš pradedant darbą, reikia įsisąmoninti: ši netikėta grėsmė, su kuria žmonijai teko susidurti informacinių technologijų srityje, glūdi ne kažkur kosmose arba nežemiškame pasaulyje, bet slepiasi mumyse pačiuose.
Pavel POLUJAN,
Sibiro tyrimo centro “NeoSintez” vadovas
Užkrėsti žaidimai?
Fiodor MARJASOV, praktikuojantis psi-technologas:
– Nooprogramų ir noovirusų koncepciją gerai suvokia mokslininkai, atėję į psichologiją iš mokslo technikos sričių. Manau, jog nuo teorinių ginčų reikia pereiti prie laboratorinių tyrimų. Galimas daiktas, tokie tyrimai kažkur jau daromi, o jų rezultatai pa naudojami. Aš nenustebsiu, jeigu vėliau paaiškės, jog kompiuteriniai žaidimai, ateinantys pas mus iš užsienio, užkrėsti pavojingais noovirusais.
Hipotezės ir mitai
Oleg SUDARENKO, Rusijos psichologų draugijos narys, Krasnojarsko technikos universiteto dėstytojas:
– Aš seniai susipažinęs su neurolingvistinio deprogramavimo koncepcija, kurią iškėlė “NeoSintez” tyrimo centras. Tačiau, mano nuomone, tai kol kas hipotezė, nors ir panaši į tiesą. Kaip ir kiekviena mokslinė hipotezė, ši teorija gimdo mitus – noovirusams pradeda priskirti nužiūrėjimą, burtus ir velnius, kurie įlenda į apsėstuosius.
“Argumenty i fakty”,
išvertė P. Pamerneckas
