Anglų kalboje vadovaujančios asmenybės, o taip pat vadovavimo procesas apibūdinami žodžiu leadership, kuris plačiai vartojamos politologiniuose tekstuose. Lietuviškai vartojami skirtingi terminai neretai sukelia keblumų, verčiant iš anglų kalbos. Lyderio ir vadovo sąvokos lietuvių kalboje neretai vartojamos kaip sinonimai, tačiau kai kurie politologai skaito jas skirtinomis: vadovas (head) yra išrinktas ar paskirtas funkcionierius (administratorius, pirmininkas, valdininkas, biurokratas), kuris oficialiai vadovauja kolektyvui arba grupei, tuo tarpu kai lyderis išsiskiria savo asmeninėmis savybėmis, vaidina svarbiausią vaidmenį kolektyve, nors formaliai gali ir nebūti jo vadovu.

Politinė kultūra yra kultūros plačiąja prasme dalis, žmonijos, tautos, grupės politinė patirtis. Politika ir politinė kultūra yra tampriai susietos, viena negali egzistuoti be kitos. Politinę kultūrą galima apibrėžti kaip vertybinę normatyvinę sistemą, normų, taisyklių, principų ir papročių kompleksą, reguliuojantį politinę elgseną, pirmoje eilėje valdžios pasiekimo bei jos naudojimo ir politinių sprendimų priėmimo būdus. Politinės kultūros sampratos elementų nemaža Aristotelio, Platono, de Tocqueville’o, Montesquieu, Max’o Weber’io darbuose. Pirmas šį terminą pradėjo vartoti Johannes Herder (1744-1803), tačiau ilgą laiką politinė kultūra nebuvo specialiai nagrinėjama. Pirmieji tai padarė septintame dešimtmetyje JAV mokslininkai Gabriel Almond ir Sydney Verba.

Robert Dahl (1973) skaito, kad pagrindiniai nepasitenkinimo šaltiniai poliarchijose yra (1) nelygybė ir (2) poliarizacija ir segmentacija. Jokia politinė sistema negali atsižvelgti į visų grupių poreikius, ir kuo jų daugiau, tuo juos sunkiau susumuoti ir priimti sprendimą. Siekdamas išvengti visiško paraližavimo, demokratinis režimas yra priverstas ignoruoti daugelį interesų. Galimi atvejai, kada dominuojančios grupės gyvena poliarchijos sąlygomis, ir primeta savo hegemoniją kitoms. Vyrų piliečių “demokratija” senovės Atėnuose reiškė hegemoniją vergams, panaši situacija viduramžiais buvo Venecijoje, kur dominavo 1500-2000 šeimų, o vėliau Amerikoje iki vergijos panaikinimo.

Valdžia nėra vien dominavimas, ji atlieka funkcijas, be kurių jokia visuomenė negalėtų egzistuoti. Tokių funkcijų labai daug (plačiau jos nagrinėjamos skyrelyje apie valstybę), tačiau jas galima sujungti į dvi pagrindines grupes. Pirmiausia, tai valdymo funkcija, Tai yra pagrindinė valdžios funkcija, apimanti visą visuomenę ir atskiras jos gyvenimo sferas. Kaip visuomenės mastu, taip ir atskirose sferose į valdymo funkcijas įeina (a) neišvengiamai iškylančių dėl interesų įvairovės konfliktų reguliavimas ir interesų harmonizacija (idealiai – visos visuomenės labui), (b) veiklos koordinacija, įskaitant ir resursų paskirstymą ir perskirstymą, (c) socialinio, ekonominio, kultūrinio bei politinio visuomenės vystymosi strategijos kūrimas, (d) betarpiškas dalyvavimas, vykdant numatytą strategiją ir sprendžiant iškylančius klausimus.

Rinkiminėi kampanijai būdingi spektaklio bruožai. Kai kurie politologai (George Mead ir Chicago socialinė psichologija, K.Deutsch: 1964, Muray Edelman: 1976), tyrę politinės veiklos formas ir jos ekspresyvinį aspektą, daro išvadą, kad politika apskritai yra žymia dalimi simboliškas veiksmas. Edelmanas skiria kovą dėl sprendimų ir jas priimančių agentūrų ir šios kovos inscenizacija, strateginį racionalumą ir simbolišką mistifikaciją. Toks dvipusis požiūris leidžia išvengti naivaus objektivizmo, priimant kaip tikrus visus politinio gyvenimo įvykius. (Politik als Ritual. Frankf.a.M./N.Y., 1976; Political Language. Words That Succęs and Politics That Fail. N.Y. etc., 1977; The Symbolic Uses of Politics. Urbana/Chicago, 1988; Constructing the Political Spectacle. Chicago, 1988).

Konstitucinės normos ir politines institucijos, nesant kitų prielaidų, dar negarantuoja demokratijos ir neapsaugo nuo diktatūros arba siauros grupės hegemonijos. Klasikine demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant išorinių apribojimų, siekia tironijos ir suvaržo kitų žmonių teisės. Tokia buvo ir pagrindinė elitų teoretikų išvada. Vadovų rinkimas taip pat neatmeta tironijos galimybės. Apie tai rašė ne tik Michelsas, bet ir žymiai anksčiau Hamiltonas: “Atiduokite valdžią daugeliui, ir jie pajungs mažumą. Atiduokite valdžią mažumai, ir ji pajungs daugumą”. Panašiai samprotavo ir Madisonas.

Valdžia yra visuomenės skaitoma teisėta, jeigu ji įsitvirtina būdais, priimtinais šiai visuomenei, ir atlieka funkcijas, kurias dauguma piliečių skaito privalomomis. Šiuo atžvilgiu įvairiais laikas ir įvairiose visuomenėse valdžios teisėtumo kriterijai buvo labai skirtingi. Max Weber, nuodugniai tyrės valdžios fenomeną, išskyrė tris pagrindinius valdžios legitimumo šaltinius: tradiciją, charizmą, racionalų teisinį pagrindą. Tradicija kaip legitimumo pagrindas ypač būdinga monarchijoms: karalius valdo todėl, kad taip buvo “nuo senovės”. Šis legitimumo tipas gali būti svarbus stabilumo faktorius: valdančiosios dinastijos egzistuoja šimtmečiais, o atskirais atvejais net apie tūkstantį metų.

Po kandidatų ir partijos registracijos ir oficialaus pareiškimo paskelbiama oficiali platforma arba bent kompleksas pažadų. Rinkiminės platformos ir programos būna labai skirtingos. Partijų rinkiminės platformos daugiau ar mažiau remiasi partijos programa arba, jos neturint, tradicinėmis partijos nuostatomis. Pavyzdžiui, socialdemokratai daugiau akcentuoja socialinį saugumą, didesnį valstybės vaidmenį ekonomikos reguliavime, liberalai – laisvos rinkos principus, žalieji – gamtos apsaugą ir ekologines problemas ir t.t. Individualių kandidatų, ypač nepriklausomų, t.y. neatstovaujančių (bent oficialiai) jokiai partijai, platformos be to dar skiriasi savo pakraipa: politinėse platformose akcentuojamas kandidato požiūris į svarbias visuomenės gyvenimo problemas ir siūlomi jų sprendimo būdai, asmeninėse platformose pabrėžiamos pretendento kaip lyderio savybės, ypač jo sugebėjimas veikti ryžtingai ir efektyviai.

Galiausiai, būtina demokratijos sąlyga yra, kad dauguma gyventojų, tiek politinis elitas, tiek eiliniai piliečiai pripažintų demokratines vertybes, principus ir normas, t.y. įsisavintų tam tikro tipo politinę kultūrą. Tai yra paprastai ilgo istorinio vystymosi rezultatas, susijęs su socialiniais pakitimais, bendru kultūros lygiu, santykiais su kaimyninėmis valstybėmis. Anaiptol neatsitiktinai demokratinės vertybės ir normos pirmiausia įsitvirtino tose šalyse, kurioms mažiausiai grėsė išorinis pavojus: Islandijoje, Anglijoje, Skandinavijos kraštuose, JAV.

Primityviose visuomenėse svarbiausias valdžios pagrindas buvo jėga, ypač militarinis šaunumas. Istoriniu laikotarpiu iki industrinėse visuomenėse lemiamu faktoriumi tampa turtas, nors nereti atvejai, kai aukščiausią valdžią buvo pasiekę – dažniausiai karinių gabumų dėka, kareiviai, kilę iš žemųjų visuomenės sluoksnių. Industrinėse visuomenėse, vystantis ir stiprėjant pilietinei visuomenei, betarpiškas ryšys tarp turto ir valdžios žymiai susilpnėja: turtas nustoja būti valdžios garantija, svarbesnę reikšmę įgyja organizaciniai ir vadybiniai sugebėjimai. Mūsų laikais labai išaugo informacijos politinė reikšmė. Informacinių resursų apimtis, kuriais gali pasinaudoti politikas arba partija, tampa būtina valdžios prielaida.