Lietuvos Draustiniai

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės”, t.y. miškai, skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies dalyse. Pažymėtinos Petro I valdant, įsteigtos “laivinės girios”, skirtos tinkamo laivams statyti miško apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos gausinimui bei apsaugai. Dėl to mūsų šalyje lig šiol labai glaudūs ryšiai tarp draustinių bei rezervatų steigimo ir medžioklės ūkio plėtojimo.

Pagal saugomų teritorijų tinklą dažniausiai sprendžiama apie konkrečios šalies gamtosaugos lygį. Todėl paprastai stengiamasi turėti daug ir įvairios paskirties saugomų plotų. Turime trejopo pobūdžio teritorijas.

1) konservacinės, arba išsaugojamosios, paskirties plotus – juose saugomas esamas vertingas genetinis fondas bei informacinės savybės, draudžiant atskirų kraštovaizdžio kompleksų ar vertybių naudojimą.

2) Prezervacinės, arba apsaugojamosios, paskirties plotus- juose ribojama žmogaus veikla, siekiant apsaugoti gretimas svarbias teritorijas bei atskirus objektus arba bendrąją ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą;

3) Rekuperacinės, arba atkuriamosios, paskirties plotus – juose tvarkomasi taip, kad išsilaikytų, atsikurtų bei gausėtų liaudies ūkiui svarbūs gamtos ištekliai.

Šios trejopos paskirties saugomos teritorijos rūšiuojamos pagal smulkesnius paskirties bei tvarkymo ypatumus ir turi savus rūšių pavadinimus, arba nomenklatūrą.

Valstybinių draustinių tinklas respublikoje jau dabar yra gana platus. Panagrinėkime dabar įvairių rūšių draustinius.

Pradėkime nuo geologinių draustinių, kurių pirmieji buvo įsteigti dar 1960 metais. Geologiniai draustiniai steigiami apsaugoti pasižyminčiomis įdomia geologine sandara bei turinčioms mokslinę pažintinę reikšmę vietovėms ir kurioms nors geologinės vertybėms.

Šiuo metu turime 15 geologinių draustinių, apimančių 1430 ha plotą, arba 0,02 % respublikos teritorijos. Pagal saugomų vertybių savitumą išryškėjo 3 šių draustinių atmainos (rūšys):
1) atodangos, 2) karstinės, 3) riedulynai.
Būdinga, kad dauguma mūsų geologinių draustinių yra palyginti nedideli – nuo kelių iki keliasdešimt ha ploto. Iš visų išsiskiria Šauklių draustinis, siekiantis visapusiškos apsaugos tikslų dėl ko ir tampa lygiaverčiu kraštovaizdžio draustiniams.

Kita negyvosios gamtos vertybių apsaugos forma yra hidrologiniai draustiniai. Jie steigiami siekiant apsaugoti ir tikslingai naudoti ūkiniu, moksliniu bei kultūriniu atžvilgiu vertingus upių baseinus, kuriuose yra tinkamos sąlygos natūraliam paviršiniam nuotėkiui susidaryti. Šios rūšies draustiniai buvo įkurti 1980 m. Jų turime tris, užimančius bendrą 24121 ha plotą, arba 0,32 % respublikos teritorijos. Ypač išsiskiria Skroblaus draustinis, iš esmės visapusiškai apsaugantis kraštovaizdį. Šio draustinio gamtinės vertybės yra tokios retos, kad čia pageidautina taikyti, net griežtesnę rezervacinės apsaugos tvarką.

Hidrosferos apsaugai įsteigtas Klaipėdos kanalo hidrogeologinis draustinis, kuris apsaugo nuo užteršimo šioje srityje esančius gausius gamtinio vandens išteklius, naudojamus Klaipėdos ir kitų pajūrio miesto gyventojų. Šis 3981 ha ploto draustinis savo paskirtimi aiškiai nesiderina prie kitų mūsų draustinių ir iš tikrųjų tėra valstybinio draustinio pavadinimu įteisinta vandens ūkio išteklių apsaugos zona.

Gyvosios gamtoms vertybėms saugoti respublikoje plėtojamas botaninių, zoologinių bei mišrių draustinių tinklas. Botaniniai draustiniai steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančių augalų augimvietėms, būdingoms Lietuvos augalų bendrijoms bei ištisų ekologinių sistemų tipams, taip pat tinkamiausioms spanguolių augimvietėms, jų ištekliams bei ekologinės sistemoms. Beje, šie draustiniai pagal dabartinius nuostatus sudaro net atskirą rūšį, vadinamą botaniniais spanguolynų draustiniais. Pirmieji botaniniai draustiniai mūsų respublikoje buvo įkurti dar 1960 metais, o spanguolynų draustiniai atsirado tik 1974 metais.
Labiausiai įvairuoja gyvūnijos apsauga. Šiam tikslui skirti net keturių rūšių zoologiniai draustiniai:

Paukščių (ornitologiniai), balinių vėžlių (herpetologiniai), žuvų ichtiologiniai bei vabzdžių entomologiniai. Zoologiniai draustiniai steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančiųjų gyvūnų gyvenamoms arba kilnojimosi ir neršto vietoms, taip pat retoms bei būdingiausioms Lietuvos gyvūnų bendrijoms ar ištisoms ekologinėms sistemoms. Zoologinių draustinių tinklą respublikoje pradėta kurti dar 1960 metais, kai buvo įsteigti pirmieji ornitologiniai draustiniai. Kitų rūšių draustiniai atsirado vėliau: ichtiologiniai – 1974, herpetologiniai – 1976, o entomologiniai tik 1979 metais.

Dabartiniu metu turime 24 zoologinius draustinius, apimančius apie 18038 ha plotą, arba 0,27 %. Tarp jų yra 6 ornitologiniai (5822 ha), 13 ichtiologinių ( apie 12 tūkst.ha ), 3 herpetologiniai (87 ha) ir du entomologiniai (57 ha). Deja, iki šiol nėra aiškiai atribota ichtiologiniams draustiniams skirta respublikos teritorija, todėl jų plotas pateikiamas tik apytikriai, saugomų upių atkarpų ilgį padauginus iš 100 metrų pločio juostos.

Pagal nuostatus šių draustinių tikslios ribos pakrantėse turėtų būti nustatomos taip:

a) ne arčiau kaip 10 metrų nuo kranto, kai pakrantės nuolydis iki 5 laipsnių.
b) ne arčiau kaip 20 metrų nuo kranto, kaip pakrantės nuolydis nuo 5-10 laipsnių.
c) ne arčiau kaip 50 metrų nuo kranto, kaip pakrantės nuolydis viršija 10 laipsnių.

Skaičiuojama nuo vidutinio vasaros vandens lygio, kai krantai lėkšti, ir nuo viršutinės krantų briaunos, kai jie statūs arba griūvantys.

Lietuvoje labai svarbūs yra bendrai biologinei apsaugai skirti botaniniai – zoologiniai draustiniai . Įsteigti dar 1960 metais. Vienuolika tokių draustinių užima gana didelį plotą – 40260 ha, arba 0,62 % respublikos teritorijos. Šiuose draustiniuose taikomi botaninių ir zoologinių draustinių tvarkos reikalavimai, atsižvelgiant į saugomų vertybių savitumus iš visų botaninių – zoologinių draustinių išsiskiria Nemuno deltos draustinis., kuriame intensyviai vystomas žemės ūkis, laivyba, žuvininkystė, auga Rusnės miestas … Neveltui šiam draustiniui patvirtinti net ypatingi nuostatai . Šiame savitame respublikos kampelyje su nepakartojamu gamtovaizdžiu gamtos apsauga išties labai sudėtinga, ir botaninio-zoologinio draustinio statuso jam, matyt, nepakanka. Ateityje čia vertėtų reikliau derinti ūkinę veiklą bei gamtosaugos priemones.

Sudėtingiausi ir, be abejo, svarbiausi mūsų draustiniai, skirti visapusiškai aplinkos apsaugai,- tai kraštovaizdžio (landšaftiniai) draustiniai. Jie steigiami apsaugoti vertingiausiems kraštovaizdžio kompleksams, kurių sandarą ir išorę nulėmė tiek gamtiniai procesai, tiek ilgaamžė žmogaus veikla, tai pat saugoti vietovėms turinčioms kultūrinę, estetinę bei pažintinę reikšmę ir pasižyminčioms įvairių laikų istorijos bei kultūros paminklais. Pastariesiems tikslams skirti draustiniai pagal dabartinius nuostatus sudaro savarankišką istorinių kraštovaizdžio draustinių grupę. Tai savotiškas jau minėtų botaninių spanguolynų draustinių atitikmuo visoje kraštovaizdžio draustinių šeimoje.

Bendrai kraštovaizdžio apsaugai buvo skirtas ypatingas dėmesys jau pačioje mūsų valstybinių draustinių kūrimo pradžioje – šios paskirties draustiniai sudarė 1960 metais pradėto formuoti viso saugomų plotų tinklo pagrindą.

Ryškėja šios kraštovaizdžio draustinių rūšys : 1) tipiškasis 2) rekreacinis 3) archeologinis bei 4) istorinis. Tipiškieji draustiniai paprastai saugo būdingus stambių mūsų respublikos kraštovaizdžio kompleksų bruožus, savotiškus jų etalonus, pavyzdžiui, Baravykinės, Maldžiūnų, Ruškio, Pušnies, Kernavės, Girgždūtės ir kt.

Rekreaciniai draustiniai, pavyzdžiui, Aukštadvario, Dubingių, Dusetų, Germanto, Kurtuvėnų, Kuršių Nerijos, Lakajų, Platelių, Plinkšių, Rubikių it kiti, skirti vaizdingų gana intensyviai naudojamų kraštovaizdžio kompleksų apsaugai, žmonių poilsiui. Tai bene gausiausia kraštovaizdžio draustinių grupė, jungianti pačius stambiausius iš jų. Kartu tai sudėtingiausi draustiniai, kurių apsauga turi ir konservacinę, ir poilsio bei turizmo plėtojimo paskirtį, – mat juose telkiasi didžioji dalis aukščiausios kokybės rekreacinių gamtos išteklių tipo. Šio tipo draustiniai iš esmės jau virto savotiškais gamtos parkais.

Išskirtinę vietą užima Kuršių Nerija, kuri dar 1966 metais buvo paskelbta kraštovaizdžio draustiniu su specialiu režimu, iš esmės attinkančiu nacionalinio parko apsaugos reikalavimus.
Iš esmės mūsų Neringa – tai pavyzdinis nacionalinis parkas.

Problematiška ir anksčiau minėtų archeologinio bei istorinio tipo kraštovaizdžio draustinių apsauga. Vieni jų (Alytaus, Kurmaičių, Medžionių, Pyplių, Seredžiaus, Utenio ir kt.) saugo piliakalnius, senkapynus senovinių gyvenviečių liekanas, kitus archeologinius paminklus bei jų artimąją aplinką. Matome, kad savo turiniu tokie draustiniai tinka prie kultūros bei istorijos paminklų ir jų apsauginių zonų plotų.

Negalime nepaminėti dar vienos mūsų respublikos saugomų plotų tinklo ypatybės. Greta įteisintų valstybinių draustinių turime nemažai sava apsaugos tvarka jiems lygiaverčių saugomų teritorijų. Tai saugomos kurtinių tuokvietės , kurioms skirti ypatingos apsaugos miško sklypai, uždraudžiant juose bet kokį miško kirtimą ir kitus miško darbus. Dabartiniu metu turime 24 saugomas kurtinių tuokvietes užimančias beveik 4,7 tūkst. ha, arba 0,07 jos ploto.

Mūsų saugomų teritorijų tinkle yra plotų, vadinamų draustiniais, tačiau su konservaciniai apsaugai skirtais valstybinais draustiniais turinčių mažai ką bendro. Vienas jų – jau minėtas Klaipėdos kanalo hidrogeologinis draustinis. Jame rūpinamasi vandens paukščių, visų pirma ančių išteklių atkūrimu bei gausinimu, ištisus metus šiuos paukščius draudžiama medžioti. Tai tipiški rekuperacinės paskirties saugomi plotai, įsteigti gretimų medžioklės plotų turtinimui. Tokius pat saugomus plotus turi ir mūsų miškų ūkis .Tai vadinamieji sėkliniai draustiniai. Juose draudžiama visokeriopa ūkinė veikla, išskyrus sanitarinius bei selekcinės atrankos kirtimus ir sėklų rinkimą.

Panašiems tikslams 1983 metais mūsų miškininkai paskyrė tris genetinius miško rezervatus ( Ažvinčių, Punios, Survilų) apimančius gana didelį 5,7 tūkst. ha plotą. Beja, didžioji dalis jų yra jau esamuose aukštesnio apsaugos laipsnio plotuose ir iš esmės tesudaro pastarųjų dalis.

Štai ypač saugomų teritorijų tinklo bendras vaizdas. Jų, įskaitant valstybinius rezervatus, valstybinius parkus, valstybinius draustinis bei jų lygmenis, bendras plotas sudaro apie 265 tūkst. ha, arba 4,0 % respublikos teritorijos. Matome, kad draustiniams tenka “liūto” dalis – daugiau kaip 80% viso fondo.Saugomų teritorijų pasiskirstymas gana netolygus. Daugiausia jų sutelkta Aukštaičių, Dzūkų, ir Žemaičių aukštumose bei Dainavos žemumoje. Tuo tarpu Lietuvos vidurio bei Šiaurės žemumose ir Ašmenos bei Švenčionių aukštumose saugomų teritorijų yra labai mažai. Išsiskiria Anykščių , Klaipėdos, Zarasų, Ignalinos, Varėnos bei Švenčionių rajonai, kur ypač saugomos teritorijos sudaro 10-14% tų rajonų ploto. Daugiau kaip 5 procentai ploto saugoma Molėtų , Alytaus, Plungės, Utenos bei Lazdijų rajonuose.Tačiau Jonavos, Kaišiadorių , Pakruojo, Pasvalio, Raseinių rajonuose konservacinių teritorijų tinklas labai menkas – jos neužima net 0,1 procentų rajonų ploto.
Visais laikais žmogų jaudino didingoji ir paslaptingoji Gamta. Jos grožis buvo ir tebelieka vienas svarbiausių argumentų, mokslininkams ir gamtos apsaugos darbuotojams įrodinėjant saugomų plotų plėtojimo svarbą. Bet grožis vis dėl to yra gana reliatyvi sąvoka. Žinoma, yra gamtos vaizdų, užburiančių kiekvieną. Bet yra ir tokių jos kampelių, kurie nepaprastai svarbūs ir brangūs tik nedaugeliui. Šia prasme kiekvienas kaimas, kiekvienas miškas ir ežeras tam tikram žmogui yra savotiškas draustinis. Įdomu tai, kad po daugelio metų mažos vietinės gamtos vertybės netikėtai įgauna naują prasmę. Juk nerasime tokios atsiminimų knygos, kur autorius neprisimintų kokios nors palinkusios obels prie gimtojo kelio ar traukduobės, pro kurią baisu būdavo praeiti. Prisiminimai dar glaudesni, jeigu laikas nepailgėjo tos obels ar tos paslaptingos duobės.

Visa tai, dėl ko sielojamės vaikystėje ir jaunystėje, ypač brangu. Jaudina ne tai, kas išmokta, ne tai kas pamatyta, o tai – kas pajausta. Būtent dėl to kiekviena vieta, kiekvienas mažas mūsų krašto paminklas – vertingas ir neužmirštamas.

Tai todėl vis dėlto kartais taip atsitinka, kad piliakalnis tampa paprasčiausiu tramplinu automėgėjams, padavimais pagrasintas akmuo aptveriamas kartu su karvių ganykla, o aplink ąžuolo galiūno kamieną sukalamos pašiūrės paršeliams?

Gal todėl kad to piliakalnio istoriją vaikai išklauso klasėje, o patys jo nemato ir juo nesirūpina …

Gal todėl, kad renkant gražiausią sodybą pirmoji vieta paskiriama tai, kurios kieme stypso cementiniai baravykai, o baseine riogso atogrąžų aligatoriai…

Gal todėl, kad, žavėdamiesi įžymiųjų žmonių prisiminimai, vis dėlto nieko nepasimokome, viliamės, kad mūsų niekada neužklups tokios jausmingos valandėlės. Gal net įtariame, kad tokie rašiniai, jeigu juose minima vien gimtoji upė, yra tik maivymasis, o ne nuoširdus, paskutinio saulėlydžio sujaudrintas troškimas ją pamatyti.

Donatas Barzinskis

Naudota literatūra:

1. Lietuvos Draustiniai – H.Gudavičius, P.Kavaliauskas, R.Krupickas; 1990 Kaunas “Šviesa”.
2. 1991 m. Lietuvos enciklopedija.