Frydrichas Nyčė – Ketvirtas skyrius. Aforizmai ir intermedijos 146-185
146
Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave.
147
Iš senų florentietiškų novelių, be to,- iš gyvenimo: buona femmina e mala femmina vuol bastone. Sacchetti Nov. 86. 32
148
Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti ta artimo nuomone – kas gali prilygti moteriai šiame mene?-
149
Tai, ką epocha laiko blogiu, paprastai yra nesavalaikis atgarsis to, kas kadaise buvo laikoma gėriu,- senesnio idealo atavizmas.
150
Apsukui herojų viskas tampa tragedija, apsukui pusdievį – satyra; o apsukui Dievą – na? galbūt “pasauliu”? –
151
Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą,- ar ne, mano draugai?
152
“Kur pažinimo medis, ten visada rojus”: taip skelbia seniausios ir jauniausios gyvatės.
153
Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio.
154
Priekaištas, išsišokimas, žaismingas nepasitikėjimas, ironija – tai sveikatos požymiai: visa, kas besąlygiška, yra patologija.
155
Tragizmo suvokimas silpnėja ir stiprėja kartu su jausmais.
156
Individų beprotybė – retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė – taisyklė.
157
Mintis apie savižudybę – didelė paguoda: su ja sėkmingai išgyvenama ne viena niūri naktis.
158
Mūsų stipriausiam potraukiui, mūsų tironui, paklūsta ne tik mūsų protas, bet ir mūsų sąžinė.
159
Už gerą ir blogą r e i k i a atsimokėti, bet kodėl būtent tam, kas mums padarė gera ar bloga?
160
Mes atšąlame tam, ką pažinome, kai pasidalijame tuo su kitais.
161
Poetai begėdiškai elgiasi su savo išgyvenimais – jie juos išnaudoja.
162
“Mūsų artimas – tai ne mūsų kaimynas, o jo kaimynas” – taip mano kiekviena tauta.
163
Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, – tai, kas jame reta ar išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė.
164
Jėzus pasakė žydams: “Įstatymas buvo vergams,- o jūs mylėkite Dievą, kaip myliu jį aš, jo sūnus. Kas mums, Dievo sūnums, moralė!”-
165
K i e k v i e n a i p a r t i j a i.- Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys,- priešingu atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu.
166
Žmonės lengvai meluoja lūpomis, bet jų grimasa išduoda tiesą.
167
Rūstiems žmonėms švelnumas yra kažkas gėdinga – ir kažkas brangu.
168
Krikščionybė davė Erotui išgerti nuodų – tiesa, jis nuo jų nemirė, bet išsigimė į nedorybę.
169
Daug apie save kalbėti – tai vienas iš galimų būdų pasislėpti.
170
Gyrimas įkyresnis negu peikimas.
171
Pažinimo žmogaus užuojauta kelia beveik tokį patį juoką kaip švelnios kiklopų rankos.
172
Iš artimo meilės kartais apkabini pirmą sutiktąjį (juk negali apkabinti visų), bet kaip tik to ir nereikia atskleisti pirmam sutiktajam…
173
Žmogui nejaučiame neapykantos tol, kol jį menkai vertiname; neapkęsti pradedame tada, kai laikome jį lygiu ar aukštesniu už save.
174
Ir jūs, utilitaristai, mėgstate viską utile 33 tik kaip savo polinkių v e ž i m ą, ir jums iš tikrųjų yra nepakenčiamas jo ratų bildesys?
175
Galų gale mes mylime savo geismą, o ne jo objektą.
176
Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada kai ji kertasi su mūsų tuštybe.
177
Turbūt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalbėdamas apie tai, kas yra teisingumas.
178
Mes netikime protingų žmonių kvailystėmis – koks žmogaus teisių pažeidimas!
179
Mūsų poelgių padariniai griebia mus už plaukų visiškai neatsižvelgdami į tai, kad mes per tą laiką “pasitaisėme”.
180
Pasitaiko nekaltas melas – tikrojo tikėjimo kokiu nors dalyku požymis.
181
Nežmoniška laiminti ten, kur kažkas keikiamas.
182
Viršesnio žmogaus familiarumas erzina, nes negali atsilyginti tuo pačiu.
183
Mane sukrėtė ne tai, kad tu mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau netikiu.
184
Gėrio siautėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip blogis.
185
“Jis man nepatinka.”- “Kodėl?” – “Aš iki jo nepriaugau.” – Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė?
