Frydrichas Nyčė – Antras skyrius. Laisvas protas 26-28

26

Kiekvienas subtilus žmogus instinktyviai siekia savo pilies, savo slaptybės, kur jis jaučiasi s a u g u s nuo minios, daugelio, daugumos, kur jis gali užmiršti taisyklę “žmogus”,- išskyrus vienintelį atvejį, kai jį, pažįstantįjį plačiąja ir išimtine prasme, verčia ja vadovautis dar stipresnis instinktas. Kas bendraudamas su žmonėmis retkarčiais nesumirguliuoja visomis negandos spalvomis, pilkai žalias nuo pasibjaurėjimo, nuovargio, užuojautos, niaurumo, vienatvės, tas tikrai nėra gero skonio žmogus; tačiau jeigu jis pats neužsimeta ant savo pečių visos šios sunkumų ir liūdesio naštos, nuolat viso to vengia ir, taip sakant, tyliai ir išdidžiai slepiasi savo tvirtovėje, tai viena yra tikra: jis nėra sutvertas pažinimui, jo lemtis kita. Kadangi, būdamas toks, jis vieną dieną būtinai pasakytų: “Velniai griebtų mano gerą skonį! Taisyklė įdomesnė negu išimtis – negu aš, toji išimtis!” – ir jis n u s i l e i s t ų, o svarbiausia, “įeitų”… V i d u t i n i š k o žmogaus tyrinėjimas, ilgai trunkantis, kruopštus tyrinėjimas,- o tam reikia nuolat persirenginėti, įveikti save, familiariai, iki koktumo bendrauti (kiekvienas bendravimas koktus, išskyrus bendravimą su sau lygiais),- tai yra kiekvieno filosofo gyvenimo neatskiriama dalis ir galbūt nemaloniausia, dvokianti, kupina nusivylimų dalis. Bet jeigu jam pasiseks, kaip ir dera pažinimą mylinčiam laimės kūdikiui, tai jis sutiks tikrus savo uždavinio lengvintojus,- aš turiu galvoje vadinamuosius cinikus, taigi tuos, kurie labai lengvai pripažįsta, kad juose glūdi žvėris, niekingumas, “taisyklė”, ir kartu išlaiko savyje pakankamai dvasios ir noro kalbėti apie save ir panašius į save l i u d i n i n k ų a k i v a i z d o j e,- kartais jie netgi knygose voliojasi kaip savo ekskrementuose. Cinizmas yra vienintelė forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo, o aukštesnysis žmogus, išgirdęs šiurkštesnį ar subtilesnį ciniko balsą, kiekvieną sykį turi suklusti ir džiaugtis, kad visai šalia jo atvėrė burną pajacas arba mokslingas satyras. Kartais pasibjaurėjimą sukelia netgi susižavėjimas; taip būna, kai prie begėdiško asilo ir beždžionės dėl gamtos kaprizo pririštas genijus – toks buvo abatas Galiani, giliausias, įžvalgiausias ir galbūt niekšingiausias savo šimtmečio žmogus; jis buvo daug gilesnis už Voltaire'ą ir todėl mažiau linkęs kalbėti. Kaip minėta, dažniau matome mokslingą galvą ant beždžionės kūno, išskirtiniu protu apdovanotą niekingą sieliūkštę,- tarp moralės fiziologų ir gydytojų tai neretai pasitaiko. Ir jei tik kur kas nors be kartėlio, veikiau geraširdiškai apibūdina žmogų kaip pilvą su dviem poreikiais ir kaip galvą su vienu; visur, kur kas nors mato, ieško ir n o r i matyti tik alkį, geidulį ir tuščią garbės siekimą, tarsi tai būtų vienintelės tikros žmogaus veiklos paskatos; žodžiu, kur apie žmogų kalbama “blogai”, o ne tiesiog p r a s t a i, pažinimo mylėtojas turi jautriai ir rūpestingai įsiklausyti,- visur, kur kalbama be pasipiktinimo, jis turi turėti ausis. Kadangi pasipiktinęs ir dantimis draskantis save (arba vietoj savęs pasaulį, Dievą, arba visuomenę) žmogus,- moraliniu požiūriu galbūt ir aukštesnis už besijuokiantį ir savimi patenkintą satyrą,- visais kitais požiūriais yra labiau įprastas, neišsiskiriantis ir nepamokantis atvejis. Ir niekas n e m e l u o j a tiek daug kaip tas, kuris piktinasi.-

27

Sunku būti suprastam – ypač, jei tu mąstai ir gyveni gangasrotogati tarp žmonių, kurie mąsto ir gyvena kitaip, būtent kurmagati, arba geriausiu atveju “varliškai”, mandeikagati 17 ,- aš juk darau viską, kad pats būčiau sunkiai suprantamas, ar ne? – ir reikia būti dėkingam jau už gerą valią, parodytą subtilesnių interpretacijų atžvilgiu. O “geriems draugams” – jie visada pernelyg tingūs ir būtent kaip draugai mano turį tam teisę,- iš anksto verta palikti daug erdvės nesusipratimams – galima bus dar ir pasijuokti; arba visai jų atsikratyti, tų gerų draugų – ir taip pat pasijuokti!

28

Sunkiausia išversti iš vienos kalbos į kitą jos stiliaus tempą: jo pagrindas – tai rasės charakteris arba, kalbant labiau fiziologiškai, – jos “medžiagų apykaitos” vidutinis greitis. Yra sąžiningų vertimų, nejučia išniekinančių originalą ir nedaug kuo tesiskiriančių nuo falsifikacijų tik todėl, kad buvo neįmanoma perteikti guvaus ir žvalaus tempo, vikriai peršokančio per visus daiktuose ir žodžiuose slypinčius pavojus. Vokiečiui presto jo kalboje beveik neįmanomas, kaip ir daugelis – tai nesunku įžvelgti – smagių ir akiplėšiškų laisvos minties niuansų. Bufonada ir satyra svetimi jo kūnui ir sąžinei, todėl neišverčiamas jam yra Aristofanas ir Petronijus. Viskas, kas gremėzdiška, rimta, iškilminga, nerangu, visos nuobodaus ir lėto stiliaus formos vokiečių buvo plėtotos visomis galimomis kryptimis,- gal atleisite man, jei pasakysiu, kad net Goethe's proza – manieringumo ir grakštumo mišinys – nėra išimtis; joje kaip veidrodyje atsispindi “seni geri laikai”, ji yra tų laikų vokiško skonio išraiška, laikų, kai dar egzistavo toks skonis – rokoko in moribus et artibus 18 . Lessingas, dėl savo aktoriškos prigimties daug supratęs ir daug kame orientavęsis, yra išimtis: ne veltui jis vertė Bayle'į ir mėgo užsisklęsti su Diderot ir Voltaire'u, o dar mieliau su romėnų komediografais; Lessingas buvo laisvamintis, tokiu pat skubriu tempu mąstęs ir bėgęs iš Vokietijos. Bet ar net Lessingo prozoje vokiečių kalba būtų galima pakartoti Machiavelli'o tempą, kuris savo “Il Principe” kvėpuoja nuostabiu sausu Florencijos oru ir pačius rimčiausius dalykus dėsto nevaržomu allegrissimo, artistiška pašaipūno siela turbūt suvokdamas, kokiai priešybei ryžtasi,- ilgos, sunkios, tvirtos, pavojingos mintys, o tempas galopo ir puikiausia padaužos nuotaika. Kas galiausiai rizikuotų išversti į vokiečių kalbą Petronijų, kuris žodžiais, fantazija, išmone buvo įvaldęs presto geriau už bet kurį muzikos korifėjų: kas jam visos ligoto, ydingo pasaulio, taip pat ir “senojo pasaulio” klampynės, jei kojos jį neša kaip vėjas, jeigu alsuodamas pilna krūtine jis skrieja kartu su pašaipūnu vėju, gydančiu visus b ė g i m u! Ir pagaliau Aristofanas, tas džiuginantis ir stiprinantis protas; vien dėl jo galima a t l e i s t i visai Graikijai, kad ji egzistavo, žinoma, tarus, jog puikiausiai suprantama, k ą čia reikia atleisti, kuo džiaugtis,- ir aš nežinau, kas vertė mane svajoti apie P l a t o n o slaptingumą, jo panašią į sfinkso prigimtį labiau negu laimingai išlikęs petit fait 19 : mirties patale po pagalve buvo rasta ne kokia nors egiptietiška, pitagorietiška ar platoniška “Biblija”, o Aristofanas. O ir kaip Platonas būtų ištvėręs gyvenimą – graikišką gyvenimą, kurį jis neigė,- jei ne Aristofanas!-

17 – Gangasrotogati, kurmagati, mandeikagati – šie sanskrito kalbos žodžiai reiškia: Gango tėkmės greičiu (presto), vėžlio greičiu (lento), varlės greičiu (staccato).
18 – papročiuose ir menuose (lot.).