Frustraciją keliantis pacientas: kaip juo rūpintis?

Visi medikai turi pacientų, kurių mielai atsisakytų. Maždaug 15 proc. pacientų gydytojai įvertina kaip keliančius frustraciją. Ypač šie pacientai nemalonūs tiems gydytojams, kurie turi didelių karjeros ambicijų, kurie įsitikinę, kad gali išspręsti visas medicinines problemas bei išgydyti visas ligas. Deja, nors jie ir labai išsekina, tačiau atsisakyti “nepatogių”, “nemalonių” pacientų kaip tik ir būna sunkiausia. Vienas iš būdų nugalėti “sunkių” pacientų keliamą frustraciją – tai įvertinti galimą jų psichopatologiją ar asmenybės sutrikimus, suprasti pacientų požiūrį į jų simptomus bei panaudoti specifines technikas bendravimui su jais pagerinti.

“Sunkaus” paciento charakteristika

Groves J.E. “sunkius” pacientus yra charakterizavęs pagal būdą, kaip jie elgiasi su sveikatos priežiūros darbuotojais: labai priklausomi, labai reiklūs ar besijaučiantys nusipelniusiais, manipuliuojantys ar atsisakantys priimti rekomendacijas, savidestruktyvūs ir neigiantys problemas. Pastaruoju metu Levinson W. ir kt. nustatė, kad besirūpinantiems “sunkiais” pacientais gali tekti patirti įvairių frustracijos šaltinių: per mažai pasitikėjimo, per daug problemų (“užtvindo” savo problemomis), streso, kančios jausmus (kuriuos skatina gydytojo emocinė reakcija į pacientą), aiškumo trūkumą (dėl painios paciento ligos istorijos), rekomendacijų nesilaikymą, reikalaujantį, kontroliuojantį ar manipuliuojantį elgesį, specialias problemas (pacientas gali piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, jį gali varginti lėtinis skausmas).

Ligos, apie kurias reikėtų pagalvoti

Jei reikėtų nustatyti diagnozę frustraciją keliančiam pacientui (ypač iš tos kategorijos, kurį galima apibūdinti kaip kenčiantį bei labai dažnai besinaudojantį medicinos paslaugomis) greičiausiai jam būtų neatpažintų psichikos sutrikimų, ypač depresija, distimija, nerimo sutrikimas, alkoholizmas, somatoforminis sutrikimas ar hipochondrija. Depresija sergantys pacientai dažnai ieško medicininio savo nugaros, galvos skausmo ar nuovargio paaiškinimo. Nerimas gali pasireikšti panašiai kaip hipochondrija, skatinanti pacientus išreikšti intensyvų susirūpinimą santykinai nedideliais ar praeinančiais simptomais. Pacientai, kuriems pasireiškia somatoforminis sutrikimas ir kurie neįsisąmonina savo emocinio streso, nukreipia šį stresą į plačią sferą nepaaiškinamų fizinių simptomų. Dažniausiai šie pacientai dar nuo vaikystės išmoko “somatizuoti” visus savo stresus. Tie, kurie vaikystėje patyrė smurtą, ypač seksualinį, būdami suaugę, labiau nei kiti linkę ieškoti nuolatinio medikų dėmesio.

Efektyvūs elgesio būdai

Medikai gali surasti būdų, kaip su frustruojančiais pacientais elgtis efektyviau ir pagerinti jų gydymo kokybę, naudodamiesi keletu strategijų:

· Atkreipti dėmesį į savo jausmus. Gydytojo susidorojimas su šiomis problemomis prasideda pripažįstant ir priimant savo paties frustraciją. Nors vien sąmoningumas frustracijos gali ir nesumažinti, tačiau neigiant savo susierzinimą pacientu problema taip pat neišsprendžiama.

· Išsiaiškinti, kas iš tiesų kelia frustraciją. Jei įtariate, kad pacientui yra psichikos sutrikimas, panaudokite psichiatrinio įvertinimo priemones, klausimynus. Paklauskite paciento, ar jis yra liūdnas, nusiminęs (galbūt jam yra depresija), ar neramus (įsitempęs, streso būsenos, nerimaujantis), ir atitinkamai jį gydykite.

· Įvertinti galimus asmenybės sutrikimus. Norint efektyviai gydyti pacientą, kuriam yra asmenybės sutrikimas, reikia visos komandos darbo, taip pat ir psichiatro. Pacientai, kuriems pasireiškia asmenybės sutrikimas, retai sutinka su šia diagnoze. Pasistenkite apibūdinti sutrikimą ne kaltinančiais žodžiais. Gydymo pažanga paprastai lėta.

· Jei įmanoma, susitvarkyti savo darbo laiką taip, kad darbui su sunkiais pacientais būtų daugiau laiko. Tačiau akivaizdu, kad ribos yra būtinos. Su pacientais, kurie piktnaudžiauja medikais, reikalauja, kad gydytojai juos neatidėliotinai pakonsultuotų telefonu ar kaip kitaip sunkina medicininės priežiūros procesą, reikia derėtis: “Kad aš galėčiau gerai rūpintis jumis, man reikia jūsų pagalbos. Ar jūs esate pasiruošę pakeisti kai kuriuos būdus, kaip jūs naudojatės mūsų tarnybos paslaugomis?”

· Įvertinti, ar problema nėra susijusi su medicinos personalu. Persidirbę ir “perdegę” medikai gali būti nepagrįstai suirzę dėl visai nedidelių smulkmenų. Gydytojams, kurie neatpažįsta savo profesinių ar asmeninių sunkumų, reali problema gali būti visai ne “probleminiai pacientai”.

· Pagerinti bendravimo įgūdžius. Jūsų bendravimo stilius gali būti konfliktiškas. Kai pacientai jaučiasi skubinami ar neišgirsti, jie gali būti įkyrūs, reikalaudami viso jūsų dėmesio. Būkite tikri, kad suprantate, kaip pacientai žiūri į savo būklę. Užuot pasakę pacientui: “Jums nieko blogo nėra” ar, dar blogiau: “Visų ligų priežastis – jūsų galva”, pabandykite sužinoti, kokią diagnozę sau nustatė pats pacientas: “Ką jūs mąstote, kas su jumis atsitiko?”. Suprantant, kaip rimtai pacientas žiūri į savo būklę, galima tiek jam, tiek jums išvengti nereikalingos frustracijos.
· Kalbėti apie savo susirūpinimą. Paklauskite paciento: “Ką jūs mąstote apie mano pagalbą jums? Kartais aš pagalvoju, kad mums nelabai sekasi.” Tada pabandykite ieškoti geresnio bendravimo būdo.

· Puoselėti partnerystės jausmą, paskatinti pacientą dalyvauti gydymo procese. Pasakykite pacientui, kad jūs abu esate toje pačioje komandoje. Pasiūlykite jam vesti, pvz., “skausmo dienoraštį” – tai padės jam lengviau “tvarkytis” su savo simptomais.

· Numatyti reguliarius tolesnius vizitus. Kai nėra nuolatinės priežiūros, pacientai dažniau linkę skųstis naujais ar tebesitęsiančiais simptomais. Vizitai kas 2 ar 3 sav. gali patenkinti priklausomus pacientus. Kai kuriems gali pakakti kontakto telefonu ar el.paštu.

· Pasinaudoti konsultacijomis ar kolegų parama. Gerai atsiminkite, kad bendraujate su stipriai disfunkciško elgesio pacientais – aiškiu streso šaltiniu. Kolegos išreiškia savo emocines reakcijas į jūsų išsakytas dilemas, dažnai padeda į situaciją pažvelgti iš naujos perspektyvos.

· Sergantiesiems ilgai galima paskirti grupines pratybas su žmonėmis, kuriems pasireiškia panašių sutrikimų. Reikalaujančių pacientų būklė taip pat gerėja, kai jie turi “ligos partnerį” – žmogų, kuriuo pasitiki ir kuris jį lydi į vizitus.

Pabaigai

Turbūt nedaug yra gydytojų, kurie anksčiau ar vėliau nėra susitikę su frustruojančiais pacientais. Vis dėlto supratus dažniausius tokio elgesio ypatumus bei pritaikius efektyvias strategijas jam įveikti, didėja gydytojų pasitenkinimas darbu ir gerėja pacientų ligos prognozė.

Parengė gyd. Solveiga Blažienė
Medicinos centras “Neuromeda”

“Gydymo menas” 2004 m. Nr. 8