Juk iš esmės aš – muzikantas, tik gyvenu literatūroje…
Thomas Mannas

“Kas būtų mūsų gyvenimas be muzikos! Juk nebūtinai tai turi būti koncertai. Tūkstančių atvejų pakanka prisiliesti prie pianino, dėkingai pašvilpauti, padainuoti ar paniūniuoti arba bent tyliai prisiminti nepamirštamus taktus. Jeigu kas man arba kiekvienam šiek tiek muzikaliam atimtų, sakykim, uždraustų arba smurtu išplėštų iš atminties Bacho choralus, arijas iš “Užburtosios fleitos” ar “Figaro”, tai mums būtų tas pats, kaip netekti organo, kaip prarasti pusę prasmės, visą prasmę. Kaip dažnai, kai niekas nebepadeda, kai nebedžiugina daugiau nei dangaus žydrynė, nei žvaigždėta naktis ir nebeturime po ranka kokio nors rašytojo knygos, kaip dažnai tuomet iš atsiminimų lobyno iškyla Schuberto daina, Mozarto taktas, kokių nors mišių, sonatos tonas – juk nė nebežinome, kur ir kada jį girdėjome – ir skaisčiai šviečia, ir išjudina mus, ir uždeda savo mylinčias rankas ant mūsų skaudamų žaizdų… Ak, koks mūsų gyvenimas būtų be muzikos!”1

Vargu ar praeito šimtmečio literatūroje rastume kitą rašytoją, taip tiesiogiai susijusį su muzika. Hermannas Hesse (1877–1962) – vienas iš nedaugelio, kurio rašymo stiliui ypač stiprią įtaką darė muzika. Romanuose “Stiklo karoliukų žaidimas”, “Stepių vilkas” ir “Gertrūda” ji tampa net sudedamąja temos dalimi. Nors beveik kiekviename rašytojo romane figūruoja dailininko ar muziko personažas, vis dėlto kūrinio, kuriame muzika būtų centrinė pasakojimo tema (pavyzdžiui, kaip Thomo Manno “Daktaras Faustas”), nerasime. Skausminga ankstyvųjų jaunojo Hesse’s opusų palaima, romantiškas sielos šauksmas (pavyzdžiui, “Peteryje Kamencinde”, “Po ratu”, “Knulpe” ar “Hermane Laušeryje”) sukuria liaudies dainų aliuziją prozoje. Savo recenzijose, laiškuose, pamąstymuose ar eilėraščiuose rašytojas vis iš naujų perspektyvų pažvelgdavo į muzikos, kompozitorių ir atlikėjų (neretai artimų draugų) vietą savo gyvenime.

Hesse’s santykis su muzika – empirinis, tiesiogiai susijęs su namų muzikavimu, su kuriuo rašytojas užaugo: “(…) užaugau ne su virtuozais ir ne koncertų salėse, o su namų muzika, ir gražiausia visada buvo ta, kur pats galėdavai dalyvauti; su smuiku ir padainavimu paauglystės metais žengiau pirmus žingsnius į muzikos karalystę…”2 Prisiminimai apie savo paties smuikavimą (vėliau iškeistą į tapybos pomėgį) gyvi kai kuriuose jo eilėraščiuose ir, beje, “Muzikiniuose užrašuose”. Čia Hesse gana griežtai pasisako prieš “anonimišką” virtuoziškumą ir “talentus be charakterio”. Koncertų salės ir dirbtinis virtuoziškumas – dalykai, nederantys muzikos esmei. Muzika Hesse’i – ne vieša priežastis save parodyti ir į kitus pažiūrėti, atvirkščiai, tai pats intymiausias pokalbis su savimi. Hesse’s kūryboje dažnai pasirodo smuiko leitmotyvas: “Gertrūdoje” Kunas, tapęs luošiu ir netekęs jaunystės džiaugsmo, ima kurti dainas ir sonatas smuikui; “Stepių vilke” Haleris svajoja: “O jei dabar turėčiau draugą kokioje palėpės kamarėlėje, jis sėdėtų susimąstęs prie žvakės, o šalia gulėtų smuikas!”; “Kelionėje į Rytų šalį” taip pat minimas smuikas: “Kadangi savo piligrimų būryje aš buvau smuikininkas ir pasakotojas, turėjau rūpintis muzika… (…) Aš ne tik grojau smuiku ir vadovavau chorui, bet ir rinkau senovines dainas ir choralus, rašiau šešiabalsius ir aštuonbalsius motetus ir madrigalus, mokiausi jų.”

Muzikoje Hesse laiko save diletantu: “(…) esu toks diletantas, kad nesugebu net atpažinti kūrinio tonacijos. (…) Apie grojimo techniką nusimanyti mažiau nei aš vargu ar įmanoma – nebent kad galiu skaityti natas!..” Tačiau jo profesionalumas pasireiškė muzikos supratimu ir muzikos istorijos žiniomis. Romane “Stiklo karoliukų žaidimas”, kurio pirminis pavadinimas – “Muzikinių pratimų žaidimas”, Hesse gausiai aprašo muzikinę medžiagą, pavyzdžiui, kanono ir fugos komponavimo principus. “Kai kurie muzikos “specialistai” pareiškia, kad neteisinga ir diletantiška yra klausančiam muzikos regėti vaizdus – peizažus, žmones, jūras, audras, paros bei metų laikus. Man (…) matyti vaizdus atrodo natūralu ir gera; beje, aš atradau, kad vaizdus dažnai regi ir geri profesionalūs muzikai. (…) Juk muzikos paslaptis ta, kad ji iškviečia tik mūsų sielą, o ne inteligenciją ir išsilavinimą, kad aukščiau visų mokslų ir kalbų daugiareikšmėmis, bet galutine prasme visad savaime suprantamomis formomis nuolat vaizduoja tik žmogaus sielą. Kuo didesnis meistras, tuo labiau neribotas jo žvilgsnio ir išgyvenimo galiojimas ir gylis. Ir dar: kuo tobulesnė grynai muzikinė forma, tuo betarpiškesnis saldusis poveikis mūsų sielai”, – šitaip Hesse savo mintis dėstė 1913 m. esė “Muzika”.

Tiesiogiai su muzika Hesse susidūrė rašydamas kompozitoriaus, stomatologo ir draugo Alfredo Schlenkerio (1876–1950) keturių veiksmų operos “Bėgliai” libretą. 1914 m. Miunchene pasirodė Hesse’s sudarytas rinkinys “Vokiečių poetų dainos”. Taip pat Hesse parašė operos “Bianka” libretą šveicarų kompozitoriui, Maxo Regerio mokiniui ir artimam bičiuliui Othmarui Schoeckui (1886–1957). Tiesa, šis libretas buvo atmestas kaip nepanaudojamas. Viename iš komentuojančių šią operą tekstų (1908–1909) Hesse bandė savo sumanymą pagrįsti sakydamas, jog norėjęs atnaujinti romantinę operą – operą, kuri susideda iš eilių ir dainavimo, “be ją pertraukiančios prozos”, kur dialogai turėtų skambėti tai kaip baladės, tai kaip liaudies dainos. Jis taip pat nurodo ir nesėkmės priežastį – kompozitorių (nors Schoecką Hesse ypač vertino ir vadino “svarbiausiu šių dienų dainų kūrėju”). Hesse’s širdyje – muzika, tačiau jis ištikimas literatūrai.

Daugelyje Hesse’s kūrinių randame nors po vieną kompozitoriaus pavardę: Mozartas, Bachas, Beethovenas, Brahmsas, Wagneris, Wolfas, Regeris… Eilėraščių, ypač jaunojo Hesse’s, pavadinimai irgi neretai muzikiniai: “Smuikininkas”, “Melodija”, “Gavotas”, “Noktiurnas”, “Šopeno valsas” ir kt. O ir patys jo romanai – nuostabiausi muzikos šedevrai: pavyzdžiui, “Demianas” – puikus homofonijos, “Sidharta” – variacijų, “Stepių vilkas” – sonatos formos arba netgi operos pavyzdys prozoje! Be abejonės, toks kūrinių muzikalumas kyla iš puikios muzikinės patirties, bendravimo su muzikantais ir koncertų. “Vis dėlto radijo ir gramofono klausytoju aš tapau tik senatvėje, ir kada, atsigręžęs atgal, analizuoju savo muzikinius išgyvenimus, suvokiu, jog ne mėgavimasis įrašais ar transliacijomis svarbiausia, ne jie mane išugdė muzikos mėgėju ir kai kuriose srityse – beveik profesionaliu žinovu. Ne, mano vienišus muzikos siurbimo savo kambaryje metus paruošė dešimtmečiai aktyvaus dalyvavimo viešuose koncertuose, operos vakaruose, festivaliuose, iškilminguose bažnytinės muzikos atlikimuose, pirmiausia “teisingose” ir garbingose vietose: koncertų salėse, teatruose, bažnyčiose, bendruomenėje, greta panašiai sustyguotų klausytojų, kurių pasinėrę į muziką, klausantys, pagarbiai atsidavę, dažnai iš vidaus nušvitę ir klausymo grožį atspindintys veidai kartais mane taktas po takto jaudino labiau nei mano paties klausymas. (…) Draugystė ir susitikimai su kompozitoriais, dirigentais, virtuozais, dainininkais ir dainininkėmis – būtina mano muzikinio gyvenimo ir muzikinio ugdymo dalis. Ir kada šiandien, prisimindamas kai kuriuos neabejotinai ypač man ryškius koncertus salėse ar bažnyčiose, aš ne tik vėl girdžiu muziką, apgaubtą ypatingos anų valandų atmosferos ir temperatūros, ne, aš matau jaudinantį Dinu Lipatti stotą, aristokratišką Paderewskį, plastiškąjį Saraste; matau švytinčias Schoecko akis, vangų, ponišką Richardo Strausso dirigavimą, Toscanini fanatizmą, Furtwänglerio nervą; regiu mielą Busoni veidą, susimąsčiusį prie klaviatūros, taip pat vaidilutės poza Filippi, plačiai atvertas Durigo akis “Dainos apie žemę” finale, berniokiškai didelę Edwino Fischerio galvą, čigoniškai raiškų Hanso Huberio profilį, gražius, plačius dirigento Fritzo Bruno rankų judesius skambant Andante, matau ir šimtus kitų kilnių ir brangių man žmonių figūrų, veidų ir gestų. Klausant radijo, viso to nebūna, o apie televiziją aš tik girdėjau…”3

Beje, Hesse visa tai rašo 1960 m., nors jis visada buvo prieš literatūrinių kūrinių ekranizavimą, radijo imtuvus, televiziją ir apskritai prieš šiuolaikiškai pateikiamą informaciją. Nors techniką Hesse vertino skeptiškai, vis dėlto iki pat mirties daug klausėsi radijo. Taip pat turėjo automobilį (!), kuris jo pasaulyje priklausė tipiškoms civilizacijos ligoms. Prisiminkime automobilių medžioklę “Stepių vilke” (“Visi į medžioklę! Medžiojami automobiliai”). Automobilis ir radijas – tiesioginiai tarpininkai tarp Hesse’s ir pasaulio. Radijo imtuvą taip pat matome “Stepių vilke”. Hesse’s požiūrį į radiją perteikia Mozartas, įjungdamas transliuojamą Händelio Concerto grosso F-dur: “Paklausykite, žmogeli, be patoso ir pašaipos, kaip už šio juokingo aparato, už šio iš tiesų beviltiškai idiotiško dangalo šmėžuoja tolimas šios muzikos vaizdas! Klausykitės, čia galima šio to išmokti. Įsidėmėkite, kaip šis pamišėliškas garsintuvas daro, atrodytų kvailiausią, nereikalingiausią ir draustiniausią dalyką pasaulyje ir kaip be atrankos, kvailai ir grubiai, be to, pasibaisėtinai iškreipdamas, sviedžia kažkur atliekamą muziką į svetimą, jai netinkamą vietą – ir kaip vis dėlto negali sunaikinti pirmapradės šios muzikos dvasios, o tegali įrodyti tik savo technikos bejėgiškumą ir bedvasį vertelgiškumą! Gerai įsiklausykite, žmogeli, jums tai būtina! Taigi atsikimškite ausis! Šitaip. O dabar girdite juk ne vien radijo išprievartautą Händelį, kuris, nepaisant šio bjauraus pavidalo, vis dėlto dar tebėra dieviškas, – jūs girdite ir matote, gerbiamasis, kartu ir puikią viso gyvenimo alegoriją. Klausydamasis radijo, jūs girdite ir matote nuo amžių vykstančią kovą tarp idėjos ir jos pasireiškimo, tarp amžinybės ir laiko, tarp to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška. Lygiai taip, mano mielas, kaip radijas dešimtį minučių be atrankos svaido puikiausią pasaulio muziką į neįmanomiausias vietas, į miesčioniškus salonus ir palėpių kamarėles, blokšdamas ją plepantiems, ryjantiems, žiovaujantiems, miegantiems abonentams, kaip vagia iš šios muzikos jutiminį jos grožį, kaip ją gadina, darko ir seilėja ir vis dėlto negali visiškai nužudyti jos dvasios, – taip ir gyvenimas, vadinamoji tikrovė, švaistosi puikiausiais pasaulio paveikslais, po Händelio transliuoja pranešimą apie vidutinių pramonės įmonių balanso paslaptis, stebuklingus orkestro garsus paverčia gleivėm, visur tarp radijo ir tikrovės, tarp orkestro ir ausies bruka savo techniką, savo vertelgiškumą, savo chaotišką poreikį ir tuštybę.”4

1900 m. Bazelyje pasirodė nedidelis Hesse’s kūrinys “Likę Hermano Laušerio raštai, eilėraščiai”. 1907 m. prie šio autobiografiškumu paženklinto jaunystės darbo poetas pridėjo dar dvi mažas poemas: “Lulu” ir “Bemiegės naktys”. Šiuose raštuose matome Laušerio nuorodą, kad dar prieš mokyklinius metus muzika jam darė įspūdį, “o ir ankstyviausias, migločiausias Miunsterio paveikslas atrodė neatsiejamas nuo vargonų”, kurių skambesio dažnai slapčia vykdavo pasiklausyti. Devyniolikos metų proga tėvai padovanojo smuiką, ir būtent nuo tos dienos jis atrado savo vidinę tėvynę anapus, prieglobstį, kur susikaupdavo nesuskaičiuojami džiaugsmai ir rūpesčiai. Laušeris, taip pat Hermanas, – tai pats Hesse: abu užauginti romantikų įtakos, jog “muzika – viso grožio pradžia, dirgiklis”, turinti stebuklingų galių. Tačiau jau ankstyvuosiuose savo darbuose Hesse aiškiai pasisako prieš “beformę”, “slopinančią”, “saldžią” “pacukruotą” romantinę muziką ir išaukština “aiškią”, racionaliais komponavimo principais sukurtą klasikinę muziką. Muzika, anot Hesse’s, turi reprezentuoti pasaulio tvarką, todėl ji negali būti svaiginanti ar chaotiška, kokią kūrė Wagneris ir Brahmsas. Prisiminkime sceną iš “Stepių vilko”, kur šmaikštaujančia gaida Hesse vaizduoja seną, ilgabarzdį poną, kuris lygumoje skausmingu veidu veda “milžinišką kelių dešimčių tūkstančių juodai apsirengusių vyrų vorą”. Mozartas: “Matote, tai Brahmsas. Jis siekia išsivadavimo, bet iki tol praeis dar nemažai laiko.” Taip Haris sužino, “kad juodieji tūkstančiai – tai vis atlikėjai tų balsų ir natų, kurie, dieviškuoju požiūriu, buvo nereikalingi jo partitūroms”. Mozartas: “Per sodri instrumentuotė, per daug išeikvota medžiagos.” Lygiai taip pat žingsniuoja ir Richardas Wagneris… Tik paprastumas yra genialus, o sodri instrumentuotė, anot Hesse’s, – “nei Wagnerio, nei Brahmso asmeninė klaida, tai jų laiko klaida”, kaip ir muzikos (šiuo atveju Händelio) transliavimas per radiją…

Dar “Demiane” Hesse kalba apie muziką, kuri “nemoralizuoja”. Beje, šiame “antimuzikiniame” romane keli puslapiai skirti tik muzikai. Šalia jau minėto smuiko Hesse’s kūryboje tokie pat svarbūs yra ir vargonai. Juos randame romanuose “Likę Hermano Laušerio raštai”, “Stepių vilkas”, “Stiklo karoliukų žaidimas”, “Demianas”. Įdomu, kad kūriniuose, kuriuose pasirodo vargonai, pagrindiniai herojai dažnai jais, kitaip nei smuiku, negroja. Ir E. Sinkleris, ir H. Haleris, ir H. Laušeris – šio instrumentų karaliaus tik klausosi ieškodami, o ir rasdami muzikoje prieglobstį. Vargonai Hesse’i – Dievo balsas, grojimas jais – šventasis menas, ars sacra. Ir jei Hesse leidžia kam nors prisiliesti prie šio dieviško instrumento, tai tiems personažams (Demianui, Jozefui Knechtui), kurie dalyvauja dieviškojoje žmogaus išgaunamų garsų harmonijoje. “Porą ar tris kartus per savo klajones iš mažutės priemiesčio bažnyčios girdėjau sklindant vargonų muziką, bet paklausyti nesustodavau. Kartą praeidamas vėl ją išgirdau ir atpažinau – grojo Bachą. (…) Mane apėmė jausmas: vargonininkas žino, kad šioje muzikoje slypi lobis, ir atkakliai siekia to lobio, beldžiasi į vartus ir grumiasi kaip už savo gyvybę…”5

Mozartas ir Bachas – mėgstamiausi Hesse’s kompozitoriai, kurių pavardės jo kūryboje vyrauja. Niekas jam nekelia tokio išgyvenimo kaip Mozarto ir Bacho muzika, kuri tik viena teikia vidinį džiaugsmą ir harmoniją: “…visur šioje muzikoje man švietė žvaigždėtas skaidrumas ir iš jo veržėsi beribė ir antžmogiška šviesa, amžinas dieviškas juokas”, – sako Haleris “Stepių vilke”. Tikra muzika Hesse’i – linksma muzika, tokia, kokią kūrė Mozartas (neatsitiktinai “Stepių vilke” vyrauja juoko motyvas; “Stiklo karoliukų žaidime” Knechtas apibūdinamas kaip “vienas iš tų, kurie nesijuokdami yra pilni ramios linksmybės”). Hesse visą gyvenimą žavėjosi Mozartu, o jo operą “Don Žuanas” laikė “paskutine didžia muzika”. “Stepių vilke” Haris Haleris, kurio inicialai aiškiai liudija sąsajas su pačiu Hermannu Hesse, akis į akį susitinka su savo dievaičiu. Hesse ne tik dievina šį genijų, bet ir laiko save dideliu jo žinovu. “Magiškajame teatre” skamba finalinė “Don Žuano” scena. Tai nėra atsitiktinumas, nes pats Haleris artėja prie savo finalo, likimo. Kaip ir Don Žuanas, nesusitaikydamas su savo vilkiškumu, o eidamas prieš jį su peiliu rankose, kulminacijoje – nužudydamas Herminą – jis iš tiesų nudobia savo vilką…

Pats Hesse “Stepių vilką” lygina su kanonu ir fuga, kur muzikinė konstrukcija remiasi nuolatine dviejų temų priešprieša, begalinėmis kiekvienos šių temų variacijomis, perėjimais iš vienos į kitą: “Stepių vilkas” “sutvarkytas taip griežtai kaip ir kanonas arba fuga, jis tapo tokia forma tiek, kiek aš gebėjau padaryti”. Šią muzikinę sistemą papildo leitmotyvai, pavyzdžiui, miesčioniškai saldaus Goethe’s portreto tema arba auksinio pėdsako leitmotyvas. Šiojo kilmė – koncertas, kuriame “buvo atliekama puiki senoviška muzika, ir tarp dviejų piano taktų, pagrotų medinių pučiamųjų, man staiga vėl atsivėrė durys į aną pasaulį, aš perskridau dangų ir pamačiau dirbantį Dievą…” Kritikai šį kūrinį laiko “sonata, parašyta proza”, įžvelgdami sonatos formos bruožų pagal šią schemą:

EKSPOZICIJA PERDIRBIMAS REPRIZA

Leidėjo pratarmėHario užrašaiTraktatas apie Stepių vilką Vyksmas – procesas “Magiškasis teatras”

Šį kūrinį taip pat galime laikyti visų įmanomų žanrų sinteze. Jame susilieja simfonijos, fugos, kanono, sonatos, kantatos, operos ir kiti žanrai. Argi tai ne “Kančios” odė, harmonijos kantata, ir pagaliau – argi tai ne opera, o galbūt ir grand opera? Siūlau tris galimas muzikines šio opuso formas: operos, sonatinio-simfoninio ciklo ir sonatinio allegro:

OPERA Prologas I veiksmas II veiksmas III veiksmas Epilogas
Leidėjo pratarmė.Hario Halerio užrašai I pav.Traktatas apie Stepių vilką II pav.Scena pas profesorių Atėjimas į “Juodąjį erelį” I–V pav.“Magiškasis teatras” Herminos nužudymas. Hario egzekucija
SIMFONIJA I dalisĮžanga II dalisSonatinis allegro III dalisVariacijos IV dalisRondo forma Koda
SONATINIS ALLEGRO Įžanga Ekspozicija Naujas epizodas Repriza Koda

Šioje schemoje matome 3 veiksmų operą su prologu ir epilogu. Tačiau ją galime traktuoti įvairiai, pavyzdžiui, prologą skaidyti į du: orkestrinį (pratarmę) ir vokalinį (užrašus), o epilogą jungti prie III veiksmo kaip VI paveikslą ir t. t. Prisimindama, kaip Hesse mėgo Mozartą, pabandysiu šią “operą” trumpai palyginti su “Don Žuanu”:

1) panašus dvigubos introdukcijos metodas (“Don Žuane”: orkestrinis pavyzdys – uvertiūra, vokalinis – Komandoro nužudymas; “Stepių vilke”: pratarmė ir užrašai);
2) Komandoro pasirodymas puotos metu. Puota, mistika = “Magiškasis teatras”, puota, mistika, haliucinacijos;
3) sudėtingos asmenybės – Don Žuanas ir Haleris, jas papildo Leporelas ir Pablas. Moterys – fatališkas simbolis;
4) abiejų credo – harmonija, išsivadavimas, nemirtingumas.

Post scriptum

Hermanno Hesse’s muzikinės aspiracijos kūryboje nėra unikalus reiškinys. Visose epochose, meno srityse, ar tai būtų muzika, literatūra, ar dailė, ši sąveika egzistavo. Arturas Schopenhaueris puikiai grojo fleita, savo filosofiniuose veikaluose ne kartą iškėlė muziką kaip “visų menų motiną”. Romantikai Ludwigas Tieckas ir Novalis muziką suvokė ne tik kaip tiesioginę visatos harmonijos, bet ir kaip tikriausią žmogaus būties išraišką. Friedricho Nietzsche’s jaunystės svajonė – tapti kompozitoriumi. Richardas Wagneris šalia 13 operų savo mintis išdėstė 16-oje raštų tomų. Ferenczas Lisztas – didelės erudicijos asmenybė – pasireiškė ir kaip kritikas (6 raštų tomai). Ludwigas Rellstabas – žymiausias XIX a. pirmosios pusės muzikos kritikas ir rašytojas – ypač pasižymėjo operinėje muzikoje. Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmannas – vokiečių rašytojas romantikas, kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, smuikininkas, dainininkas, pedagogas, kritikas, teisininkas. Nors Hoffmannas geriau žinomas kaip rašytojas mistikas, pats autorius jautėsi esąs muzikantas. Jis – vokiečių nacionalinės operos pradininkas (1816 m. opera “Undinė”). Thomas Mannas (artimas Hesse’s bičiulis) puikiai grojo smuiku, improvizavo pianinu ir, anot jo paties, iš tiesų jautėsi esąs muzikantas, gyvenantis literatūroje. Savo laiške Theodorui Adorno (1945) Mannas rašo, jog, laikydamas save pusiau muzikantu, visada perkeldavo į romanus muzikinę techniką. Užaugęs Wagnerio mėgėjo namuose, kur lankydavosi Richardas Straussas, Maxas von Schillingsas, Franzas von Stuckas, Thomas Mannas šią tradiciją pratęsė: jo namuose Miunchene susitikdavo Hesse, Hugo von Hofmannsthalis, Gerhartas Hauptmannas, Heinrichas Mannas (rašytojo brolis, taip pat rašytojas), Bruno Walteris, Gustavas Mahleris, Wilhelmas Furtwängleris. Mahleris įamžintas novelėje “Mirtis Venecijoje” (1911), pats Mannas – paskaitų apie Wagnerį autorius (“Richardo Wagnerio kančia ir didybė”). Iš Wagnerio (iš dalies dar ir iš Zola bei Tolstojaus) perimta leitmotyvinė jo kūrybos sistema. Rašydamas “Daktarą Faustą” (1947), Mannas studijavo Arnoldo Schönbergo dodekafoninę sistemą (beje, šiuos du menininkus siejo artima draugystė). Thomo Manno, kaip ir Hermanno Hesse’s, kūrybą veikė tiesioginis ryšys su muzika. Muzika, kuri tapo svarbiausia jų gyvenimų dalimi.

Diana Čemerytė

Views All Time
Views All Time
5220
Views Today
Views Today
2
0 0