Thomas BERNHARDAS (1931-1989) – vienas ryškiausių ir įtakingiausių naujausių laikų austrų – tiesą sakant, ne tik austrų, bet ir visų vokiečiakalbių – rašytojų. Kol buvo gyvas, dažną jo kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų rinkoje, kaip ir paties autoriaus retus pasirodymus viešumoje, lydėdavo triukšmingi skandalai. Publika plodavo ir švilpdavo. Susižavėjusi ir pasipiktinusi. Abejingų nebuvo.

Thomas Bernhardas kritikų, literatūrologų vadinamas keisčiausiais vardais – “didysis užsispyręs vienišius”, “humoristinis tragikas”, “makabriškas humoristas”, “kenčiantis maištautojas”, “nevilties ir įmantraus užsisklendimo virtuozas”, “niūrumo kupinas komediantas” ar net “mizantropinių žodžių malūnas”.

Thomas Bernhardas gimė 1931 metais, mirė 1989-aisiais. Jo “mizantropiška” proza išprovokavo nemažai diskusijų ir prieštaravimų dar jo gyvenimo metais. T.Bernhardas gimė ir užaugo netoli Zalcburgo, jo pasaulėžiūrą formavo karo ir pokario metai, sudėtingas jo šeimos likimas (jis augo be tėvo, motinos jo nemylėjo) ir skurdas. Bernhardo pjesės ir romanai – tai viso gyvenimo bandymas įveikti šią nelengvą patirtį, bandymas išgyventi “mirtinomis”, pasak jo paties, sąlygomis. T.Bernhardas nuo 1957-ųjų atsidėjo literatūrai, o ypač išgarsėjo aštuntajame dešimtmetyje pjesėmis “Medžioklės draugija” (“Die Jagdgescll-schaft”) ir “Įpročio jėga” (“Die Macht der Gewohnheit”). Abi jos buvo pastatytos 1974 m., o vėliau kasmet iki pat 1989-ųjų – rašytojo mirties – garsiausiose Austrijos ir Vokietijos scenose pasirodydavo naujos pjesės, sulaukdavusios didžiulio publikos ir kritikų dėmesio.

Pasak vokiečių profesoriaus Matthias Konzett, “Bernhardo išskirtinę prozą sudarė tragikomiškas temų mišinys. Savižudybė, pamišimas, izoliacija buvo derinama su stipriai satyrikuotais ir teatralizuotais užgauliojimais kultūrai, tradicijai bei visuomenei. Jo kūriniai sudarė akivaizdų kontrastą šviečiamajai liberalių Vokietijos rašytojų moralei, dėl to traukė dėmesį skaitytojų auditorijos, pavargusios nuo tradicinių ideologinių konstrukcijų.”

Thomas Bernhardas buvo rašytojas, dramaturgas ir poetas. Mirė būdamas 58-erių metų. Jo mirtis nebuvo staigmena – rašytojas sirgo tuberkulioze nuo paauglystės. Savo autobiografijoje T.Bernhardas pasakoja, kad būtent ši liga ir privertė jį rašyti. Būdamas devyniolikos jis jau sunkiai sirgo ir, gulėdamas sanatorijoje, laukė mirties. Tuomet ir pradėjo rašyti, nes tikėjo jog tai gali jį išgydyti. “Rašymas džiugina mane. Tai vienintelis dalykas, kuris mane dar palaiko. Niekas negyvena amžinai. Bet tiek, kiek aš gyvenu, aš gyvenu rašydamas. Taip aš egzistuoju.”

Rašytojas mėgo sėdėti Vienos kavinėse ir nagrinėti spaudą. Dar būdamas jaunas, labai susidomėjo prancūziška ir angliška spauda. Skaityti šiomis kalbomis jam buvo malonumas. “Aš mąstau, koks būtų buvęs mano gyvenimas, jei aš būčiau priklausęs nuo vokiškų laikraščių, kurie, švelniai tariant, tėra šiukšlės…” – rašė T.Bernhardas. Savo karjerą T.Bernhardas pradėjo kaip žurnalistas. Metęs muzikos studijas dėl ligos, jis ėmėsi rašyti trumpas, preciziškas teismo bylų santraukas vietiniam socialistų laikraštėliui. Jis ugdė savo talentą, ir tie pasiekimai išryškėjo labai neįprastoje jo knygoje “Balso imitatorius” (The Voice Imitator), kurią sudarė 104 pasakojimai parašyti 104 puslapiuose. 1970 metais pasirodė T.Bernghardo romanas “Kalkių darbai” (The Lime Works), kuriame buvo pasakojama apie luošos moters mirtį. Muzikinė nuojauta specifiniais darė ne tik jo eilėraščius, bet ir prozą, ar netgi romanus. Jo proza įgaudavo tikslų muzikinį ritmą. Jis mėgo maišyti opozicinius dalykus ne tik gyvenime, bet ir savo kūriniuose. Tam tikra prasme T.Bernhardas rašė ir komiškai. T.Bernhardo prozą kai kurie kritikai laikė narkotiku. Jo kūriniai verčia skaitytoją skaityti iki galo, tačiau dažniausiai juose pasakojama tai, ko nenorėtume žinoti, ir nepasakojama to, ką tikimės sužinoti. Skaitymas teikia nepasitenkinimą, tačiau knyga vis tiek įtraukia. T.Bernhardo kūriniai kupini savotiškos transcendencijos, kuri įrodo, jog literatūra gali būti daug daugiau, nei vien informacija ar pramoga. T.Bernhardas buvo virtuozas, o kartu ir savižudis. Jis suprato meno poveikio humaniškumui pavojų, ir visuomet rodė pagarbą vaizduotės riboms. Ironiška, tačiau priimdamas tam tikras ribas, jis paversdavo jas transcendentinėmis: iš dalies dėl literatūrinio išdidumo, iš dalies dėl lyrinių galių, iš dalies dėl biografinės būtinybės. Kalbėti apie literatūrą T.Bernhardas nelabai mėgo. Jis sakė: “stengiuosi išvengti literatūros, kai tik įmanoma tai padaryti. Nes taip aš išvengiu savęs”.

Thomas Bernhardas buvo austras, tačiau rašyti jis mėgdavo keliaudamas, vis kitose vietose. “Kiekviena mano knyga buvo sukurta skirtingose vietose. Vienoje, Briuselyje, kažkur Jugoslavijoje, Lenkijoje. Aš niekada neturėjau pastovios rašymo vietos. Jei rašyti sekdavosi, nebuvo svarbu, kur aš tai darau. Aš taip pat mėgau dirbti šalyje, kurioje nesuprasdavau vietinės kalbos. Tai mane stimuliavo. Labiausiai nemėgstu vokiečių kalbos. Ji sustingusi, grubi ir šlykšti. Nepakenčiama kalba, kuri naikina viską kas šviesu ir nuostabu. Vienintelis būdas šią kalbą sutaurinti – suteikti jai ritmą ir taip sukurti muzikalumą.”

Literatūros mėgėjai Thomo Bernhardo vardą įsidėmėjo 1963 m., kai buvo išleistas romanas “Speigas” (“Frost”). Netrukus pasirodė apysaka “Amrasas” (“Amras”, 1964), romanas “Sutrikimas” (“Verstorung”, 1967), vėliau – romanai “Korektūra” (“Korrektur”, 1975), “Grimzdėjas” (“Der Untergeher, 1983, vienintelis išverstas į lietuvių kalbą), “Senieji meistrai” (“Alte Meister”, 1985), “Išnaikinimas” (“Ausloschung”, 1986), penkių autobiografinės prozos knygų ciklas (1975-1982).

Rašytojo personažas – tai Mąstytojas, užvaldytas kažko intelektualiai gniuždančio, paprastai artėjančios ar gresiančios mirties. Tokie yra mokslininkai kūrinyje “Taip” (Yes) ir “Pigiai valgantys” (The Cheap-Eaters), filosofai “Pataisoje” (Correction) ir “Netikėlyje” (The Loser). Paskutinis jo romanas buvo “Išnykimas” (Extinction). Rašytojas taip pat nagrinėjo meno ir jo ryšių su visuomenine sfera temas. Tai akivaizdu jo kūriniuose “Wittgenstein’o sūnėnas” (Witthensten’s Nephew) ir “Senuose meistruose” (Old Masters).

Savo pjesėmis ir “komedijomis”, kaip pats jas vadino, rašytojas laikėsi įsikibęs gyvenimo. Tai arba piktos satyros, ištraukiančios į scenos šviesą visuomenės, politikos, kultūros elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos (tragi)komedijos, vaizduojančios visuomenės autsaiderius, dažniausiai sužlugusius, nenusisekusius menininkus.

Rašydamas dramas, Thomas Bernhardas rašė jas kaip literatūrinius kūrinius. Būdamas kartu ir dramaturgas, jis visuomet abejojo teatru, ir manė, jog teatre suvaidinta drama praranda savo tikrąjį žavesį. “Sukurta drama tavo galvoje buvo poetiška, didinga, bet aktoriai – jie tarsi perverčia kūrinį į verslą. Tas pervertimas neturi nieko bendro su originalu. Taigi drama, suvaidinta teatre, labai nutolsta nuo to, ką norėjo pasakyti ar sukurti autorius. Scena, sienos man buvo sienomis, kurios visada viską sunaikina. Kiekvieną kartą tai katastrofinis patyrimas.”

“Kiekvienas vaikas – spektaklio vadovas, taip ir aš jau nuo pat mažens buvau spektaklio vadovas. Iš pradžių stačiau gryną tragediją, paskui komediją, paskui vėl tragediją, o vėliau teatras susimaišė, ir nebegalima buvo atskirti, kas čia – ar tragedija, ar komedija. Žiūrovus tai trikdo. Jie man plojo, o dabar gailisi ploję. Jie tylėjo ir niekino mane, o dabar gailisi tai darę. Mes visada užbėgame sau už akių ir niekad nežinome – ploti ar ne. Mūsų dvasinė būsena nenuspėjama. Mes esam viskas ir kartu niekas. Anksčiau ar vėliau mes tiksliai per patį vidurį neabejotinai krisime žemyn ir žūsim. Visa kita – kokie nors buki tvirtinimai.” (Thomas Bernhardas)

Pagal Stephen Mitchelmore, Matthias Konzett ir paties Thomas’o Bernhard’o rašinius bei pokalbius

Views All Time
Views All Time
3710
Views Today
Views Today
1
0 0