Viduramžiais būties problema buvo siejama su klausimu apie tai, ar universalijos (visuotinis = būtis) turi ontologinę reikšmę, t.y. ar jos egzistuoja savaime ir nepriklausomai nuo materijos, daiktų, sąmonės ir kt., ar priklauso nuo pastarųjų. Šis klausimas buvo sprendžiamas tokio pasaulio paveikslo kontekste.

Viduramžių mąstytojai matė aiškų skirtumą tarp dvasios ir materijos, tarp aukščiausio tobulybės pasaulio ir žemiausio netobulybės pasaulio. Viduramžių universume veikė du dėsnių lygiai: vienas – Žemei, o kitas – Dangui. Kosmosas atrodė kaip didžiulės kopėčios su Dievu viršuje. Sudaryta iš materijos, Žemė buvo apačioje, tiesiog virš pragaro. Nuo Aristotelio ir Ptolemėjaus (90-160) Viduramžių mąstytojai paveldėjo geocentrinį pasaulio modelį, kuriame Žemė buvo visatos centras. Šiame modelyje gausu krikščionybės simbolikos: Žemė yra pasaulio centras todėl, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pavidalą. Aristotelis skyrė pasaulį į esantį po mėnuliu ir pasaulį – virš Mėnulio. Virš mėnulio esantis pasaulis buvo tobulų judėjimų sritis, o po mėnuliu – buvo pasmerktas defektams ir netobulybėms. Aristotelis ir jo viduramžiškieji pasekėjai manė, kad žemės kūnai ir daiktai, sudaryti iš keturių stichijų (vandens, ugnies, žemės ir oro), veikia pagal vienokius dėsnius. Dangaus kūnai, sukurti iš eterio, kvintesencijos (lot. quinta essentia – penktoji esmė), tobulai juda apskritimais ir paklūsta kitokiems dėsniams. Čia Dievas traktuojamas kaip visatos nejudantis judintojas.

Universalijų (būties) problemą Viduramžiais atspindėjo trys teoriniai modeliai, tai – nominalizmas, konceptualizmas ir realizmas. Nominalizmo tendencijos buvo būdingos dar Senovės Graikijoje. Tačiau savarankiškos koncepcijos statusą nominalizmas (lot. nomen – vardas, pavadinimas, žodis) įgijo tik Viduramžiais. Nominalistai teigė, kad jokios būties, t.y. universalijų, nėra, o yra tik vardas, žodis. Paprasčiau tariant, yra medžiai, bet nėra miško: miškas yra tik vardas, pažymintis medžių visumą. Roscelinas (1050-1112), gindamas savo poziciją polemikoje su Abeliaru (1079-1142) ir Anzelmu Kenterberiečiu (1033-1109), suformulavo išskirtinę nominalizmo koncepciją: yra tik vienatiniai daiktai, kurie nesudaro net visumos pagal panašumą, o tiesiog pažymimi vienu žodžiu. Kitaip tariant, miškas – net ne medžių visuma, vienijama panašumo, o savavališkai surinkta daiktų aibė, pažymima žodžiu „miškas”. Taigi pirminis yra ne vienatinis medis, o žodis. Nominalizmo principą Roscelinas pritaikė svarstydamas Šv.Trejybės problemą ir pasirinko triteizmo poziciją. Jeigu egzistuoja tik individai, tai ir Šv.Trejybės tris asmenis reikėtų suprasti ne kaip vienatinį Dievą, o kaip tris substancijas (esmes), t.y. kaip tris Dievus. Bažnyčia pasmerkė Roscelino mokymą, o kartu su juo ir nominalizmą. Juk pagal krikščionybės teologiją Šv.Trejybė – trijų Dieviškųjų asmenų viena esmė. Derėtų pažymėti, kad nominalizmo pirmtakas buvo antikinis pliuralizmas. Pvz., Demokritui pasaulis ne vieningas, o suskaidytas į atomus (individus).

Kraštutinis Roscelino nominalizmas nepatenkino ne tik realistų, bet ir nominalizmo šalininkų. Netgi nomen, t.y. vardą, Roscelinas suprato fonetiškai – kaip flatus vocis, t.y. kaip garsų svyravimą. Abeliaras dėl daug ko jam pritarė, bet nomen Abeliaras suprato kaip sermones, t.y. kaip žodžius kartu su jų reikšmėmis. Saikingas Abeliaro ir kitų scholastikų nominalizmas pripažino, kad vienatiniai daiktai turi kažką bendra, dėl to tie daiktai sudaro visumą pagal panašumą. Kaip jau minėta, Roscelinas tai neigė. Kadangi nuosaikūs nominalistai suprato žodį ne tik kaip garsų kompleksą, bet ir su jais susijusią reikšmę, todėl žodis, siejantis panašių daiktų klasę, tapdavo sąvoka. Todėl nuosaikaus nominalizmo pozicija vadinama konceptualizmu (lot. conceptus – sąvoka).

Vėlyvoje scholastikoje vyravo konceptualizmas, paprastai vadinamas nominalizmu. Šios vėlyvosios scholastikos krypties tipiškas atstovas buvo Doctor Singularis („nepalyginamas daktaras”) Viljamas Okamas (1285-1349). Jam universalijos – tai sąvokos, kurios ne tiek fiksuoja daiktų bendrybes, kiek pažymi panašius daiktus, yra jų ženklai: sąvokos faktiškai prilyginamos ženklams – conceptus vel signum („sąvoka, arba ženklas”). Veikale “Summa totius logicae” („Didžiulės logikos suma”), skyriuje „Universalijų problema”, Okamas patikslina: universalija kaip ženklas (terminas) nėra tam tikras daiktas už proto, tai – minties objektas, pavaduojantis už proto esantį objektą. Okamo konceptualizmo-nominalizmo, dažnai vadinamo terminizmu (lot. terminus – ženklas), specifiką sudaro tai, kad panašių daiktų klasė žymima ne vardu (nomen), o sąvoka (conceptus). Nominalizmą atmetė ne tik bažnyčia. 1399 m. Paryžiaus universitetas uždraudė dėstyti Okamo mokymą, o vėliau ir patį nominalizmą.

Universalijų klausimu realizmas (lot. res – daiktas) buvo nominalizmo priešingybė. Sakysime, miškas realistams yra ne tiesiog medžių aibė, o ypatinga esmė (tai reiškia, kad gnoseologijos požiūriu realizmas yra ne kas kita, kaip esencializmas – mokymas apie esmę (lot. essentia – esmė). Analogiškai, baldai – tai ne paprasta stalų, kėdžių, lovų ir pan. visuma, o kažkas ypatinga, skirtinga nuo kitų esmių.

Universalijų problema realizmo atžvilgiu kyla iš Platono ir Aristotelio mokymų apie formas. Platono požiūriu egzistuoja savaiminės esmės, vadinamos eidosais (idėjomis), kurios, būdamos empiriniam pasauliui transcendentinės, organizuoja jį ir sudaro ypatingą idealų būties pasaulį. Skirtingai nuo savo mokytojo, Aristotelis manė, kad universalija neegzistuoja savarankiškai, o yra neatsiejama nuo individualijos bei yra jos forma. Viduramžiais kraštutinis realizmas tęsė Platono tradiciją, o nuosaikus realizmas – Aristotelio.

 

Erigena (810-877) teigęs, kad universalija svarbesnė už individualiją, buvo Viduramžių realizmo įkūrėjas. Savo realizmą jis išdėstė mokyme apie keturias universumo gamtas (prigimtis); lot. natura – gamta. Pirmoji gamta vadinama nesukurta ir kurianti.Tai Dievas, kaip visų daiktų aukščiausioji pirmoji priežastis. Jis – anapus bet kokios būties ir esmės. Jam negali būti priskirta jokia forma arba savybė. Todėl Dievas yra Niekas (lot. nihilum) tuo požiūriu, kad Jis viršija bet kokį Kas. Antroji gamta – sukurta ir kuriančioji, sudaro visų pirmųjų pagrindų ir pirmųjų formų visumą, kuriančią jutiminį pasaulį potencijomis (lot. potentia – galia). Šios potencijos ir Dievas sudaro vieną visumą. Čia tiktų palyginti Erigenos nuomonę su nominalisto Dunso Škoto (1266-1308) apibrėžimu, pagal kurį būtis yra tai, kas bendra tarp Dievo ir kūrinio. Trečioji gamta, sukurta ir nekurianti, yra jutiminis pasaulis ir jo vienatiniai daiktai. Pagaliau, ketvirtoji gamta, nesukurta ir nekurianti, vėl yra Dievas (plg. su pirmąja gamta), bet jau baigtinė (ne pirminė) priežastis, jungianti visus daiktus pasaulinio proceso pabaigoje.

Akivaizdu, kad pirmoji gamta, būdama Dievas, aukštesnė už bet kokią būtį. Būtis pagal Erigeną yra antroji gamta, suprantama Platono atžvilgiu – transcendentinė būtis. Kaip matome, airių teologo ir filosofo pozicija yra kraštutinis realizmas. Buvimo empirinis pasaulis atitinka trečiąją gamtą. Ketvirtoji gamta, būdama aukštesnė už būtį, tik glaudžia ją. Bet, skirtingai nuo pirmosios gamtos, ketvirtoji apima trečiąją gamtą, t.y. jutiminį pasaulį.

Erigenos ypatumas tas, kad gindamas kraštutinio (platoniškojo) realizmo pozicijas, jis neatmetė nuosaikaus realizmo (aristoteliškojo) ir bandė juos sujungti. Traktate „De divisione naturae” („Apie gamtos skirstymą”) jis kelia klausimą apie empirinio pasaulio (trečiosios gamtos) esmę. Jo paties atsakymas į šį klausimą toks. Visų jutiminių daiktų pagrindas yra visuotinė ir kartu su tuo imanentinė (būdinga vidui) daiktams esmė (gr. ousia, lot. essentia). Tai jutiminių daiktų imanentinė būtis (nepainioti su antrosios gamtos transcendentine būtimi). Ši imanentinė esmė skirstoma į daiktų gimines ir rūšis, kuriase ji realiai egzistuoja. Rūšys būdingos individumams (vienatiniams daiktams) ir egzistuoja realiai individumuose. Čia nuosaikusis realizmas faktiškai sutampa su nominalizmu. Erigenos bandymas papildyti transcendentinę būtį imanentine būtimi (esme) reiškė, kad jo kraštutinis realizmas papildomas esencializmu – pripažinimu būties jutiminių daiktų vidine esme.

 

Gijomas (Giljomas) iš Šampo (1070-1121) savo samprotavimus apie universalijas pradėjo nuo nuosaikaus realizmo: universalijos yra kiekviename individume ir egzistuoja tik juose. Bet išvada buvo padaryta kraštutinio realizmo naudai: jeigu universaliją turi kiekvienas individumas, tai tarp jų nėra jokio būties ir esmės skirtumo. Individumų skirtumus sąlygoja akcidencijų (lot. accidentia – atsitiktinis požymis). Taigi Gijomo nuomone būtis transcendentiška vienatinių reiškinių atžvilgiu, bet ne ontologiškai, kaip Platono realizmas, o funkciškai: konstruojantieji giminę rūšies skirtumai santykiauja su gimine kaip akcidencijos; kartu tos akcidencijos sudaro rūšį dėl to, kad giminė yra substancija (būtis), susijusi su rūšimi ir rūšies skirtumais.

Šiuos Gijomo samprotavimus galima paaiškinti remiantis tokiu pavyzdžiu. Medžiai yra giminė, lyginant su beržais, ąžuolais ir kt., kurie yra medžių rūšys. Rūšiniai skirtumai beržų nuo ne beržų, ąžuolų nuo ne ąžuolų sudaro tiek rūšis, tiek ir giminę (medžiai skirtingai nuo ne medžių). Jeigu medžiai būtų beržuose ir ąžuoluose, tai šitaip būtų sunaikinami beržų ir ąžuolų skirtumai. Tačiau, ir tai akivaizdu, tarp jų yra rūšinių skirtumų, vadinasi, medžiai (giminė = beržų ir ąžuolų būtis) neglūdi beržuose ir ąžuoluose, t.y. transcendentiški jiems. Tai ir yra kraštutinis realizmas – būties transcendenciškumas rūšių ir individų aspektu. Tačiau šis transcendentiškumas ne ontologinis, t.y. medžiai yra mūsų empiriniame pasaulyje, o ne už jo ribų. Bet jie egzistuoja ne beržuose ir ąžuoluose, o per juos, t.y. beržai ir ąžuolai yra medžių jutiminės apraiškos, vadinasi, beržai ir ąžuolai yra neempirinių medžių empirinės funkcijos.

 

Albertas Didysis (1193-1280), turėjęs garbės titulą Doctor Universalis („universalus daktaras”), teigė, kad universalijos yra formos arba esmės, daugelio individų organizuojantis pradas. Tai reiškia, kad empiriniame pasaulyje universalijos objektyviai egzistuoja daiktuose (lot.in re). Tačiau tas objektyvumas yra potencialus (lot. potentia – galimybė), t.y. forma egzistuoja ne savaime, o tik dėl materijos. Tokia individų forma vadinama individuacijos principu (lot. principium individuationis – konkretizavimo principas).

Nepriklausomai nuo daiktų, objektyviai tikrojo (lot. in actu – aktualiai) egzistavimo požiūriu universalijos tūno tik prote (lot. in intellectu – intelekte), Dieviškajame ir žmogiškajame. Dievo prote jos egzistuoja ante rem („iki daiktų”), kaip Dieviškosios idėjos, kuriančios empirinį pasaulį. Žmogiškame prote universalijos atsiranda post rem („po daiktų”), kaip sąvokos. Alberto Didžiojo realizmą sudaro autonomiškojo ir aktualaus (lot. in actu – veiksme) universalijų egzistavimo pripažinimas. Jo realizmo nuosaikų pobūdį liudija universalijų egzistavimo in re pripažinimas. Bet ir čia pabrėžiamas traktuotės realizmas – egzistavimas in re visada potencialus.

Grafo Tomo Akviniečio (1225-1274), teologo ir filosofo (garbės titulas Doctor Angelicus – angeliškasis daktaras), Alberto Didžiojo mokinio filosofija ir teologija susumavo viduramžių scholastikos pasiekimus, tiek realizmo, tiek ir nominalizmo. Kadangi universalijos realistams yra formos (bet ne visokios!), todėl Akvinietis sutelkė savo dėmesį į formų specifiką ir rūšis. Jo nuomone, reikia skirti substancialiąją ir akcidentaliąją  formas. Pirmoji yra forma – individo egzistavimo sąlyga. Antroji – tai tokia forma, kuri, prisijungdama prie individo, suteikia jam išorinį apibrėžtumą ir specifiką. Toliau Akvinietis skiria materialiąją ir subsistentinę formas. Pirmoji įgauna savo būtį (t.y. egzistavimą) tik materijoje ir be jos nėra tikra. Antroji turi savą būtį ir tikra be jokios materijos. Suprantama, kad subsistentinės formos, būdamos nematerialios, turi dvasinę prigimtį, taigi visi dvasiniai reiškiniai yra ne kas kita, kaip subsistentinės formos, pvz., žmonių sielos.

Tomas taip pat skiria esmę ir formą. Esmė yra ne kas kita, kaip tai, dėl ko daiktas yra tas, kas jis yra. Kitaip tariant, esmės sąvoka turi prasmę individo atžvilgiu ir yra quo est (lot.) –  tai, kas jis yra. Individo esmė vadinama guidditas – kasybė, t.y. individualioji esmė. Materialiųjų daiktų esmę sudaro materija ir forma. Akivaizdu, kad esmė čia nėra forma. Todėl kūniškuosius daiktus (individus) individualizuoja (sakysime, beržas nėra ąžuolas) ne jų esmė, o materia signata (individualioji materija). Pastarąją reikia suprasti ne kaip materiją apskritai, o apibrėžtą, kokybiškai apribotą materiją, priklausančią tam tikram individui. Pvz., Petras ir Povilas skiriasi vienas nuo kito jau tuo, kad jie tiesiog skirtingi žmonės. Dabar paaiškinsiu skirtumą tarp quidditas (kasybės) ir materia signata. Pirmoji suteikia individui apibrėžtumą, būtent: Petras ir Povilas yra žmonės (skirtingai nuo gyvūnų). Antroji sąlygoja žmonių skirtumus, mūsų atveju, Petro ir Povilo – vienas aukštas, kitas žemas.

Tai, kad individumas yra, jis dėkingas savo quidditas (kasybei). O patį individumą, apibūdina jo quidditas ir suppositum (substancija, pamatas). Kasybė (quod est – kas yra) reiškiama suppositum. Materialiuose daiktuose materia signata yra individualizavimo principas (lot. principium individuationis), t.y. individumas, skiriasi nuo kitų individumų, pvz., Petras skiriasi nuo Povilo ir kitų žmonių.

Neturinčių materijos dvasinių reiškinių esmė sutampa su forma. Šiuo atveju mes turime reikalų su subsistentine (lot. subsistentia – esmė) forma. Subsistentinės formos būdingos dvasiniams fenomenams, kurių forma ir esmė sutampa. Davsiniai reiškiniai individualizuojami savaime. Tai reiškia, kad jiems nebūdingas skirtingas nuo esmės (guidditas) individuacijos principas, t.y. suppositum ir quidditas čia sutampa. Todėl dvasinių reiškinių negalima grupuoti pagal gimininę sąvoką (genus). Pvz., angelai, dvasinės esybės, neturi giminės (genus). Tai tinka tik materialiems reiškiniams. Antai beržai ir ąžuolai yra medžiai (genus).

Bendra daugelio individumų esmė būdinga tik šiems individumams, kadangi yra jų kasybė: be individumų esmė neegzistuoja. Tačiau tai netrukdo mąstant pašalinti individualizacijos principo sąlygotą individualumą ir sutelkti dėmesį pačią esmę. Šitaip išskirta visuotinė esmė (skirtingai nuo individualios esmės – quidditas), yra universali. Aišku, kad universalija yra tik tai, apie ką mąstoma, todėl egzistuoja tik prote. Kitaip tariant, gamtoje nėra universalijų, o tik individai. Universalumas – tai formos, o ne materijos savybė. Todėl bet kokia forma yra intentio universalitatis (universalumo galia) – sugebėjimas mąstyti apie universalijas.

Pagaliau Tomas aiškiai skiria būtį ir esmę. Esmė netampa tikra (būtimi) tik todėl, kad ji yra esmė: jai reikėtų turėti veikiančiąją priežastį (causa efficiens Aristotelio prasme), ją aktualizuojančią. Esmė yra tik potencialumas, o veikiančioji priežastis daro jį aktualų, t.y. paverčia būtimi, kuri traktuojama kaip aktualioji esmė. Akviniečio  nuosaikųjį realizmą, besiribojantį su konceptualizmu, palaikė bažnyčia, jis buvo labai paplitęs Viduramžių Europoje.

  • 1. Kas sudaro Viduramžių universalijų problemą?
  • 2. Kokios yra universalijų problemos ontologinės prielaidos?
  • 3. Kas sudaro Roscelino kraštutinį nominalizmą?
  • 4. Koks Abeliaro nuosaikus nominalizmas (konceptualizmas)?
  • 5. Kokia yra Okamo filosofijos terminizmo specifika?
  • 6. kaip traktavo universalijas kraštutinio realisto Erigenos filosofija? Kuo reiškiasi jo esencializmas?
  • 7. Kas sudaro Gijomo iš Šampo kraštutinio realizmo specifika?
  • 8. Kokiu būdu Albertas Didysis bandė sujungti nuosaikų ir kraštutinį realizmą?
  • 9. Koks yra Tomo Akviniečio mokymas apie formas?
  • 10. Kaip Tomas Akvinietis traktuoja būties ir esmės skirtumą?
Views All Time
Views All Time
10056
Views Today
Views Today
1
0 0