Renesanso (Atgimimo) epocha apima 15-16 amžius (kai kuriose klasifikacijose ir 14 a.). Tai pasaulio kultūros ir humanistiškosios sąmonės formavimosi laikotarpis. Tarp kitko, kažin ar galima kalbėti apie visuomenės humanistišką sąmonę, jei humanistais vadino universitetų humanitarinių fakultetų profesorius ir studentus. Be to, juk ne „tamsūs” Viduramžiai pagimdė inkviziciją ir raganų medžioklę, o būtent renesansiškasis „humanizmas”. Dar daugiau, pats „atgimimo” terminas ne visai tinka, nes reiškia antikos dvasinės kultūros atgimimą. Iš tikrųjų, pasak vokiečių filosofo Osvaldo Špenglerio (1880-1936), „Renesansas nė karto nepalietė tikrosios antikos”. Tikrai, humanistams būdingas vienašališkumas klasikinės antikos atžvilgiu. Juos domino ne Platonas – racionalistas, o Platonas – mistikas. Juos traukė viskas, kas mistiška: ne Aristotelį jie skaitė, o mistiką Jamblichą (245-330).

Plačiai paplinta okultizmas (mistinis mokymas apie kažkokias žmoguje ir gamtoje slypinčias jėgas), vadinamas hermetizmu (dėl mitologinio Hermio Trismegisto vardo). Bandoma atgaivinti eleusiniškąsias misterijas, buvusias Eleusine (Senovės Graikija) ir paskirtas Demetrai (graikų mitologijos derlingumo deivė). Žodžiu, Atgimimas – tai bandymas reanimuoti antikinę pagonybę jos kraštutines ir mistines formas. Kad suprastume Renesanso okultizmą, pateiksiu vieno Agripos Netesheimiečio (1487-1533) knygos „Okultinė filosofija” skyriaus pavadinimą – „Apie mirusiųjų atgaivinimo būdą, ilgalaikį miegą ir būdą apsieiti be valgio”.

Ties vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso riba, pasirodo vokiečių Meisterio (Meistro) Ekcharto (1260-1328) religinė filosofija. Jis sukūrė savotišką scholastikos, krikščioniškojo neoplatonizmo ir mistikos sintezę. Sintezė buvo pirmoji, todėl ne visada nuosekli. Viena vertus, „Pamoksluose ir samprotavimuose” jis teigė apie Dievo transcendentiškumą (anapusiškumą): „Kur baigiasi kūrinys, ten prasideda Dievas”, antra vertus, visai kaip panteistai, jis tapatina Dievą su empiriniu pasauliu: „Jis (Dievas – L.K.) – visi daiktai”. Ekcharto panteizmui būdinga ir tai, kad jis nežino pasaulio istorijos proceso: kiekvienas pasaulio akimirksnis ir būvis neturi istorinio ryšio ir perimamumo, jie santykiauja vienas su kitu ne tiesiogiai, o per Dievą, kiekvieną akimirksnį: kuriantį pasaulį iš naujo: “Dievas dabar kuria pasaulį lygiai taip, kaip Jis tai darė pirmą pasaulio sukūrimo dieną”.

Ekcharto nuomone, empirinis pasaulis savaime yra diskretiškas buvimas. Pasaulio vienybės nėra todėl, kad erdvė ir laikas skiria daiktus. Būtis, kaip vienybė, skirtingai nuo diskretiškojo buvimo, susidaro dėl žmogaus suvokimo ir proto. Pvz., kalbėdamas apie medžio matomąjį suvokimą, jis teigia, kad „matymo veiksme medis ir mano akis – viena būtybė”. Šiuo atveju žmogus yra Dievo paveikslas ir pavidalas.

Nikolajus Kuzietis (1401-1464), vokiečių filosofas ir teologas, yra vienas iš ryškiausių Atgimimo epochos atstovų. Jo filosofija glaudžiai susijusi su neoplatonizmo tradicija ir nutraukusi ryšius su viduramžiška scholastika. Jo teocentrizmas skiriasi nuo scholastikų, sakysime, Tomo Akviniečio teocentrizmo tuo, kad Kuzietis, scholastikų Dievo pažinimą priešina su „moksliniu nežinojimu”, kuris reiškia tai, kad Dievo pažinti negalima remiantis scholastinėmis schemomis. Jo nuomone, pasaulis yra Dieve. Jis jungia savyje visą pasaulį. Tai panteizmas, be to, mistinis. Pasaulio kūrimą Kuzietis supranta kaip išskleidimą: jeigu Dievas yra viskame, kaip suskleistas, tai būdamas išskleistas, Jis yra pasaulis. Išsiskleidimą galima paaiškinti taip: linija yra taško išskleidimas, laikas – akimirkos („dabar”) išskleidimas, judėjimas – rimties („čia”) išskleidimas, taip nustatomi panašumo santykiai tarp kūrėjo ir kūrinio (jutiminio pasaulio).

Dievas suteikia būtį ir formą jutiminiam pasauliui. Panteizmo dvasia Kuziečiui pats Dievas yra būtis, t.y. visuotinė pasaulio forma. Panteizmo pozicija lemia katalikų kardinolo nekrikščioniškąją sampratą apie kūrėjo priklausomybę nuo kūrinijos, šitaip Dievas traktuojamas kaip galimybė būti, o ne pati būtis. Be to, traktate „Apie Dievo matymą” Kuzietis rašo: „Žodžiu, absoliučioji galimybė būti ne kas kita, kaip Tu pats, mano begalinis Dieve”. Tačiau tame pačiame traktate randame: „tavo absoliučioji būtis yra absoliutusis galiu…”, t.y. Dievo būtis suprantama ne kaip esamybė, o kaip galimybė. Dėl to galima padaryti išvadą (kurios pats kardinolas, suprantama, vengė), kad empirinis pasaulis aukščiau už Dievą, nes jis yra, o Dievas – tik empirinės būties galimybė. Aš noriu pasakyti, kad panteizmas yra neišvengiamas ateizmo prielaidos atžvilgiu.

Artimiausias Kuziečio pasekėjas buvo Džordanas Brunas (1548-1600). Jis taip pat panteistas, bet jo panteizmas Atgimimo epochoje buvo pats radikaliausias. Brunas nepripažįsta neoplatoniškos emanacijos ir netgi Dievo išsiskleidimo. Dievas visai sutampa su gamta, yra pačiame materialiame pasauly, jo vidinis veikiantis pradmuo. Ne tiktai gamta yra Dievas daiktuose, bet ir Dievas neegzistuoja be daiktų ir paties daiktinio pasaulio.

Bruno filosofijoje centrinė kategorija yra vienybė, Plotino požiūriu. Tačiau ji neemanuoja, kaip traktavo neoplatonikai, o sutampa su buvimu: šitaip teigiama būties ir buvimo, esmės ir esamybės tapatybė. O tai jau Kuziečio požiūris – jis kalba apie priešybių sutapimą: maksimumas ir minimumas, materija ir forma, Dievas ir gamta, vieniškumas ir daugiškumas sutampa. Tokios filosofijos kontekste „Dievo”, „būties” ir „buvimo” skirtumas ne ontologinis, o tik lingvistinis – skirtingi žodžiai apie vieną ir tą patį. Nepagrįstai marksistai priešybių sutapime mato dialektiką: sutapimas turi panteistinę, o ne dialektinę prasmę.

Skirtingai nuo daugumos Renesanso mąstytojų, Paracelsus (1493-1541) tyrinėjo konkrečiuosius natūrfilosofijos klausimus. Jį domino, kaip jis teigė, aukščiausios gamtos paslaptys: alchemija, astrologija, magiškoji medicina, taip pat okultinės filosofijos klausimai. Pvz., pasaulį, jo nuomone, sudaro keturios stichijos (vanduo, ugnis, oras, žemė), taip pat ir trys pradai (gyvsidabris, siera, druska). Pastarieji buvo suprantami ne kaip empirinės medžiagos, o dvasios ar faktoriai, veikiantieji medžiagas. Pvz., druska suteikia kūnams patvarumo, stabilumo, tai – kūniškumo pagrindas. Dabar, manau, suprantama, kad alchemikų ieškotas filosofinis akmuo nebuvo kažkokia medžiaga, paprastuosius metalus paverčianti auksu, bet buvo panašus į Paracelso įsivaizduojamus pradus. Šveicarų psichologas Karlas Jungas (1875-1961) manė, kad apskritai alchemija niekada nesidomėjo nei medžiagomis, nei stichijomis, nei pradais, o buvo istoriškai pirmoji nesąmoningumo psichologijos forma. Taigi nuomonė, kad alchemija buvo chemijos pirmtakė yra iš viso nepagrįsta. Šios pastabos nekomentuosiu.

Kuziečio pradėta mistinio panteizmo tradicija buvo pratęsta vokiečių mąstytojo Jakobo Bėmės (1575-1624) kūryboje. Chronologiškai jis skiriamas prie Naujųjų laikų mąstytojų. Tačiau pagal mąstymo stilių ir turinį – tai vėlyvojo Renesanso filosofas.

Pasak Bėmės, Dievas yra visos esamybės pagrindas, todėl jis yra neturintis pagrindo (= be pagrindo), „bedugnis” – Ungrund, Anaksimandro apeirono požiūriu „niekas”. Kyla klausimas, kaip vyksta perėjimas nuo vieningo Ungrund į daugiškumą. Bėmės manymu Dievas neturi sau priešybės (plg. su Kuziečiu), todėl įgyvendina save kitame, išskirtinume. Tai Dievo savęs atskyrimas: nuo Ungrund (Dievybė=beasmenis) į Trejybę – Dievą-Tėvą, Dievą-Sūnų ir Dievą-Šventąją Dvasią. Kaip panteistas, Bėmė tapatina empirinį pasaulį su „atskirtuoju” Dievu. „Auroroje” jis rašo: “Kad ir kur tu pažiūrėtum, visur yra Dievas”. Panašiai kaip Meisteris Ekchartas, Bėmė supranta pasaulio sukūrimą ne kaip vienkartinį aktą, o kaip nuolatinio kūrimo procesą. Skirtingai nuo Džordano Bruno natūralistinio panteizmo, Bėmės panteizmas, panašiai kaip Kuziečio panteizmas, yra mistinis tuo požiūriu, kad ne Dievas ištirpsta gamtos pasaulyje, o gamta yra Dieve (Bruno Dievas egzistuoja daiktuose).

Beveik visi Atgimimo mąstytojai buvo negatyviai nusiteikę Viduramžių atžvilgiu. Būtent tada atsirado „tamsiųjų amžių” ir „proto nakties”sąvokos. Argumentu buvo laikomos lenkų vienuolio ir astronomo Nikolajus Koperniko (1473-1543) pažiūros. Jis, girdi, nepaisydamas Viduramžių Bažnyčios besąlygiškai priimtos Ptolemėjaus (90-160) geocentrinės sistemos, įtvirtino heliocentrinį modelį. Ir visiems buvo aišku: „tamsūs” Viduriniai amžiai buvo prieš tiesą ir progresą. Iš tikrųjų viskas buvo kitaip. Ne nuo Renesanso, o būtent nuo Viduramžių prasidėjo Europos mokslas, taip pat ir Kopernikas. Buvo reikalingi Viduramžiai, atėmę iš žvaigždžių ir planetų pagonišką, sakralų (šventą), statusą, kad būtų galima kalbėti apie dangaus kūnus, kaip astronomijos objektus, o ne dangaus dievybes. Renesanso panteizmas, tapatinantis Dievą ir gamtą, negalėjo laikyti visatos nešališko mokslinio stebėjimo ir tyrimo objektu. Nepaisydamas Atgimimo ir Viduramžių, Kopernikas traktuoja dangaus kūnus kaip fizinius, o žmonių Žemę – ne kaip pasaulio centrą, o kaip vieną iš dangaus kūnų. Akcentuojantis žmogų, o ne Dievą ar būtį, Renesansas, neatsitiktinai, didžiausius pasiekimus įgyvendino ne teologijos ar filosofijos darbuose, o vaizduojančioje žmogų tapyboje. Renesanso simboliu laikyčiau Leonardo da Vinčio (1452-1519) „Džokondą” („Mona Liza”), kuriai būdinga tuščia ir gašli, todėl atrodanti paslaptinga šypsena.

Dėl antikinės kultūros ir filosofijos išsaugojimo ir gausinimo, neva Renesanso epochos nuopelno, tai būtina pabrėžti, kad antikinių filosofų ir rašytojų tekstai mus pasiekė ne Renesanso humanistų, o juos stropiai perrašinėjusių ir komentavusių Viduramžių vienuolių dėka. Teisus buvo rusų filosofas ir istorikas medievistas Levas Karsavinas (1882-1952) veikale „Džordanas Brunas” (Berlynas, 1923) pažymėjęs, kad Renesansas yra „ne sužydėjimo, o prasidėjusio jėgų smulkėjimo laikas”. Kitas rusų filosofas ir mokslo istorikas Aleksandras Koire (1892-1964), gyvenęs Prancūzijoje, nurodė, kad Naujųjų laikų filosofija, atstovauta Dekarto, Malbranšo, Spinozos, Leibnico ir kitų, tęsė ne Renesanso, o Viduramžių mąstytojų tradicijas.

O ir pats naujosios Europos mokslas, susiformavęs 17 amžiuje, atsirado nepaisydamas Renesanso kultūros ir jai būdingos gausybės magijos, alchemijos, astrologijos, okultizmo ir kitų prietarų. Antikiniai mąstytojai ikisokratikai depersonifikavo gamtos stichijas, atėmė iš jų dieviškąjį statusą, o viduramžių krikščionybė galutinai demitologizavo ir „atbūrė” pasaulį. Renesanso epochoje ne „šviesūs” humanistai padėjo vystyti besiformuojantį mokslą, o bažnyčia palaikė mechanistinį pasaulio paveikslą, kurtą Koperniko, Ticho Bragės (1546-1601), Johano Keplerio (1571-1630) ir kitų. Aišku, kodėl – juk bažnyčia augantį mokslą laikė kovos su okultizmu ir kitomis tamsybėmis sąjungininku. Būti Renesanso simboliu galėtų pretenduoti ne tik Leonardo da Vinčio „Džokonda”, bet ir Francisko Gojos (1746-1828) paveikslas su charakteringu pavadinimu „Proto miegas gimdo pabaisas”.

Tik su retomis išimtimis, pavyzdžiui, Leonardas da Vinčis, mokslas buvo humanistams svetimas. O tie iš jų, kurie propagavo savo neopagoniškąsias koncepcijas kaip mokslo metafiziką, rėmėsi tikrai ne mokslo, o okultizmo motyvais. Čia ryškus pavyzdys būtų Džordano Bruno heliocentrizmas, kuriam saulė buvo ne tiek dangaus kūnas, kiek kosmoso jėgų simbolis. Kitas pavyzdys – Bernardino Telezijo (1509-1588) natūrfilosofija, kuriai būdingas hilozoizmas, kosmoso visuotinio dvasingumo pripažinimas, o tai reiškė sugrįžimą į vieną ankstyvųjų mitologijos formų – animizmą.

  • 1. Kokia Atgimimo epochos bendroji charakteristika?
  • 2. Kuo pasireiškia Meisterio Ekcharto filosofijos panteizmas?
  • 3. Kas sudaro Nikolajaus Kubiečio mistinio panteizmo ypatumus?
  • 4. Koks yra Džordano Bruno radikalusis (natūralistinis) panteizmas?
  • 5. Kuo pasireiškia Paracelso antikinės natūrfilosofijos perėjimas į alchemiją ir maginę mediciną?
  • 6. Koks yra Nikolajaus Koperniko, Ticho Bragės ir Johano Keplerio vaidmuo mokslo formavimesi?
Views All Time
Views All Time
7521
Views Today
Views Today
1
0 0