Dvarai Žemaitijoje
Dvarai… Kas tai: šiandien jau baigiantys sugriūti buvusių rūmų pastatai, šimtamečiai parkai ar žmonių prisiminimuose, pasakojimuose išlikusios didžiulės žemių valdos, kurių šeimininkai dažnai būdavo ir savotiški tos teritorijos karaliukai?
Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines šių dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių tiek Žemaitijoje, tiek ir visoje Lietuvoje beveik nekalbėdavome. Buvo bandoma visa, kas su jais susiję, tarsi ištrinti iš žmonių atminties. Pokario metais ne viename dvaro parke didelę išliekamąją vertę turintys archyvai, knygų rinkiniai buvo tiesiog deginami.
Paskutiniųjų metų įvykiai įspūdingame Vilkėno dvare: Atgimimo išvakarėse centrinius dvaro rūmus mėginta restauruoti, tačiau… Kaip pasakoja vietiniai gyventojai, darbai buvo pradėti nuo antro galo: iš pradžių nuplėštas stogas, o kai reikėjo uždėti naują, paaiškėjo kad tam nebėra pinigų… Po to rūmus keletą metų merkė vanduo, be priežiūros paliktas pastatas toliau buvo naikinamas vietinių gyventojų. Iš jo tempė viską, kas dar turėjo vertę: koklius, duris, langus, apdailos detales. Kai pastatą atsiėmė jo teisėti paveldėtojai, iš centrinių dvaro rūmų bebuvo likęs tik kevalas. Šeimininkai pasirūpino uždėti stogą. Gal kada nors ir rūmus, parką atgaivinti įstengs…
Panašiai taip pat, kaip Vilkėne, buvo sunaikinta daugybė įdomios architektūros dvarų pastatų ir kitose Lietuvos vietose.
Pradėjus rinkti medžiagą apie senuosius Žemaitijos dvarus, viena išvyka keitė kitą. Dažną dieną sugrįždavome prislėgti. Stebino tai, kad šiandien pinigų turintys žmonės tiesiog nevertina tikrojo grožio: statomos pilaitės jau seniai nuo kamšaties dūstančiuose priemiesčiuose, o nepakartojamo grožio gamtos prieglobstyje seniau pastatyti dvarai tiesiog akyse nyksta. Nežinome mes ir Lietuvos dvarų istorijos.
1998 m., rengdamiesi į ekspediciją po senuosius Žemaitijos dvarus ir miestelius, susiradome prabangų „Lietuvos bajoro” žurnalo komplektą. Publikacijoje, skirtoje dvarams, rašoma, kad Lietuvoje dvarai ėmė formuotis XIV a. pabaigoje. To laikotarpio dvaras – savotiškas žemės naudojimo ir valdymo derinys, dažniausiai privilegijuoto luomo atstovo – bajoro valdomas žemės plotas su visais jame buvusiais ar naujai pastatytais objektais, skirtas žemės ūkio produkcijai gaminti bei kitoms funkcijoms atlikti. Nuo XVI a. iki XIX a. pirmosios pusės stambų dvarą sudarė žemės plotas su dirbamos žemės sklypais, ganyklomis, pievomis, dirvonais, miškais, atvirais vandens telkiniais, kitais žemės ūkio naudmenimis. Jame buvo šias žemes valdžiusio bajoro sodyba, keli palivarkai, dvaro pramonės įmonės ir žemvaldžiui priklausantys valstiečių kaimai ar net miesteliai. 1861 m., panaikinus baudžiavą, kaimas nuo dvaro atsiskyrė ir dvaru imta vadinti tik bajoro sodybą su didesne ar mažesne žemės valda. Po 1863 m. sukilimo nemažai dvarų konfiskuota, o kai kurie parduoti rusų valdininkams ar šiaip turtingiems net ir nekilmingiems žmonėms. Bajorų nuosavybėje išlikusios dvarų žemės buvo labai apkarpytos. Kitą smūgį Lietuvos dvarams sudavė 1922 m. Lietuvos Respublikos žemės reforma, apribojusi jų dydį iki 80 ha (1929 m. padidinta iki 150 ha). 1940 m. sovietų valdžia dvarus kaip žemės naudojimo ir valdymo formą panaikino, jų savininkus ištrėmė į Sibirą.
Per ilgus šimtmečius Lietuvos dvarai ir dvareliai buvo tapę kultūros, meno ir dvasinio gyvenimo centrais. Iš jų buvo kilę daugelis 1831, 1863 m. sukilimo vadų, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, žymių rašytojų, mokslininkų, valstybės veikėjų.
Iki 1940 m. Lietuvoje buvo apie 4 tūkst. dvarų (su palivarkais). 1989 m. tik 90 dvarų sodybų buvo laikoma architektūros paminklais ir 120 parkų – gamtos paminklais. Paminklų restauravimo instituto darbuotojai yra sudarę sąrašą, į kurį įtraukta apie apie 3,5 tūkst. Lietuvoje žinomų dvarų. 1990 m. pabaigoje jų bebuvo likę apie 2,5 tūkst., 175-iuose buvo išlikę tik atskirų pastatų fragmentai, pavieniai medžiai. 500 dvarų būklė avarinė – likę po 1-2 apgriuvusius pastatus. Tik 1000-1200 dvarų sodybų gali tikėtis geresnės ateities.
Nudžiugino Lietuvos kultūros ir meno instituto išleistas šių metų „Menotyros” žurnalo pirmasis numeris, kuris skirtas Lietuvos ir Lenkijos dvarų menui. Leidinio pratarmėje Vytautas Berenis rašo: kad „pripažindami feodalinio elito kultūros židinius – dvarus – Lietuvos kultūros istorijos savastimi, negalime nepastebėti jų milžiniškos kultūrinės galios, kuri skleidėsi kelis dešimtmečius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybėje. Anuomet dvarų tinklas Žemaitijoje, Aukštaitijoje, vakarų Baltarusijoje sudarė gana vieningai funkcionuojantį kultūrinį mechanizmą, palikusį neišdildomus pėdsakus materialinėje ir dvasinėje kultūroje.” Čia pat autorius primena, kad „XVI-XVIII a. Lietuvos bajoriškoji kultūra buvo, nors ir gerokai modifikuota, europietiškos feodalinės elitinės kultūros dalis, susijusi su pastarąja įvairiais ryšiais. Ji greičiausiai priimdavo iš Vakarų Europos ateinančius stiliaus, pasaulėjautos pokyčius. (…) Galima pasidžiaugti, kad dabartiniu metu, pradėjus žymiai plačiau tyrinėti kultūros paveldą, atrandami vis nauji faktai, bylojantys apie savitą Lietuvos dvarų sąveiką su liaudiškąja kultūra, ypač kai pastaroji XIX a. įgavo savotišką „nobilitaciją”.
Padidėjęs dėmesys dvarų kultūrai kelia viltį, kad, laikui bėgant, bent jau geriausiai išlikę dvarai, bus atstatyti, kad čia taip pat, kaip ir į Palangos, Renavo, Plungės ar Kelmės rūmus sugrįš meno, muzikos, grožio ir išminties dvasia.
