Atskirų protekcionizmo šakų dotacijų skaičiaus išaugimas
Tikslu sumažinti pramonės šakų nuosmukį, bešališkai paveiktų tarptautinės konkurencijos, kai kuriais atvejais ir dėl to, kad palaikyti aukštas technologijos šakas, išsivysčiusios šalys įvedė visą apsaugos ir pagalbos priemonių arsenalą: visus galimus tarifinius ir netarifinius metodus; importo uždraudimą; kiekybinius apribojimus; savanoriškus eksporto apribojimus; atsiskaitymo pakeitimas; licencijų išdavimas; techniniai apribojimai, tokie kaip sveikatos apsaugos, saugumo aplinkiniams; minimalios kainos nustatymas ir kainų tyrimas; administracinės priemonės; fasavimo ir markiruotės taisyklės; premijos; subsidijos; kreditai išduodami lengvatiniais procentais; ypatingas mokesčių sumažinimas ar socialinių įmokų; kvotos; muitai ir pan.
Pasaulinio banko tyrimų duomenimis, 1986m. vien tik netarifiniai metodai siekė 17% importo išsivysčiusiose šalyse.
Tradiciškai tokių priemonių tipas liečia 2 šakas: energetiką ir žemės ūkį (ŽŪ). ŽŪ intervencionizmo sustiprinimas buvo ypač pastebimas paskutiniais metais: tiesioginės ar netiesioginės ŽŪ subsidijos 1979-1981 lyginant su 1984-1986 m. Europoje išaugo 40%, Kanadoje – 120%, JAV – 173%. Tokio augimo rezultate jie sudarė beveik pusę ŽŪ produkcijos kainos Europoje ir ~ 35% JAV. Be minėtų pramonės šakų, toks apsaugos priemonių tipas siekia vis daugiau pramonės šakų.
Viena iš pirmųjų buvo tekstilės pramonė, su daugybe susitarimų dėl importo į išsivysčiusios pramonės šalis iš 2-ojo pasaulio šalių. Be to, kai kurios išsivysčiusios pramonės šalys priėmė priemones nacionalinių gamintojų palaikymui.
Nuo 1976-1977 m. metalurgija tarptautinėje prekyboje tapo tuo objektu priemonių, nukreiptų tarptautinės konkurencijos spaudimui sumažinti ar atsispirti jai. Po skirtingų rūšių negriežtų priemonių 1980 m. Spalio 30 d. Europos susivienijimas paskelbė šios šakos krizę, kas leido jam rinkoje įvesti gamybos kvotas, kainų kontrolę ir vyriausybės dotacijas Europos grupių pertvarkymui. 1985 m. ji sudarė sutartį dėl metalurgijos produkcijos eksporto apribojimo su 12 šalių – tiekėjais iš vakarų Europos, besivystančių šalių (Korėjos, Brazilijos). Amerikos gamintojai, savo ruožtu, 1980 m. rudenį pradėjo antidempingo procedūrą prieš europietiškas organizacijas, su tikslu uždaryti joms nacionalinę rinką. Šis konfliktas išsisprendė 1985 m. prekybininkams sudarius nutarimą dėl europietiško eksporto į JAV apribojimo. 1985 ir 1986 m. metalurgija buvo šaka, kurioje buvo daugiausia susitarimų dėl apribojimo tiek JAV, tiek ir Europoje.
Teisėtvarkos srityje pažeidus konkurenciją pradedamos didinti dotacijos gamybai ir eksportui, kurios leidžia atskirų šalių gamintojams siūlyti kainą, žemesnę nei gamybos išlaidos. Praėjus kuriam laikui JAV beveik izoliavo rinką. Prancūzija buvo priversta 1986 m. galų gale sumažinti dotacijų dydį dėl nepriimtinos biudžeto padėties.
Protekcionizmas užkariavo ir kitus sektorius: avalynės gamybą, automobilių, žemės ūkio produkcijos ir kt. Šios priemonės vis dažniau ir dažniau įgauna susitarimų formą dėl saviapribojimo, pasiekiamo dvišališkuose susitarimuose.
