Elena Martinonienė
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto
Žurnalistikos instituto doktorantė
Vilnius University, Institute of Journalism, Faculty
of Communication, Doctoral student
Maironio g. 7, Vilnius
Tel. 62 55 31

Šiame straipsnyje nagrinėjama informacijos šaltinio užtikrinimo Lietuvos Respublikos teisės aktuose problema. Nors Visuomenės informavimo įstatyme teigiama, kad žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, tačiau gilinantis į šio įstatymo sąveiką su kitais teisės aktais aiškėja, kad ši nuostata galioja ne visuomet. Didžiausią įtaką minėtai visuomenės informavimo įstatymo nuostatai turi keli teisės aktai: Baudžiamasis, Baudžiamojo proceso, Civilinis kodeksai. Dabar vykstantys šių bei kitų teisės aktų atnaujinimo ir kūrimo procesai atskleidžia kai kurias informacijos laisvei reikšmingas tendencijas.

Visuomenės informavimo įstatymo sąveika su kitais teisės aktais

Visuomenės informavimas apie daugelį neigiamų socialinių reiškinių, ypač tokių kaip nusikaltimai, nebūtų įmanomas, jei žurnalistai neturėtų galimybės gauti informacijos iš konfidencialių šaltinių. Nors informacijos paslapties išsaugojimo teisė taikoma visai žiniasklaidai ir visiems žurnalistams nepriklausomai nuo temų, tačiau akivaizdu, kad suinteresuotumas išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį atsiranda tuomet, kai atskleidžiami įstatymams ir moralei prieštaraujantys faktai.

Vienas iš pagrindinių demokratijos principų yra tas, kad spaudos laisvė ir teisė skleisti informaciją yra teisėta tol, kol nepažeidžia kitų teisių (Jočienė, 2000). LR Visuomenės informavimo įstatymo (1996) (toliau – VIĮ) 3 straipsnis “Pagrindiniai visuomenės informavimo principai” yra itin svarbus tuo, kad 2 ir 4 dalyse formuluojamos nuorodos į kitus teisės aktus, kuriais privalo vadovautis viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai. Šios nuorodos labai reikšmingos ir aiškinantis, ar vienas iš pagrindinių informacijos laisvės principų – informacijos šaltinio paslapties išsaugojimas, yra užtikrintas būdais, deramais demokratiškoje visuomenėje.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje skelbiama, kad viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, taip pat humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo tautinę kultūrą ir dorovę. Šio įstatymo 4 dalyje formuluojami informacijos laisvės ribojimo pagrindai: “Naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir teises.”

Kadangi, kaip nurodo įstatymas, saistoma gali būti būtent “informacijos laisvė”, nagrinėtinas šiame įstatyme pateikiamos minėtos sąvokos turinys. Ją randame įstatymo II skyriuje “Informacijos laisvė ir jos apsauga”, kuriame skelbiamos pagrindinės, demokratijos plėtojimui ir pilietinei visuomenei būtinos informacijos laisvės sampratos ir sąlygos, suderintos su svarbiais tarptautiniais dokumentais. 4 straipsnio “Informacijos laisvė” 1 dalyje nustatoma, kad kiekvienas asmuo “turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Ši teisė apima laisvę laikytis savo nuomonės, taip pat įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas”.

Informacijos šaltinio apsaugos reglamentavimas VIĮ

Turėdami mintyje tai, kad, pagal VIĮ, informacijos laisvė apima informacijos rinkimo procesą ir ją, pagal kitą to paties įstatymo straipsnį, gali apriboti įstatymais numatyti reikalavimai, būtini viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atkleidimui bei kitais įstatyme išvardytais tikslais, panagrinėkime šio įstatymo 8 straipsnio “Informacijos šaltinio paslaptis” turinį, kuris skelbia, kad “viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio”.

Ši nuostata vertintina kaip vienas iš svarbiausių informacijos laisvės saugiklių, užtikrinančių apsaugą nuo neteisėto persekiojimo ir kiekvienam žurnalistui, ir jo informacijos šaltiniui. Informacijos šaltinio apsaugos užtikrinimas teisės aktuose bei jo praktinis taikymas dažnai esti vienas iš svarbių rodiklių sprendžiant apie valstybės žodžio laisvės lygį. Todėl tokią Visuomenės informavimo įstatymo nuostatą labai palankiai vertina ne tik mūsų šalies žurnalistai, bet ir įvairių šalių, tarptautinių organizacijų ekspertai – 2000 m. Tarptautinio žiniasklaidos laisvės ir žmogaus teisių tyrimo centro “Freedom House” ekspertai Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymą įvertino kaip vieną iš demokratiškiausių visoje Rytų ir Vidurio Europoje (Tapinas, 2001).

Toks svarbus įvertinimas vargu ar būtų įmanomas, jei VIĮ nuostatos dėl informacijos šaltinio paslapties nebūtų ar ji būtų formuluojama kitaip. Pats šios nuostatos buvimo faktas įtvirtina, kad žurnalistas turi teisę naudotis konfidencialių šaltinių suteikta informacija. Antra, tokia formuluotė, kokia yra dabar, nustato, kad tai yra žurnalisto teisė, o ne pareiga. Tai labai svarbu siekiant apsaugoti žurnalistą nuo atskleisto informacijos šaltinio reikalavimų atlyginti žalą už susitarimo nesilaikymą ir įpareigoja šaltinį, teikiantį informaciją, nepiktnaudžiauti jo paslapties galimybe, t. y. teikti kiek įmanoma labiau pagrįstą informaciją, o ne dezinformaciją. Trečia, tokios nuostatos egzistavimas bet kuriuo metu gali tapti aktualus kiekvienam visuomenės nariui, neturinčiam, nežinančiam kitokio būdo savo turimai ir visuomeniškai aktualiai informacijai paviešinti.

Kitų teisės aktų įtaka informacijos šaltinio apsaugos užtikrinimui

Dauguma žiniasklaidos atstovų Lietuvoje yra įsitikinę, kad jų informacijos šaltinio paslaptis yra neliečiama ir absoliuti, tačiau ar tikrai taip yra? Ar pasirinkta veiklos sritis, šiuo atveju – viešosios informacijos rinkimas ir platinimas, eliminuoja visas kitas šias funkcijas vykdančio asmens, kaip piliečio, pareigas?

Nagrinėjant Lietuvos Respublikos teisės aktus, į kuriuos yra minėta nuoroda VIĮ 3 straipsnyje, pastebėta, kad šią problemą ir jos sprendimą įstatymo žodžiu galima skirstyti į du etapus. Pažymėtina štai kas: jau dabar akivaizdu, kad netrukus ši labai aktuali problema vėl bus mėginama spęsti – rengiamų teisės aktų projektuose esti labai įvairių ir diskutuotinų siūlymų. Po šios analizės taip pat padaryta išvada: net tiesiogiai su visuomenės informavimu ir nesusijusių teisės aktų kad ir nedideli pakeitimai formuoja labai skirtingas informacijos laisvės sąlygas ir pasekmes. Tokių skirtumų priežastis yra ta, kad situacija kinta įstatymų kūrėjams, matyt, neatsižvelgiat į tai, kaip jų siūlomos ir įsigaliojančios straipsnių redakcijos veikia ir kitų įstatymų, konkrečiai – Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas ir kuria visai naujas sąlygas joms įgyvendinti.

Žurnalisto pareiga liudyti baudžiamojoje byloje

Nenagrinėjant tos situacijos, kai viešosios informacijos rengėjas, žurnalistas, kaip fizinis asmuo, yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikaltimą, analizuotina situacija, kai viešosios informacijos rengėjas apklausiamas kaip liudytojas tiriant baudžiamąją bylą dėl jo profesinės veiklos. Tai viena iš pagrindinių situacijų, kai iškyla klausimas dėl informacijos šaltinio paslapties.

Tokioje situacijoje piliečių ir valstybės santykius reguliuoja ne Visuomenės informavimo įstatymas, o kiti teisės aktai, šiuo atveju – Baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK). Iki 2001 m. spalio 15 d. galiojusioje BPK redakcijoje 75 straipsnio “Įrodymų rinkimas ir pateikimas” formuluotė buvo tokia:

“Kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas turi teisę savo žinioje turimose bylose šaukti šio kodekso nustatyta tvarka bet kurį asmenį, kad jis būtų apklaustas kaip liudytojas, nukentėjusysis arba duotų savo išvadą kaip ekspertas; […] Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos.”

Šio kodekso 77 straipsnis “Liudytojo parodymai” nustato, kad liudytoju gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokias nors su byla susijusias aplinkybes, kad įrodymu negali būti liudytojo parodymai, pagrįsti žiniomis, kurių šaltinis nežinomas. Jame taip pat nustatoma, kad jeigu liudytojo parodymai yra pagrįsti kitų asmenų pranešimais, šie asmenys taip pat turi būti apklausiami. Informacijos šaltinio apsaugai tai labai aktuali nuostata, reiškianti, kad apklausiamas žurnalistas, jei tyrimui aktualią informaciją jam suteikė konfidencialus šaltinis, neturi teisės išsaugoti šios paslapties.

Tą patvirtina ir LR Baudžiamojo proceso kodekso komentare (2001) esantis šių straipsnių išaiškinimas:

“Kaip liudytojai gali būti apklausiami asmenys, kuriems žinomos nustatytinos bylos aplinkybės pagal jų tarnybines ar kitas pareigas.[…] Galiojantys baudžiamojo proceso įstatymai neatleidžia liudytojo nuo pareigos duoti parodymus apie aplinkybes, kurios sudaro tarnybinę, profesinę, komercinę ar valstybinę paslaptį. Siekiant išsaugoti paslaptis, byla teisme gali būti nagrinėjama neviešai. […] Jeigu liudytojo parodymai pagrindžiami ne jo paties suvokta informacija, jis turi nurodyti, iš kur apie tai sužinojo. Tokius liudytojo parodymus būtina patikrinti nustatant pirminį informacijos šaltinį: apklausti asmenį, kuris apie tai papasakojo liudytojui, surasti tai patvirtinančius dokumentus ir pan.”

Tame pačiame kodekse yra numatytos tik kelios kategorijos asmenų (kaltinamojo gynėjas, asmenys, nesuvokiantys reiškinių esmės ar negalintys apie juos duoti teisingų parodymų, advokatai), kurie negali būti apklausiami kaip liudytojai arba gali būti apklausti tik jiems sutikus (įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo šeimos nariai ar artimi giminaičiai), tačiau jokių išimčių, susijusių su žurnalistais, nenumatyta.

Kadangi baudžiamosios bylos iškėlimas ir kiti su tuo susiję procesiniai veiksmai yra gana griežtai reglamentuojami bei kontroliuojami, nėra pagrindo tvirtinti, kad žurnalisto šaukimas liudyti ir atskleisti informacijos šaltinį baudžiamojoje byloje ar teismo proceso metu kaip nors gresia informacijos laisvei. Praktika taip pat liudija, kad jokio rimtesnio šių interesų konflikto, galiojant VIĮ ir buvusios redakcijos BPK nuostatoms, nekilo.

Naujos redakcijos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų aspektai

Antrasis iš minėtų etapų yra susijęs su 2001 m. spalio 15 d. įsigaliojusiais BPK pakeitimais. Jų vertinimas informacijos bei viešosios informacijos rengėjų veiklos laisvės kontekste gali būti jau visai kitoks, nes atsiranda esminių pakeitimų, ženkliai išplečiančių pirmiau nurodytų nuostatų dėl liudytojų parodymų ribas.

Pakeitus dalį BPK straipsnių, 77 straipsnis buvo pakeistas 1 ir 2 dalyje vietoj žodžių “bylą liečiančias aplinkybes” įrašant žodžius “su byla ar pareiškimo, pranešimo apie padarytą nusikaltimą patikrinimu susijusias aplinkybes” ir išdėstant šį straipsnį taip:

“Liudytoju gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokias nors su byla ar pareiškimo, pranešimo apie padarytą nusikaltimą patikrinimu susijusias aplinkybes.

Liudytojas gali būti apklausiamas apie nustatytinas toje byloje ar pareiškime, pranešime apie padarytą nusikaltimą išdėstytas aplinkybes, apie faktus, apibūdinančius kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, apie jų tarpusavio santykius, taip pat apie liudytojo santykius su kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju.”

Pasikeitusi yra ir BPK 128 straipsnio 2 dalis, kuri dabar nustato, kad pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikaltimą tiriantis pareigūnas gali išreikalauti reikiamą medžiagą ir atlikti šio kodekso nustatyta tvarka tardymo veiksmus: liudytojo apklausą, akistatą, poėmį, asmens kratą ir kitus.

Kadangi įpareigojimas asmeniui liudyti nepriklausomai nuo to, ar jo turima informacija sudaro tarnybinę, profesinę ar kitokią paslaptį, išliko kaip ir ankstesnėje formuluotėje, minėtas pakeitimas sudaro sąlygas kviesti viešosios informacijos rengėją liudytoju net tuo atveju, kai tikrinamas koks nors pranešimas, pareiškimas, todėl tokie pakeitimai jau vertintini kaip tam tikra potenciali grėsmė žodžio laisvei.

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktų straipsnių formuluotes ir kompetentingų teisininkų parengtą šio Kodekso komentarą, galima daryti išvadą, kad VIĮ 8 straipsnis “Informacijos šaltinio paslaptis” negaliotų tada, kai žurnalistas privalėtų duoti parodymus apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje, o po 2001 m. spalio 15 d. – ir kai tiriamas pareiškimas ar pranešimas apie padarytą nusikaltimą, ir bet koks žurnalisto bandymas nuslėpti informacijos šaltinį būtų vertintinas kaip melagingų parodymų davimas. Atsakomybę už melagingus parodymus numato Baudžiamojo kodekso 293 str., o BPK komentare (2001) teigiama: “Parodymai laikomi melagingais, jei liudytojas sąmoningai neteisingai nurodo ar nutyli jam žinomus faktus, susijusius su apklausos dalyku”.

Informacijos šaltinio apsauga ir žalos atlyginimas Civilinio kodekso tvarka

Dar viena situacija, kai informacijos šaltinio paviešinimu gali tapti suinteresuota pati visuomenės informavimo priemonė arba žurnalistas, iškyla nagrinėjant Visuomenės informavimo įstatymo bei Civilinio kodekso nuostatas dėl asmens teisių, garbės ir orumo apsaugos.

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujasis LR Civilinis kodeksas. Antrojoje jo knygoje “Asmenys” I dalyje “Fiziniai asmenys” II skyriuje “Specifinės fizinių asmenų teisės ir jų įgyvendinimas” pateikiama labiau išplėsta ir sukonkretinta, daug naujovių turinti šio straipsnio formuluotė.

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas A. Norkūnas, lygindamas anksčiau galiojusį Civilinį kodeksą su dabartiniu, teigia, kad anksčiau “buvo nustatoma masinių informacijos priemonių ir kitokių su žiniasklaida susijusių subjektų atsakomybė už paskleistas žinias ir buvo įvardijami atvejai, kada už paskleistas žinias neatsako. […] Čia (naujame CK – aut. past.) iš esmės įtvirtintas pagrindinis principas, kad žalą atlygina duomenis paskleidęs asmuo” (Norkūnas, 2001). Išimtys numatytos tik trimis atvejais.

Šio straipsnio 5 dalyje yra nustatoma sąlyga, kad visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai arba kai duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį.

Taigi kodekso nuostata apie žalos atlyginimą ir jo išvengimą kaip svarbią sąlygą nurodo informacijos šaltinio atskleidimą. Naujajame Civiliniame kodekse pateikta formuluotė leidžia daryti prielaidą, kad visuomenės informavimo priemonė ir žurnalistas gali būti suinteresuoti atskleisti informacijos šaltinį, siekdami išvengti mokėti tūkstantines žalos atlyginimo išmokas. Čia situacijoje matomos iš karto kelios probleminės situacijos. Pirmiausia susiduriame su tuo, kad nėra išaiškinimo, kas yra informacijos šaltinis, kaip jis turi būti kvalifikuojamas. Ar informacijos šaltiniu gali būti turimą informaciją žurnalistui atskleidęs bet kuris fizinis asmuo ar tik turintis tam tikrą profesinį, socialinį statusą asmuo, ar tik kokia nors daiktinė informacinės laikmenos forma? Kita problema – informacijos šaltinio atsakomybė už jo turėtos informacijos paskelbimą būtent viešosios informacijos priemonėje. Pirmiausia neatmetama galimybė, jog asmuo perduos tą informaciją nesuvokdamas, jog ji perduota konkrečios informacijos priemonės interesams atstovaujančiam asmeniui, t. y. jis gali nežinoti, su kuo bendrauja, ir įrodyti, kad buvo taip, gali būti labai sudėtinga. Antra problema ta, kad asmuo, pats to nežinodamas, gali disponuoti tik daline informacija, kurios neišsamumas gali sudaryti neadekvatų realiai situacijai vaizdą. Patikrinti ją, įsitikinti jos teisingumu yra žurnalisto priedermė, kurią įvardija šio straipsnio 5 dalies formuluotė “žinojo arba turėjo žinoti” ir į kurią nurodo net keli VIĮ straipsniai.

Taigi nereta dabartinėje žurnalistikoje nuoroda į “gerai informuotą šaltinį”, dažniausiai vienintelį pateikiantį tokią informaciją, ateityje gali sukurti tam tikrą riziką asmenims, kurie sąmoningai ar netgi patys to nežinodami perdavė informaciją žurnalistui, nes teismo proceso metu jie gali būti įvardyti kaip atsakingi už informacijos paviešinimą ir priversti atlyginti žalą.

Išvados

Kaip matyti, dažnai pati teisės akto nuostata ir jos taikymas žurnalistinėje praktikoje gali kardinaliai kisti kartu su naujomis kitų teisės aktų redakcijomis ir, atrodytų, nedideliais pataisymais.

Tai pasakytina ir apie vieną iš pagrindinių visos demokratiškos žiniasklaidos nuostatų dėl informacijos šaltinio paslapties išsaugojimo. 2001 m. įsigaliojus keliems Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimams, susidarė situacija, kurią jau galima vertinti kaip pakankamai grėsmingą žodžio laisvei.

Kitas informacijos šaltinio paslapties aspektas yra jos reglamentavimas teisės arba įpareigojimo forma. Lietuvoje neatkleisti informacijos šaltinio paslapties yra žurnalisto, o ne šaltinio teisė, kuria žurnalistas gali, bet neprivalo naudotis. Nors tarptautinėje demokratinėje tradicijoje yra įprasta, kad šią žurnalisto teisę gali apriboti tik teismas esant ypatingoms aplinkybėms, susijusioms su dominuojančiu toje situacijoje visuomenės saugumo ar individo teisių interesu, Lietuvoje šiuo metu tai gali padaryti teisėsaugos institucijos pareigūnas, tiriantis net ne baudžiamąją bylą, o pareiškimą ar pranešimą apie galimą nusikaltimą.

Absoliutus viešosios informacijos platintojų ir žurnalistų imunitetas nuo pareigos duoti parodymus, net jei tam reikia atskleisti pirminį informacijos šaltinį, sukurtų kitas, demokratinės visuomenės interesams ne mažiau grėsmingas situacijas. Tokiu atveju pagrindiniai pavojai būtų susiję su valstybinės ir privačios konfidencialios informacijos paviešinimu ir jo padariniais, su šmeižimu, dezinformacija bei kitomis problemomis.

Literatūra

1. Apžvalga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7 str., 71 str. ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas // Teismų praktika. 1998, nr. 9, p. 61.

2. European Court of Human Rights. Judgments and decisions [interaktyvi duomenų bazė] S. L.: European Court of Human Rights. [žiūrėta 2002 m. vasario 15 d.] Prieiga per internetą

3. Jočienė D. Nuomonės reiškimo laisvė. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio taikymo praktika // Justitia. 2000, nr. 4-5.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (rinkinys-segtuvas): Oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais iki 2002-02-15. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 1996.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas: rinkinys-segtuvas. Oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais iki 2002-02-15. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 1996, p. 58-61.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2001, p. 102-110.

7. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, nr. 74-2262.

8. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. Tekstas su pakeitimais ir papildymais iki 2002-02-15 // Valstybės žinios. 1996, nr. 71-1706.

9. Norkūnas A. Asmeninių teisių gynimo aspektai pagal Lietuvos įstatymus // Žmogaus teisių apsauga ir žiniasklaida: konferencijos medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimas, 2001.

10. O sredstvah massovoj informacii. Zakon RF. Ot 27 dekabre 1991 goda, Nr. 2124-1 (v red. Federal’nyh zakonov ot 13.01.95 Nr. 6-FZ, ot 06.06.95 Nr. 87-FZ, ot 19.07.95 Nr. 114-FZ, ot 27.12.95 Nr. 211-FZ, ot 02.03.98 Nr. 30-FZ).

11. Sovremennoje pravo sredstv massovoj informacii v SŠA / Amerikanskaja associacija juristov “Pravovaja iniciativa v Central’noj i Vostočnoj Evrope”; Centr prava i sredstv massovoj informacii. Serija “Žurnalistika i pravo”, 1998, no. 8.

12. Tapinas L. Žiniasklaidos bylos Lietuvos teismuose ir Strasbūre // Žmogaus teisių apsauga ir žiniasklaida: konferencijos medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimas, 2001.

Summary

The problem of securing the source of information in the legal acts of Republic of Lithuania is analyzed in this article. Although it is declared in the Society information law that a journalist has the right to secure the source of information, but it becomes evident while analyzing the interaction of this law with other enactments that this principle is not always in force. Several enactments have the greatest influence on the mentioned Society information law: Code of criminal law, Code of criminal procedure and Code of civil law. The processes of improving and creating these and some other enactments taking place nowadays disclose some tendencies significant to the freedom of information.

Įteikta 2002 m. vasario 28 d.

Views All Time
Views All Time
4219
Views Today
Views Today
1
0 0