Ant

Vartojame

1. Prielinksnį ant vartojame, reikšdami vietą viršuje, paviršiuje, veiksmo priemonę ir būdą kartu, apytikrę veiksmo linkmę, asmenį, kuriam skiriamas veiksmas.

Ant kiekvieno kalnelio / padėjau po saulę…

Jau kaip ji… lenkė tėvus… įmanė ant rankų nešioti.

Visi debesys nugulė ant Daugų.

Nieko nepadėjo: kaip laido dantis ant jos, taip laido.

2. Prielinksnio ant reikalauja veiksmažodžiai bartis, niršti, pykti, rėkti; frazeologizmai griežti dantį, turėti akį.

Tėvas ėmė bartis ant vaiko.

Piemenys pradėjo niršti ant sparvų.

Pradėjo pykti ant draugų.

Ėmė rėkti vieni ant kitų.

Jis seniai griežia dantį ant tavęs.

Treneris turėjo akį ant berniukų.

3. Prielinksniu ant pasakoma kryptis į kokią vietą, jos paviršių.

Užlipk ant aukšto ir atnešk obuolių.

Tą juostą užmetė ant medžio.

Katinas žaibo greitumu užšoko ant tvoros.

Nevartojame

1. Prielinksnio ant nevartojame su būdvardžiais gabus, -i, geras, -a.

Dukrelė buvo gabi ant mokslų (=mokslams).

Slyvos buvo geros ant džiovinimo (=džiovinti).

2. Prielinksnio ant nevartokime, reikšdami objektą su būdvardžiais apstus, -i, godus, -i, turtingas, -a.

Pavasaris buvo apstus ant lietaus (=lietaus, šį pavasarį buvo daug lietaus).

Jarmala buvo godus ant svetimo gero (=svetimo gero).

Šie lazdynai turtingi ant riešutų (=turi daug riešutų).

3. Su veiksmažodžiais mokytis, skųstis vartojame ne prielinksnį ant, o įnagininką.

Kelis mėnesius mokeisi ant vairuotojo (=vairuotoju)?

Mokytoja ėmė skųstis ant neklaužadų (=neklaužadomis).

4. Prielinksnio ant nevartokime, reikšdami vietą, kurioje kas vyksta ne viršuje, paviršiuje, ką nors turintį daiktą, veiksmo tikslą, kryptį į ko nors vidų, veiksmo priemonę.

Buvome susitarę rinktis ant geležinkelio stoties (=geležinkelio stotyje).

Ant Polifemo kaktos buvo viena akis (=Polifemas turėjo vieną akį kaktoje).

Iškvietė ant dvikovos (=į dvikovą).

Ši veiksmažodžio forma reiškia veiksmą, kuris sugrįžta ant paties veikėjo (=į patį veikėją).

Jie griežia ant kelių instrumentų (=keliais instrumentais).

5. Prielinksnio ant nevartokime, reikšdami veiksmo pobūdį, pažinimo, informacijos šaltinį, laiką, paskirtį.

Televizorių pirkome ant išsimokėjimo (=išsimokėtinai).

Ant plunksnų (=Iš plunksnų) matyti, kas per paukštis.

Eilėraštį uždavė išmokti ant penktadienio (=penktadieniui, iki penktadienio).

Pasiliko pinigų ant maisto (=maistui).

6. Nevartokime neteiktinų vertinių su prielinksniu ant laiko ar būdo aplinkybei, papildiniui reikšti.

Ant dienų (=Netrukus, tuojau, greitai) viskas paaiškės.

Ant galo (=Pagaliau, galų gale) vaidinimas prasidėjo.

Visi matome, ant kiek (=kiek, kaip) jis suįžūlėjo.

Neseniai duktė ėmė gyventi ant savęs (=savarankiškai).

Ant savo kailio (=Savo kailiu) patirsi jo gerumą.

Jis atkaklus – ant savo pastatys (=savo pasieks).

Pavėlavo ant tiek (=tiek, taip), kad turėjo grįžti.