Mėnulio ciklai ir jų poveikis žmogaus organizmui

Trumpai apie autorių:

Audrius Dzikevičius gimė 1977 metų balandžio 16 dieną Vilniuje (Lietuva). Mokėsi Vilniaus Sausio 13 -osios vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1995 metais. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto Verslo Vadybos fakultetą, kuriame šiuo metu tęsia magistro studijas.

Audrius Dzikevičius yra Rytų kultūrų tyrinėtojas. Taip pat domisi tokiais klausimais, kaip paranormalūs reiškiniai, nežemiškos gyvybės formos, astrologija, etnokultūra, astronomija ir pan., tačiau svarbiausiu tyrimo objektu laiko Žmogų, jo fizinių bei dvasinių galių atskleidimą.

Įvadas

Nagrinėjant gamtoje vykstančius ciklinius procesus būtina deramai išnagrinėti ir įvertinti Mėnulio ciklus. Mėnulio judėjimo cikliškumas pasireiškia tuo, kad jis periodiškai sukasi apie Žemės ir Mėnulio baricentrą, bei judėdamas savo trajektorija keičia savo regimąjį pavidalą. Kiekvienas žino apie keturias Mėnulio fazes – jaunatį, priešpilnį, pilnatį bei delčią, tačiau ne visi gerai numano Mėnulio ciklo daromą įtaką Žemei, jos gyvajai ir negyvajai gamtai.

Turbūt daugumos supratimas apie kažkokį Mėnulio poveikį apsiriboja tuo, kad žinoma, jog Mėnulis sukelia potvynius bei atoslūgius.

Reikia pasakyti, kad iš tiesų viskas yra kur kas sudėtingiau. Žemiau ir pabandysime tai pasiaiškinti.

1. Pagrindinės žinios apie Mėnulį

Mėnulis – tai arčiausiai Žemės esantis dangaus kūnas. Jo dydis, masė, skriejimo orbita, atstumas nuo Žemės ir kitos fizikinės charakteristikos daro ženklią bei tiesioginę įtaką Žemės gyvajai bei negyvajai gamtai. Galima drąsiai tvirtinti, jog Mėnulio daroma įtaka pranoksta net ir Saulės įtaką.

Mėnulis laikomas ir vadinamas Žemės palydovu. Su tuo sutikti galima tik sąlygiškai. Mat jo masė yra kur kas didesnė nei derėtų būti, t.y. Mėnulis yra aiškiai per didelis kas jį būtų galima vadinti palydovu. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį, pavyzdžiui, trys Jupiterio, vienas Saturno ir vienas Neptūno palydovas, bet visi jie skrieja aplink didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė 750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu.
Šioje vietoje derėtų plačiau patyrinėti Mėnulio kilmę. Moksle žinomos dvi Mėnulio kilmę aiškinančios teorijos. Ilgą laiką buvo populiari Džordžo Darvino potvynio hipotezė, pasiūlyta XIX a. Pagal ją, Žemė ir Mėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiui tapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jo medžiagos atitrūko. Iš jo ir susidarė Mėnulis.

Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retas astronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė iš prosaulinio ūko vienas šalia kito arba visiškai nepriklausomai; pastaruoju atveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remiantis dabartinėmis žiniomis, labiau priimtinas pastarasis variantas.

Mėnulis yra beveik taisyklingos rutulio, kurio spindulys lygus 1738 km ( ¼ Žemės spindulio) formos. Jo masė yra 81,3 karto mažesnė už Žemės masę, vidutinis tankis lygus 3340 kg/m3. Laisvojo kritimo pagreitis Mėnulyje 1,623 m/s2, antrasis kosminis greitis – 2,375 km/s.

Mėnulis skrieja aplink Žemę elipse, kurios posvyris į ekliptikos plokštum? 5o8’43”. Dėl to nuotolis iki Mėnulio kinta nuo 356400 perigėjuje iki 406740 km apogėjuje. Mėnulis gali pakilti virš horizonto aukščiau, negu vasaros pradžioje pakyla Saulė, arba nusileisti žemiau, negu ji būna žiemos pradžioje. Dėl nevienodo Mėnulio ir Saulės nuotolio nuo Žemės regimasis Mėnulio skersmuo būna ir didesnis, ir mažesnis už regimąjį Saulės skersmenį. Kai Mėnulis slenka tarp Saulės ir Žemės arti ekliptikos plokštumos, būna visiškų, žiedinių ir dalinių Saulės užtemimų. Dalinis užtemimas būna tuomet, kai Mėnulio skritulio (disko) centras praslenka arba aukščiau, arba žemiau Saulės centro. Žemės šešėlis, į kurį patenka Mėnulis, yra 2,5 karto didesnis už regimąjį Mėnulio skersmenį. Užtat pilnas Mėnulio užtemimas trunka net 1,5 valandos, o visas užtemimas nuo pradžios iki pabaigos – apie 3 valandas. Užtemdytas Mėnulis atrodo rausvas. Jį nudažo raudoni ir oranžiniai Saulės spinduliai, kurie lūžta Žemės atmosferoje ir patenka į Žemės šešėlio kūgį. Jeigu Žemė atmosferos neturėtų, Mėnulis užtemimo metu būtų visiškai tamsus – neišsiskirtų dangaus fone ( tik toje vietoje nebūtų matyti žvaigždžių).

Mėnulis traukia Žemę tokia pat jėga, kokia Žemė Mėnulį. Dėl to Žemė sukasi apie Žemės ir Mėnulio masių centrą. Kadangi Žemė yra gana didelis kosminis kūnas, tai jos šoną, atsuktą į Mėnulį, jis traukia stipriau negu Žemės branduolį, o pastarąjį stipriau negu priešingą Žemės šoną. Dėl to Žemė lyg išsitempia Mėnulio kryptimi, ir joje kyla potvyniai bei atoslūgiai : potvyniai – išilgai tempimo ašies, atoslūgiai – statmena tai ašiai kryptimi. Sukantis Žemei apie ašį ir skriejant Mėnuliui aplink Žemę, tempimo ašis taip pat sukasi, nes ji visą laiką nukreipta į Mėnulį. Todėl potvyniai ir atoslūgiai kartojasi vidutiniškai kas 12 val. 26 min. Potvyniai ir atoslūgiai geriausiai pastebimi vandenynų ir atvirų jūrų pakrantėse; čia vandens lygis svyruoja nuo keliasdešimt centimetrų iki kelių net ir keliolikos metrų, nelygu dugno reljefas ir kranto vingiai. Žemynų pluta dėl potvynių ir atoslūgių svyruoja 30-40 cm. To svyravimo nejaučiame, nes jis nestaigus : pluta pamažu tolygiai kyla, paskui taip pat slūgsta. Atmosferos potvynius ir atoslūgius rodo barometras.

Dėl įvairių priežąsčių – netolygaus skriejimo aplink Žemę greičio, Mėnulio ašies 83o19’ polinkio į jo orbitos plokštumą, dėl stebėtojo vietos kitimo sukantis Žemei apie ašį ir kitų – matome ne visiškai tas pačias Mėnulio detales : Mėnulis tartum svyruoja ( tai vadinamoji Mėnulio libracija), ir nuo Žemės galima matyti 59% viso jo paviršiaus. Kitą jo pusę galima matyti arba fotografuoti iš dirbtinio Mėnulio palydovo.

Faktiškai Žemę ir Mėnulį reikėtų vadinti dvinare planeta, nes Mėnulis skrieja ne aplink Žemę, o aplink Žemės ir Mėnulio barocentrą. Apie tą patį centrą sukasi ir Žemė. Barocentro atstumas nuo Žemės ir Mėnulio centrų yra atvirkščiai proporcingas jų masėms. Vidutinis Žemės atstumas iki barocentro apskaičiuojamas iš Mėnulio stebėjimų. Jis lygus 4670 km.

Mėnulio sinodinis periodas yra 29,5 vidutinės saulinės paros – tiek laiko jame trunka para.

Žemei sukantis apie ašį, potvynio banga slinkdama mažina Žemės sukimosi greitį. Yra pagrįstų duomenų, kad prieš 500 mln. metų Žemės para truko apie 21 dabartinę valandą, ir metus sudarė ne 365, bet 405 dienos.

2. Regimasis Mėnulio judėjimas ir jo fazės

Čia mes nenagrinėsime tikrojo Mėnulio judėjimo, kadangi tai neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama tema, be to apie tai galima pasiskaityti specialiojoje literatūroje.

Vieną kitą valandą pastebėjus Mėnulį, galima lengvai įsitikinti, kad jis žvaigždžių atžvilgiu juda iš vakarų į rytus, t.y. prieš laikrodžio rodyklę. Per parą jis pasislenka vidutiniškai 13° , dėl to kiekvieną tolesnę parą pateka (arba nusileidžia) maždaug 50 min. vėliau. Visą ratą danguje žvaigždžių atžvilgiu Mėnulis padaro per vidutiniškai 27,32 vid. saulinės paros. Šis laiko tarpas vadinamas žvaigždiniu arba sideriniu mėnesiu.

Regimasis Mėnulio pavidalas dar vadinamas faze. Skiriamos keturios pagrindinės Mėnulio fazės: jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia. Šiame darbe paminėtus fazių pavadinimus mes sutapatinsime tik su kritiniais taškais, kurių metu Mėnulis keičia pavidalą ir tyrimo eigoje laikysime tokios regimojo pavidalo (fazės) kaitos sekos: jaunatis (kaip kritinis taškas), 1 fazė, priešpilnis (kaip kritinis taškas), 2 fazė, pilnatis (kaip kritinis taškas), 3 fazė, delčia (kaip kritinis taškas), 4 fazė.

Ta pati Mėnulio fazė pasikartoja kas saulinės 29,5 paros. Šis periodas vadinamas sinodiniu mėnesiu. Jis kaip matyti yra ilgesnis už siderinį mėnesį, nes sinodinis mėnuo – tai laiko tarpas, per kurį mėnulis užima tą pačią padėtį Saulės, o ne žvaigždžių atžvilgiu, o juk Saulė taip pat pamažu slenka į rytus.

Žemiau apibūdinsime Mėnulio fazes.

Jaunatis

Saulė, Mėnulis ir Žemė sudaro vieną liniją. Todėl Mėnulis tampa nematomas. Saulės ir Mėnulio traukos jėgos sumuojasi ir veikia viena kryptimi, todėl tuo metu Žemėje pastebimi didžiausi potvyniai ir atoslūgiai.

1 fazė

Mėnulis juda į Rytus (prieš laikrodžio rodyklę), tolsta nuo Saulės. Tampa matomas vakarinėje dangaus skliauto dalyje. Apšviesta dešinioji jo pusė didėja, kol po 7,4 paros būna apšviesta pusė Mėnulio. Fazės pabaigoje Mėnulis sudaro 90 ° kampą Saulės atžvilgiu, taigi Mėnulio gravitacinis poveikis mažiausias. Mėnulio keliami potvyniai sutampa su Saulės atoslūgiais.

Priešpilnis

Po 7,4 paros Mėnulis sudaro 90 ° kampą Saulės atžvilgiu. Apšviesta visa dešinė Mėnulio pusė.

2 fazė

Po priešpilnio taško Mėnulis juda toliau, vis labiau nutoldamas nuo Saulės. Mėnulio ir Saulės gravitacijos pradeda dalinti vandenį. Ši fazė tęsiasi nuo 7,4 iki 14,8 paros.

Pilnatis

Mėnulis sudaro 180 ° kampą Saulės atžvilgiu. Matoma pilnai Saulės apšviesta mėnulio pusė. Įvyksta galutinis vandens pasidalijimas. Mėnulis sukelia savus potvynius, Saulė – savus.

3 fazė

Mėnulis ima artėti prie Saulės.Visiškai apšviesta Mėnulio disko dalis ima mažėti, kol kairėje pusėje lieka tik pusė apšviesto disko. Ši fazė tęsiasi nuo 14,8 iki 22,1 paros.

Delčia

Saulė apšviečia Mėnulio disko kairę pusę. Mėnulis sudaro 270 ° kampą Saulės atžvilgiu. Mėnulio ir Saulės gravitacinių jėgų poveikis vienas kitą neutralizuoja.

4 fazė

Mėnulis vis labiau artėja prie Saulės kol neatsiduria viduryje tarp Žemės ir Saulės. Tai tęsiasi nuo 22,1 paros iki 29,5 paros, t.y. iki naujos jaunaties. Vis labiau dyla Mėnulio pjautuvas kol galiausiai visai išnyksta.

3. Mėnulio įtaka žmogaus organizmui

Jaunatis

Tai pirmasis ypatingas taškas. Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės, Mėnulio-Saulės trauka sumuojasi, todėl žmogus tampa 20 % lengvesnis. Žmogaus skysčiai yra prie galvos. Maksimalus In lygis. Dabar besiplečiančius ir kylančius aukštyn procesus keičia priešingi – suglaudinantys ir einantys žemyn.

1 fazė

Bendra Mėnulio ir Saulės gravitacija mažėja kol galiausiai viena kitą neutralizuoja. In mažėja, Jan didėja, todėl skysčiai iš galvos srities leidžiasi žemyn ir tolygiai pasiskirsto organizme (stiprėja Jan). Laipsniškai didėja žmogaus svoris bei aktyvumas.

Bendros rekomendacijos. Iš karto po jaunaties organizmo skysčiai ir gravitacinės energijos centras labai plačiai išsidėsto žmogaus kūne nuo pakaušio iki kojų pėdų. Taip atsitinka, nes bendra Saulės ir Mėnulio gravitacija stovintį žmogų veikia potvyniais ir atoslūgiais. Potvynis – kai žmogus būna nakties pusėje. Kadangi žmogus naktį guli (bent jau turėtų), skysčiai ir energija koncentruojasi ne kojų pėdose, bet maždaug polygiai pasiskirsto po visą organizmą. Taigi yra labiau stimuliuojama žmogaus viršutinė kūno dalis.

Taigi pirmos fazės metu:

a) pirmajame trečdalyje aktyviausios bus galva, veidas, smegenys, viršutinis žandikaulis ir akys;

b) antrame – gerklė, kaklas, Eustachijaus vamzdis ir kaklo slanksteliai;

c) trečiame – pečiai, rankos iki alkūnių, plaučiai, nervų sistema.

Jeigu šiose organizmo dalyse bei organuose žmogus turi atvirą ar paslptą patologiją, atitinkamu fazės periodu jos poveikis sustiprės.

Šioje fazėje rekomenduojama pradėti sveikatingumo ciklus.

Konkrečios rekomendacijos per pirmąją Mėnulio fazę.

1. Fizinį krūvį laipsniškai didinkite iki penktos dienos. Penktą, šeštą ie septintą dienomis galimas maksimalus krūvis.

2. Rekomenduojama danžnai atlikinėti kontrastines vandens procedūras (karštas-šaltas).

3. Pirmoje fazėsdalyje rekomenduojama valgyti Jan maistą, padedantį suspausti organizmą, o antroje – lengvesnį natūralų maistą.

4. Fazės pabaigoje, naudinga švarinti bei maitinti odą, nes skysčiai labai gerai įsigeria į odą.

5. Iš vaistinių augalų šiuo metu palankiausia rinkti šakniavaisius, ypač fazės pabaigoje, nes juose susikaupęs maksimalus energijos kiekis.

Priešpilnis

Saulės gravitacija atsveria Mėnulio gravitaciją, taigi išorinės gravitacijos nėra. Žemė, anksčiau buvusi kiaušinio formos, vėl tampa apskrita. Maksimalus organizmo aktyvumas. Jan pasiekia maksimumą. Žmogaus svoris didžiausias, organizmas suspaustas. Po šio taško, organizmas vėl ima plėstis, skysčiai ima kilti į viršų.

2 fazė

Laipsniškai didėja Mėnulio ir Saulės gravitacija. In didėja, Jan mažėja. Skystosios terpės iš organizmo vidaus kyla į paviršių, organizmas plečiasi. Reikia mažinti fizinį aktyvumą, nes galima išsklaidyti ir prarasti daug energijos. Palankus laikas apsivalymo procedūroms.

Bendros rekomendacijos. Organizmo skysčių ir energijos centras yra krūtinės ląstoje, taigi antrosios Mėnulio fazės metu aktyviausios yra:

a) pirmame trečdalyje – viršutinė pilvo dalis, pilvas, alkūnių sąnariai;

b) antrame – širdis, tulžis, krūtinės ląsta ir stuburo viršutinė dalis;

c) trečiame – skrandis, žarnos.

Jei šiose vietose yra užsislėpusi patologija, atitinkamu laiku ji paaštrės.

Šiuo metu organizmas plečiasi, skysčiai ir energija plūsta į paviršių, tai padeda organizmui apsivalyti. Tačiau reikia mažiau apkrauti organizmą, nes lengvai prarandama energija.

Konkrečios rekomendacijos:

1. Fizinį krūvį palaipsniui mažinkite.

2. Naudingos šiltos ir karštos vonios, kurios padės organizmui pereiti į plėtimosi stadiją.

3. Valgykite plečiantį In maistą.

4. Palankiausia fazė apsivalymui: šlakai ir nešvarumai patys veržiasi lauk.

5. Palankiausia rinkti antžeminę vaistinių augalų dalį.

Pilnatis

Maksimalus priešpriešinis Mėnulio ir Saulės poveikis Žemei. Žemė ištęsta, išplėsta. Žmogaus organizme energija laisvai liejasi iš vidaus į paviršių, skysčiai taip pat būna arčiau paviršiaus. Maksimalus In gimdo Jan. Išsiplėtimas keičiasi į suspaudimą. Didelis stresas. In pasiekia maksimumą.

Speciali rekomendacija: vengti seksualinių santykių, nes galima prarasti labai daug energijos.

3 fazė

Mėnulio ir Saulės gravitacinės jėgos mažėja, kol galiausiai neutralizuoja viena kitą. Vyrauja Jan. Energija ir skystosios terpės iš išorinės, išplėstos būklės stengiasi pereiti į sutelktą, veržiasi į organizmo vidų. Aktyvėja visi Jan procesai ir su jais susiję organai. Tai palankiausias metas dideliems fiziniams krūviams. Didėja lytinis aktyvumas. Subrendę kiaušinėliai patenka į gimdą, taigi šiuo metu galimas pilnavertis apvaisinimas.

Šio fazės:

a) pirmajame trečdalyje aktyvėja inkstai ir jiems artimos kūno sritys;

b) antrajame – lytinės liaukos, prostata, šlapimo pūslė, tiesioji žarna;

c) trečiajame – šlaunys, stuburo galas.

Jei šiose srityse yra patologija, ji atitinkamu laiku ir pasireikš.

Bendros ir konkrečios rekomendacijos. Vyksta susispaudimas, todėl rekomendacijos tokios pat kaip ir pirmojoje fazėje.

Speciali rekomendacija. Mėnulio 17-ą dieną vyrams rekomenduojama turėti lytinius santykius su moterimis, nes moterų organizme vyksta energetinis persitvarkymas. Tai padidins vyrų energiją.

Delčia

Nėra jokių išorinių gravitacinių trikdžių, tačiau Žemės gravitacija maksimali. Maksimalus Jan. Vyksta vidinis posūkis nuos suspaudimo į išplėtimą. Reikalinga ramybė. Vengti perkrovimų bei stresinių situacijų. Rekomenduojama saikingai valgyti.

4 fazė

Didėja Mėnulio ir Saulės gravitacija. Dėl In didėjimo žmogaus energija ir skysčiai veržiasi į galvą, kūno svoris mažėja, kūnas plečiasi. Vyksta pašalinių skysčių ir šlakų šalinimas iš organizmo (menstruacijos taip pat).

Šiuo metu prasideda naujas plėtimosi etapas, bet jo veikimas savotiškas. Energija ir skysčiai kyla į viršų. Mėnulis šviesiu paros metu būna priešingoje Žemės rutulio pusėje, organizmo gravitacinė energija, o su ja ir skystosios terpės grįžta žemyn į kojų pėdas ir stimuliuoja tas kūno dalis.

Taigi ketvirtoje Mėnulio fazėje:

a) pirmame trečdalyje suaktyvėja keliai, kaulų sistema, oda ir virškinimo sistema;

b) antrame – kojų kulkšnys, rankų riešai, kojų kaulai, regėjimas;

c) trečiame – kojų pėdos, kūno skysčiai, skrandžio ir žarnyno peristaltika.

Jei šiose srityse yra patologija, ji atitinkamu laiku ir pasireikš.

Bendros rekomendacijos. Šiuo metu reikia užbaigti visus treniruočių ir sveikatingumo ciklus. Panaudokite šį laiką kojoms stiprinti, šalinti druskų nuosėdas pėdose.

Konkrečios rekomendacijos tokios kaip ir antroje fazėje.

Ketvirtoji Mėnulio fazė – tai gyvenimo ciklo pabaiga. Tai visų procesų, vykstančių gamtoje galas. Tai užbaigta visuma.

Išvados

Taigi Mėnulio ciklai daro tiesioginę įtaką žmogaus organizmui, kuri pasireiškia pokyčiais žmogaus energetinėje sistemoje.

Taigi, būtina savo gyvenseną derinti pagal Mėnulio ciklą.

Straipsnyje naudota medžiaga iš: Malachovas G. Bioritmologija ir urinoterapija. V.: Algarvė, 1998. – 240 p.

Straipsnis parašytas 1998 metų spalio mėnesį (Vilnius, Lietuva).

Autorius tikisi, kad šis straipsnis privertė skaitytoją pakeisti savo požiūrį į Mėnulio daromos įtakos reikšmingumą žmogaus gyvenimui.

Autorius būtų dėkingas, jeigu skaitytojas (-a) parašytų savo nuomonę apie šį straipsnį, taip pat apibūdintų Mėnulio daromą įtaką savo organizmui.

Audrius Dzikevičius