Žodis “tapas” sudarytas iš žodžio “tap” šaknies. “Tap” reiškia liepsnoti, degti, švytėti, arba karščiuoti. Žodis”tapas” reiškia liepsnojantį veržlumą bet kokiom sąlygom siekiant atitinkamo gyvenimo tikslo. Jis numato apsivalymą, discipliną ir asketizmą. Bet kokį charakterio ugdymo mokslą galima vadinti kaip tapas praktiką. Tapas – tai sąmoningas veržlumas pasiekti galutinę vienybę su Dievybe ir išdeginti visus norus stovinčius šiame kelyje į šį tikslą. Deramas tikslas nušviečia, išvalo ir sudvasina gyvenimą. Be tokio tikslo veikla ir maldos nieko nereiškia. Gyvenimas be tapas panašus į širdį be Meilės.

Kaip jau nustatyta, protui būdingos įvairios būsenos, pagal kurias atsiranda atitinkami įvairus santykiai, galimybės ir individo elgesio manieros. Taip pat, galima pasakyti, kad gali keistis visi suvokiami objektai ir pojūčiai. Panašus pasikeitimai gali vykti įvairiuose lygiuose ir įtakojant įvairiems išoriniams veiksniams tokiems, kaip laikas arba mūsų protiniai sugebėjimai. Objektas turi charakteristikas kurios tampa akivaizdžios priklausomai nuo jos konkrečios formos. Nepriklausomai nuo objekto formos ir charakteristikų, pasireiškusių konkrečiu laiku, egzistuoja bazė, kurioje yra visos charakteristikos. Vienos iš jų pasireiškė praeityje, kitos yra akivaizdžios dabar, dar kitos išryškės ateityje.

Ramybė, saiko turėjimas viskame ir būvimas viskuo patenkintu – tai proto būsena. Tarp žmonių kyla nesutarimai dėl rasinės kilmės, religinės priklausomybės, turto ir išsilavinimo. Nesutarimai sukelia nesantaiką, kyla suvokiami ir nesuvokiami konfliktai išderinantys ir stulbinantys žmogų. Tokiose situacijose protas negali tapti vieno kryptingumo (ekagra) ir praranda ramybę. Pasitenkinimo būsena ir ramybė atsiranda tada, kai geismų bei norų vėjas neblaško sielos liepsnos. Jogas neieško tuščios numirėlio ramybės, jam reikalinga žmogiškoji ramybė. Ramybė žmogaus kurio prote stipriai įsitvirtino Dievas.

Kasdieniniame gyvenime, mes matome aplink save laimingesnius už mus ir mažiau laimingus žmones. Kai kurie jų elgiasi tinkamai, o kai kurie sukuria problemas. Jeigu mes sugebėsime, nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į šiuos žmones bei į jų poelgius, pasidžiaugti kartu su laimingesniaisiais ir atjausti nelaimingesnius, džiūgauti kartu su tais kurie kuria dalykus vertus pasigerėjimo ir likti abejingais kitų klaidoms, tada mūsų protas įgys pusiausvirą.

Jogos kilmė skendi laiko rūke. Ji yra laikoma dievišku gyvenimo mokslu, kuris atsiskleidė nušvitusiems išminčiams per meditacijas. Patys seniausi archiologiniai jogos egzistavimo įrodymai yra akmeninės figūrėlės, vaizduojančios jogos pozas. Jų amžius siekia apie 3000 m.pr.m.e..Pirmakart joga yra minima milžiniškame raštų, vadinamu Vedomis, rinkinyje maždaug apie 2500 m.pr.m.e.. Jogos mokymo ir Vedantos filosofijos pagrindus mums pateikia raštai, vadinami Upanišadomis, užbaigiantys Vedų rinkinį.

Būtina geros savijautos sąlyga yra kūno švara. Tokie geri įpročiai, kaip prausimasis bei maudymasis, apvalo kūną iš išorės, o asanos ir pranajama iš vidaus. Asanų praktika tonizuoja visa kūną, šalina toksinus ir šlakus, susikaupusius organizme dėl nuolaidžiavimo savo silpnybėms. Pranajama valo ir ventiliuoja plaučius prisotindama deguonimi kraują, valo nervus. Bet dar svarbesnis apsivalymas yra proto apsivalymas nuo emocijų nešančių susijaudinimą, tokių kaip neapykanta, įniršis, pyktis, gašlumas, godumas, pasipūtimas ir apgaulė. Dar svarbesnis yra intelekto (budhi) apvalymas nuo nedorovingų minčių. Proto teršalai nuplaunami bhakti (dievo garbinimo) vandenimis. Intelekto teršalai išdeginami svadhjaya ugnyje (vidinio “Aš” tyrinėjime). Vidinis apsivalymas suteikia šviesą, džiaugsmą ir geranoriškumą (saumanasya), šalina dvasines kančias, liūdesį, sielvartą ir neviltį (daurmanasya). Geranoriškas žmogus mato ne tik kitų žmonių trūkumus, bet ir jų privalumus. Pagarba su kuria žmogus žiūri į svetimus privalumus, ugdo savigarbą ir padeda jam kovoti su savo nesėkmėmis bei sunkumais.

Populiari šių dienų filosofija teigia: “viskas yra reliatyvu, kas gerai tau, tas nebūtinai gerai man (ir atvirkščiai). Todėl niekas neturi teisės man nurodinėti ką daryti, nes nėra jokių absoliučių tiesų. Viskas yra reliatyvu.” Tačiau ši iš pirmo žvilgsnio patraukli filosofija turi rimtų trūkumų. Teiginys “Viskas yra reliatyvu” yra absoliutus teiginys. Kaip tada galima teigti, kad viskas yra reliatyvu?

Daugelį žmonių joga patraukia, kadangi siūlo būdus, kaip kūną padaryti stipresniu, sveikesniu ir lankstesniu, gražiai atrodančiu, kūną, kuriame būtų patogu gyventi. Kiti ateina ieškodami pagalbos dėl konkrečių negalavimų tokių kaip nugaros skausmai. Kai kurie – tik skatinami jausmo, kad iš gyvenimo negauna visko, ką galėtų. Kokia bebūtų jūsų priežastis, joga gali tapti jums priemone, instrumentu, duodančiu ir tai, ko atėjote, ir daugiau. Kad suprastumėme, kas yra joga, ją reikia praktikuoti. Iš pirmo žvilgsnio, ji atroda tik truputi daugiau, nei serija keistų fizinių pozų, kurios palaiko kūną liekną ir lankstų. Bet laikui bėgant kiekvienas, kuris reguliariai praktikuoja jogą, pajunta subtilų pasikeitimą savo požiūryje į gyvenimą – pastoviai atpalaiduodami kūną ir suteikdami jam tonusą, nuramindami mintis, jūs pamažu neriate į vidinės ramybės būseną, kuri ir yra tikroji jūsų prigimtis. Tai ir yra tai, kas sudaro jogos esmę – savirealizacija, kurios visi mes sąmoningai ar nesąmoningai siekiame, ir kurios link visi mes pamažu judame.

Pavyzdžiui, ūmus noras elgtis grubiai, paskatinti arba atlikti grubius veiksmus tūri būti sulaikytas suvokimu apie žalingų pasekmių neišvengiamumą. Labai dažnai, tokio pobūdžio veiksmai yra žemiškų instinktų pasekmė (tokių, kaip pyktis, godumas arba išankstinis nusistatymas). Galimų pasekmių suvokimas, nepriklausomai nuo mūsų ketinimų, gali padėti išvengti nepageidaujamų veiksmų. Kai žmogus dėmesingas, įsitvirtinęs neprievartoje (Ahimsa), jo akivaizdaoje sumažėja priešiškumo.

Paraidžiui “kundalini” reiškia “susirangęs” (kaip gyvatė). Klasikinėje hatha jogoje kundalini apibrėžiama kaip nugaros pagrinde susirangiusi gyvatė, kuri, tarsi spyruoklė, gali išsilaisvinti. Tačiau tiksliau ją apibūdinina kūrybinės energijos indo metafora. Tačiau kvaila manyti, kad pakanka tik prisėsti ir sukaupti dėmesį į kundalini (kaip kažkokią išorinę jėgą). Daug naudingiau įsivaizduoti, kad kundalini yra mūsų sąmonės pagrindas, kad kundalini tekant mūsų kūnu įkraunama ir mintis.