O vieną dieną, kaimenei patraukus į kitą apylinkę, Dasas nuėjo į mišką, nes buvo užsimanęs medaus pasiieškoti. Nuostabiai mielas jam pasidarė miškas, kai jį pažino, o šitas jam rodės ypač gražus, pro medžių lapiją ir šakas aukso žalčiukais vinguriavo saulės šviesa, ir kaip garsai, paukščių šūksniai, viršūnių kuždesiai, beždžionių riksmai pynėsi ir kryžiavosi, sudarydami iškilnų, švelniai švytintį raizginį, panašų į šviesos žaismą krūmynuose, taip pat ėjo, vijosi ir skirstėsi kvapai, gėlių, medžių, lapų, vandenų, samanų, žvėrių, vaisių, žemės ir puvenų dvelksmai, aitrūs ir saldūs, gerai pažįstami ir niekad nepatirti, žadiną ir migdą, smagūs ir slopūs. Kartkarčiais, būdavo, neregimame, užžėlusiame miško tarpeklyje sučiurlena upeliukas, viršum baltų žiedų skėčių praplevena žalia aksominė peteliškė su juodomis ir geltonomis dėmėmis, sutraška šaka kažkur melsvų šešėlių gilumoj, ir sunkiai nusileidžia lapas arba suriaumoja žvėris patamsiuose, arba vaidinga beždžionė plūstasi su saviškiais.

Suprantama, kad viena iš pirmųjų kliūčių yra silpna sveikata arba liga. Jogui kūnas yra labai svarbus ginklas. Keliautojas netoli nukeliaus, jeigu ekipažas sugedo. Jeigu kūnas pakirstas negalios – mokinys nedaug tepasieks. Kadangi protas funkcionuoja dėka nervų sistemos, tai fizinė sveikata yra labai svarbi protiniam tobulėjimui, vystymuisi. Kada kūnas serga arba nervų sistema pažeista, protą sukausto nerimas arba jis tampa inertišku ir abejingu, o tada jau nebeįmanoma nei koncentracija, nei meditacija.

Kantrybės ir žinojimo pagalba jusles reikia pažaboti. Suvaldyti gi protą yra kur kas sunkiau. Išnaudojęs visas savo galimybes ir nepasiekęs sėkmės, žmogus kreipiasi į Dievą, visų galių šaltinį, pagalbos. Šiame etape iškyla bhakti. Bhakti būsenoje protas, intelektas ir valia paklūsta Dievui ir jogas meldžiasi taip: “Aš nežinau, kas man geriausia. Teesie Tavo valia”. Kiti žmonės meldžia Dievą įvykdyti arba patenkinti jų norus. Bet Bhakti, tikrosios meilės Dievui būsenoje, nėra vietos teiginiams “aš” ir “mano”. Kada teiginių “aš” ir “mano” pojūtis pranyksta, individuali siela pilnai pražysta. Po to kai protui pavyksta išsivaduoti nuo norų patirti asmeninį pasitenkinimą, jį reikia užpildyti mintimis apie Dievą. Kada protas užpildytas mintimis apie asmeninius malonumus, bei jų tenkinimą, tai atsiranda pavojus, kad juslės įtrauks jį į vaikymąsi paskui norų objektus.

Šios priežastys giliai slypi sadhako (praktikuojančio) prote. Jos panašios į poliarinių jūrų aisbergus. Į aisbergus, kurių tik viršūnėlės kyšo iš vandens. Juos reikia atkakliai kontroliuoti ir šalinti, kitaip ramybės nebus. Jogas mokosi užmiršti praeitį ir nesirūpinti ateitimi. Jis gyvena amžinoje dabartyje. Kaip vėjas sukelia bangavimus ežero paviršiuje ir iškreipia atspindį taip ir čitta vritti (protinės modifikacijos) suardo proto ramybę. Nejudantis, ramus ežero vanduo atspindi grožį aplink jį. Kada proto veikla sustabdyta, jame atsispindi “Aš” grožis. Išsivaduodamas iš norų jungo, pastovių pastangų dėka, Jogas sustabdo proto veiklą. Kaip visą tai pasiekti, moko aštuonios jogos pakopos.

“Sva” reiškia “pats”, o “adhjaya” reiškia – mokymą arba išsilavinimą. Išsilavinimas, tai išgavimas iš žmogaus tai, kas geriausia yra žmoguje. Reiškia svadhjaya – tai saviaukla t.y. savarankišką mokymąsi. Svadhjaya skiriasi nuo įprasto mokymo tokio kaip lankymąsi lekcijose kuriose lektorius giriasi savo išprusimu prieš neišmanėlių auditoriją. Kada žmonės apsijungia dėl svadhjaya, tada kalbantis ir besiklausantis vienminčiai, ir paprasčiausiai viena širdis kalba su kita. Taurinančios mintys kylančios svadhjaya metu, prasiskverbia, taip sakant. į žmogaus kraują ir tampa jo gyvenimo ir būties dalimi.

Samadhi (virš sąmoninis būvis, atsirandantis kaip gilios meditacijos pasekmė, kada individualusis “Aš” susilieja su meditacijos objektu – Paramatma arba Visatos Dvasia.) Jama ir nijama kontroliuoja jogo aistras ir emocijas, padeda gyventi santaikoje su artimaisiais. Vienybėje su gamta Asanos išlaiko kūną sveiką ir stiprų. Galiausiai jogas išsivaduoja nuo kūniškos nuovokos. Jis kūną padaro sau pavaldų, paversdamas jį į talpą vertą sielos. Pirmos trys pakopos yra išorinė paieška (praktika).

Žodis “tapas” sudarytas iš žodžio “tap” šaknies. “Tap” reiškia liepsnoti, degti, švytėti, arba karščiuoti. Žodis”tapas” reiškia liepsnojantį veržlumą bet kokiom sąlygom siekiant atitinkamo gyvenimo tikslo. Jis numato apsivalymą, discipliną ir asketizmą. Bet kokį charakterio ugdymo mokslą galima vadinti kaip tapas praktiką. Tapas – tai sąmoningas veržlumas pasiekti galutinę vienybę su Dievybe ir išdeginti visus norus stovinčius šiame kelyje į šį tikslą. Deramas tikslas nušviečia, išvalo ir sudvasina gyvenimą. Be tokio tikslo veikla ir maldos nieko nereiškia. Gyvenimas be tapas panašus į širdį be Meilės.

Kaip jau nustatyta, protui būdingos įvairios būsenos, pagal kurias atsiranda atitinkami įvairus santykiai, galimybės ir individo elgesio manieros. Taip pat, galima pasakyti, kad gali keistis visi suvokiami objektai ir pojūčiai. Panašus pasikeitimai gali vykti įvairiuose lygiuose ir įtakojant įvairiems išoriniams veiksniams tokiems, kaip laikas arba mūsų protiniai sugebėjimai. Objektas turi charakteristikas kurios tampa akivaizdžios priklausomai nuo jos konkrečios formos. Nepriklausomai nuo objekto formos ir charakteristikų, pasireiškusių konkrečiu laiku, egzistuoja bazė, kurioje yra visos charakteristikos. Vienos iš jų pasireiškė praeityje, kitos yra akivaizdžios dabar, dar kitos išryškės ateityje.

Ramybė, saiko turėjimas viskame ir būvimas viskuo patenkintu – tai proto būsena. Tarp žmonių kyla nesutarimai dėl rasinės kilmės, religinės priklausomybės, turto ir išsilavinimo. Nesutarimai sukelia nesantaiką, kyla suvokiami ir nesuvokiami konfliktai išderinantys ir stulbinantys žmogų. Tokiose situacijose protas negali tapti vieno kryptingumo (ekagra) ir praranda ramybę. Pasitenkinimo būsena ir ramybė atsiranda tada, kai geismų bei norų vėjas neblaško sielos liepsnos. Jogas neieško tuščios numirėlio ramybės, jam reikalinga žmogiškoji ramybė. Ramybė žmogaus kurio prote stipriai įsitvirtino Dievas.

Kasdieniniame gyvenime, mes matome aplink save laimingesnius už mus ir mažiau laimingus žmones. Kai kurie jų elgiasi tinkamai, o kai kurie sukuria problemas. Jeigu mes sugebėsime, nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į šiuos žmones bei į jų poelgius, pasidžiaugti kartu su laimingesniaisiais ir atjausti nelaimingesnius, džiūgauti kartu su tais kurie kuria dalykus vertus pasigerėjimo ir likti abejingais kitų klaidoms, tada mūsų protas įgys pusiausvirą.