Geopatogeninis spinduliavimas neigiamai veikia sveikatą

„Erzinančios linijos”, apie kurias prabilta XVIII amžiaus pradžioje, apima visą žemės rutulį. Linijos, į kurias reaguoja paprasta virgulė, išnyra iš žemės paviršiaus ir visiškai nesusilpnėdamos kyla labai aukštai, net per visus daugiaaukščio pastato aukštus. Jomis „kursuoja” patogeninė žemės energija, skrodžianti viską, kas tik pasitaiko kelyje.

Geopatogeninis spinduliavimas padengia žemės paviršių net keliais tankiais energiniais tinklais. „Ilgai būnant tokio spinduliavimo zonoje neigiamai veikiama žmogaus sveikata, tačiau šiuolaikiniai miestų projektuotojai ir statytojai labai dažnai į tai neatsižvelgia”, – pabrėžia inžinierius Jonas Vigantas Bulika, kuris daugiau kaip dešimtmeti domisi biolokacija.

Negera energija

– Jeigu ta energija visur, vadinasi, mes pasmerkti?

– Negalima sakyti „pasmerkti”. Nuo naikinamojo poveikio gelbsti tai, kad organizmas turi gana stiprią energinę apsaugą. Tačiau tos apsauginės savybės ribotos, ilgainiui spinduliavimas vis tiek ima niokoti mūsų vidaus organus. Vienam užtenka pabūti neigiamoje zonoje kelias valandas ir jau pajunta silpnumą, o kitas ten ir kelerius metus jaučiasi neblogai. Mokslininkų manymu, po trejų miegamosios vietos buvimo geopatogeninėje zonoje metų net atspariausias žmogus sunegaluos: susirgs onkologine, nervų ar psichikos liga, bus pakenkta jo pusiausvyros aparatui. Ištyrus 500 nuo onkologinių ligų mirusių asmenų miego vietas nustatyta, kad jie visi be išimties miegojo geopatogeninėse zonose.

Visai neseniai susiformavo tokia disciplina – geopatologija. Ji nagrinėja gruntinio spinduliavimo poveikio biologinius efektus ir zonas. Manoma, mūsų laikais apie 40 proc. miego ir 26 proc. darbo vietų yra geopatogeninėse zonose. Todėl žmonės, norintys gyventi sveikai, rinkdamiesi miego ir darbo vietas, turi atsižvelgti į geopatogeninius dalykus. Kinijoje jau senais laikais buvo neleidžiama pradėti statyti namo, kol virgulininkas neištirs vietovės ir nejsitikins, ar ji nevaldoma „gelmės demonų”. Šiandien panašiai elgiamasi Čekijoje.

– Kaip populiariai, neminint „gelmės demonų”, paaiškinti, iš kur atsiranda geopatogeninės zonos?

-Tai žemės plotai, kuriuose kaupiasi ir yra spinduliuojama žemės energija, sukelianti gyvų organizmų ligas. Jų forma labai įvairi: linijiška (vos kelių centimetrų pločio), taip pat kvadrato, ovalo, trikampio, daugiakampio (plotis gali siekti ir kelis šimtus kvadratinių metrų). Išskiriamos natūralios (geologinių lūžių vietos, karstinės tuštumos, tektoninės zonos, požeminės vandens gyslos, rūdų, naftos telkiniai) ir dirbtinės geopatogeninės zonos. Pastarosios atsiranda dėl žmogaus techninės veiklos (šachtos, metro, požeminės saugyklos, sąvartynai, kanalizacija).

Patys kenksmingiausi žmogaus sveikatai – patogeninių linijų susikirtimai. Pražūtį lemiantis Bermudų trikampis ir yra tokių linijų susikirtimo vieta. Klajojančios žemės srovės atsiranda kylant civilizacijos lygiui – elektrifikuotas transportas, aukštos įtampos linijos, transformatorinės, elektros generatoriai ir pan. Neigiamai žmogų veikia ir televizorių ekranai bei kompiuterių monitoriai. Dėl jų daugelis skundžiasi galvos, raumenų, stuburo skausmais, akių nuovargiu. Manoma, prie ekranų reikėtų praleisti ne ilgiau kaip dvi valandas per parą.

Stebuklingoji lazdelė – vingulė

– Sakėte, į neigiamas zonas reaguoja visi gyvi organizmai.

– Geopatogenines zonas nesunku nustatyti pagal jose augančius medžius: jie kreivi, apsamanoję, regis, nori iš tos vietos pasitraukti. Šiose zonose nesuka lizdų paukščiai, nesiveisia pelės. Katės mėgsta miegoti ten, kur kertasi energinio tinklo linijos, o šunys, karvės, arkliai, kiaulės tokių vietų vengia. Naminiai gyvuliai, laikomi geopatogeninėse zonose, dažniau serga, jų produktyvumas sumažėja 20-30 procentų. Slyvos ir vyšnios geriau auga virš požeminių vandenų. Latvijos mokslų akademijos duomenimis, bičių produktyvumas būna 1,5-2 kartus didesnis, jei aviliai pastatyti ant požeminių lūžių. Nepalankiose zonose geriau auga ir viščiukai.

– O kas patvirtina tokius stebėjimus?

– Geopatogeniniai tyrimai sudėtingi, nes mokslinė matavimo aparatūra griozdiška, netransportabili. Todėl toks spinduliavimas dažniausiai nustatomas biolokacija. Tai metodas, kai informacija gaunama iš aplinkos naudojantis indikatoriais (rėmeliais, švytuoklėmis). Ji leidžia aptikti geopatogenines zonas ir nustatyti neigiamą įvairių energinių struktūrų poveikį. Galima sužinoti, kokie būsto daiktai skleidžia negerą energiją patalpose, kaip tinkamai įrengti miego, darbo vietą. Biolokacija leidžia teisingai įvertinti statybos sklypų energetiką, suplanuoti ištisus kvartalus.

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad virgulės buvo naudojamos maždaug prieš 8 tūkst. metų. Žmogus, laikantis virgulę, pavaizduotas piešinyje, datuotame 2100 metais prieš Kristų. 1632-aisiais paskelbto traktato „Penkios taisyklės, kaip nustatyti vietas, kuriose yra metalų” autoriai Prancūzijoje surado daugiau kaip 150 aukso, sidabro ir vario telkinių. Jie tai padarė naudodamiesi virgulėmis. Garsus keliautojas Marco Polo, per Centrinę Aziją keliavęs į Kiniją, rašė, kad „stebuklingoji lazdelė” taikoma visose Rytų šalyse. Be virgulės, tuo pat metu naudotasi ir kitu „magišku įrankiu” – švytuokle.

Biolokacija nepakeičiama nustatant geopatogeninio tinklo juostas. Ją galima pasitelkti praktiškai visose buities ir ūkio srityse. Biolokaciniai tyrimo metodai plačiausiai taikomi geologijoje: ieškant vandens, geopatogeninių zonų, karstinių tuštumų, nustatant statinių pakenkimus, parenkant statybvietes, skiriant gydomuosius mineralus, diagnozuojant ligas. Kiekvienas gali išmokti naudotis virgulę ir aptikti neigiamas zonas bute ar darbovietėje. Literatūros apie tai yra.

Pasak inžinieriaus Jono Viganto Bulikos, labiausiai geopatogeninėms zonoms jautrūs žmonės, vabzdžiai – mažiausiai.

Kaip gauti energijos

– Kas būna, jeigu miegame blogoje vietoje?

– Jei lova stovi ten, kur susikerta geopatogenines zonos, pažeidžiamas žmogaus biolaukas. Negalavimų gali kilti labai įvairių – nuo kvėpavimo sutrikimų iki širdies darbo pokyčių, imuniteto susilpnėjimo. Paaštrėja įsisenėjusios ligos, atsiranda komplikacijų. Ištinka insultas, infarktas, paūmėja osteochondrozė, susergama neuroze, vėžiu, skrandžio, kepenų, inkstų ligomis. Keičiasi ir kraujo struktūra. Kai nėra galimybių perstatyti lovos, nuo spinduliavimo galima apsisaugoti padėjus po ja (galvos, juosmens ir kojų srityse) apsaugines medžiagas, pavyzdžiui, parinktus kristalus.

– O jei per neigiamą zoną vingiuoja kelias?

– Esama kelio ruožų, kuriuose nuolat nutinka avarijų. Jie net vadinami „mirties kilometrais”. Paaiškėjo, kad šie ruožai yra geopatogeninėse zonose, kurios sukelia tam tikrus funkcinius žmogaus elgsenos pakitimus, o tai didina katastrofų tikimybę. Kai kur tokie ruožai žymimi specialiais ženklais.

– Ar neigiamų zonų poveikį atsveria ilgas buvimas teigiamo poveikio vietose?

-Vietos, kuriose energetika teigiama, išnagrinėtos mažiau, nors jų poveikis žmogaus organizmui labai didelis. Juk žinome, kad kulto pastatai buvo statomi tik kruopščiai ištyrus vietovę, todėl cerkvėse, bažnyčiose spinduliuojama teigiama energija. Bažnyčių bokštai, cerkvių kupolai sutelkia kosminę energiją. Kai žmogus būna teigiamoje zonoje, jo biolaukas išsiplečia 2-4 kartus.

Gyvybė yra energija, kuri paklūsta poliariškumo dėsniui. Sveikata – ne kas kita, o ląstelių energinė pusiausvyra, balansas tarp teigiamo ir neigiamo poliariškumo. Jam sutrikus susergama kokia nors liga. Dėl vienpusio poliariškumo, būdingo patogeninei zonai, susilpnėja ląstelių energinis potencialas, nusilpsta organizmo apsauginės jėgos, o ekstremaliais atvejais ir visai išnyksta – tada nustoja veikti gamtos suteiktas savigydos mechanizmas.

Šiandien praktiškai egzistuoja dvi medicinos – oficialioji ir netradicinė, tačiau nei viena, nei kita dar neskiria deramo dėmesio žmonių apsaugai nuo geopatogeninių zonų neigiamo poveikio. Nors tiems, kurie serga vėžiu, tuberkulioze, ypač reikalinga tokia apsauga. Negalima miegoti ir dirbti geopatogeninėje zonoje, būtina nuolat palaikyti savo biolauką, saugoti nuo neigiamos energijos darbo ir gyvenamąsias patalpas.

Energijos galima gauti iš medžių. Dauguma jų turi nemažas bioenergijos atsargas, tad gali jomis pasidalyti. Šiuo požiūriu geriausi – ąžuolas, pušis, akacija, klevas, beržas, šermukšnis. Pušies energija „sunki”, todėl krautis iš jos nelabai patartina širdininkams. Beržas savo energiją atiduoda tik išrinktiesiems. Apie medžius donorus 5-6 metrų atstumu neauga kiti medžiai, nes jų stipri energija gožia kitus. Priėjus prie medžio būtina pasisveikinti, tada nugara ir galva prisiliesti prie kamieno, užsimerkti ir įsivaizduoti, kaip teka energija.

Taip pastovėti reikia 5-7 minutes. Energinį lauką dar galima koreguoti kristalais, spalvomis, kvapais, garsais, muzika, gamtos garsais. Norintieji sužinoti apie tai daugiau, tikrai ras informacijos.

– Visai neseniai praslinko magnetinės audros. Kas tai?

– Kosminis spinduliavimas sveiką žmogų veikia teigiamai, išskyrus tuos atvejus, kai jis itin padidėja ir kyla magnetinės audros. Dėl jų kraujo ląstelės kapiliaruose susimeta į grupeles ir juda vėžlio žingsniu, todėl eritrocitai, aprūpinantys organizmą deguonimi, nepatenka ten, kur turi patekti. Žmogui trūksta deguonies, jis nori miego, mažiau juda. Per magnetines audras padažnėja infarktų. Jautrumas joms padidėja rudenį, o ypač pavasarį. Žmonės, sergantys kraujotakos organų ligomis, dėl šių audrų labiau nukenčia žiemą.

– Kiek daug aplink mus pakenkti galinčio spinduliavimo…

– Galiu pateikti ir sociopatogeninio spinduliavimo pavyzdį. Pinigų pakas, kuriame yra daugiau kaip dvidešimt banknotų, apie save skleidžia lauką, veikiantį žmogų neigiamai. Anomalus spinduliavimas kyla dėl ankstesnių pinigų turėtojų negatyvių psichoemocinių tikslų, o šie gali deformuoti dabartinio jų savininko subtiliuosius laukus.