Priti (Meilė)
Šrila Bhaktivinoda Thakūras

Žodžio „meilė”saldumas

„Meilė” (tikrasis žodis bengali kalboje „priti”) yra nepaprastai saldus žodis. Kai jis ištariamas, nepaprastai saldi nuotaika apima tiek kalbėtojo, tiek klausytojo širdis. Nors tik nedaugelis gali suprasti tikrąją šio žodžio prasmę, vis tiek jis visiems patinka. Visos gyvosios esybės yra valdomos meilės. Daugelis yra pasiruošę už ją atiduoti savo gyvybes.

Visos gyvosios esybės yra valdomos meilės.

Mylėti yra žmogaus gyvenimo esmė. Daugelis mano, jog egoistiškų troškimų pildymas yra svarbiausia jų egzistencijos prasmė, tačiau taip nėra. Vardan meilės žmogus gali paaukoti visus savo interesus.

Egoizmas skatina žmogų siekti vien tik savo asmeniškos laimės ir nepriklausomybės, kai tuo tarpu meilė priverčia jį paaukoti visus savo asmeninius interesus vardan to dalyko ar asmens, kuris jam yra nepaprastai brangus. Kur įvyksta susirėmimas tarp egoizmo ir meilės, ten meilė visada laimi. Netgi jeigu egoizmas yra labai intensyvus, jis vis tiek išlieka antraeilis. Kas yra egoizmas? Egoizmas yra siekti tai, kas yra brangu pačiam. Dėl to ne be priežasties galima pasakyti, jog žmogaus gyvenimas yra vadovaujamas meilės. Meilė yra svarbiausia žmogaus gyvenimo esmė, netgi jeigu jis ir siekia patenkinti savo egoistinius norus.

Materialistai ir impersonalistai siekia materialių malonumų ir išsilaisvinimo iš meilės jiems.

Meilė taip pat vyrauja ir transcendentalizmo kelyje. Tie, kas ieško dvasinių malonumų ir tuo pačiu materialų džiaugsmą laiko trumpalaikiu, yra dviejų rūšių: kurie dėl troškimo mėgautis yra visiškai apimti pykčio ir kurie yra vedami noro išsilaisvinti. Tie, kurie iš troškimo mėgautis yra apimti pykčio, šiuo metu yra užsiėmę turto, valdų, žmonos arba vaikų ieškojimu arba neša Indros arba bet kokio kito pusdievio Svargoje pozicijos arba laimės aukštesnėse planetose tokiose kaip Brahmaloka siekimo naštą.

Tie, kas siekia išsilaisvinimo, neturi meilės tokiems materialiems malonumams, tačiau puoselėja troškimą išsilaisvinti iš materialių pančių. Meilė yra tai, ką materialistai siekia išgauti iš savo malonumo ir impersonalistas iš išsilaisvinimo. Vadinasi, meilės siekimas yra galutinis abiejų tipų žmonių objektas. Meilės yra vienintelis visų dvasinių pastangų tikslas.

Ką Čandi Dasa sako apie meilę

Vaišnavas poetas Čandi Dasa sako:

piriti baliya e tina akhara
e tina bhuvana-sara
ei mora mane, haya rati-dine,
iha vai nahi ara (1)

vidhi eka cite, bhavite bhavite,
niramana kaila „pi”
rasera gagara, manthana karite,
tahe upajita „ri” (2)

punah je mathiya, amiya haila,
tahe bhiyaila „ti”
sakala sukhera, e tina akara
tulana diba se ki (3)

jahara marame, pasila yatane,
e tina akhara sara
dharama karama, sarama barama
kiva jati kula tara (4)

e hena piriti, na jani ka riti,
pariname kiva haya
piriti-bandana, bada-i visama,
dvija candidasa kaya (5)

Trys skiemenys „pi-ri-ti” (meilė) yra visų trijų planetinių sistemų esmė. Jie skamba mano mintyse dieną ir naktį. Aš negalvoju daugiau apie nieką kitą. (1)

Giliai susikaupęs, Brahma sukūrė skiemenį „pi”. O kai buvo išsuktas rasos vandenynas, tada išsiskyrė skiemuo „ri”. (2)

Kai vandenynas buvo išsuktas antrą kartą, pasirodė nektaras, kuris pavirto į „ti”. Kaip aš galiu ką nors palyginti su šiais trejais skiemenimis, kurie yra viso džiaugsmo buveinė? (3)

Žmogui, į kurio širdį per prievartą įsilaužė šių trejų skiemenų esmė, dharma, karma, kuklumas, kilmė bei šeimyninė tradicija taps bereikšmiais. (4)

Aš nežinau, kokia yra šios meilės prigimtis ir koks bus jos rezultatas. Dukart gimęs Čandi Dasa sako: „Meilės pančiai yra iš tikrųjų siaubingi”. (5)

Negyvi objektai yra gyvų objektų šešėliai.

Objektai yra dviejų rūšių: gyvi ir negyvi. Gyvi objektai yra tikri, kai tuo tarpu negyvi objektai yra gyvųjų iškreiptas atspindys. Jie gali būti vadinami šešėliais arba gyvųjų objektų atspindžiais. Kas egzistuoja objekte, tas pats tam tikru būdu egzistuoja ir jo šešėlyje. Todėl tai, kas yra tikrame (gyvame) objekte, turi būti ir negyvose jo kopijose.

Meilė yra gyvų objektų prigimtis, o meilės iškreipimas yra randamas negyvuose objektuose

Jeigu mes ištyrinėtume gyvųjų objektų prigimtį, rastume, jog meilė yra jų vienintelė prigimtis. Ši prigimtis turi taip pat kažkokiu tai būdu egzistuoti kaip atspindys negyvuose objektuose. Kaip kad negyvi objektai yra gyvų objektų iškreipimas, todėl trauka ir judėjimas yra meilės iškreipimas. Jie yra negyvų objektų prigimties pagrindas ir gyvuoja kiekviename atome. Dabar paanalizuokime meilės prigimtį.

Meilės ypatybės

Gyvuose objektuose trauka ir judėjimas savo tyrame pavidale egzistuoja kaip meilė. Siela yra gyvas objektas. Čia „siela” turima omeny Aukščiausiąją Sąmoningą Būtybę, Supersielą, ir mažiausiąją sąmoningą būtybę, sielą. Jų prigimtys yra mylėti. Tyra meilė yra aptinkama tiktai sieloje. Tos tyros ypatybės iškrypimas, o ne pati tyra prigimtis, yra randama sielos atspindyje, t.y. negyvuose objektuose. Dėl to tyra meilė nėra aptinkama jokiame šio materialaus pasaulio objekte. Tiktai jos iškrypimas, kuris yra trauka ir judėjimas, yra pastebėtini juose.

Traukos ir judėjimo galios dėka atomai susijungia ir sukuria formas. Traukia priverčia objektus judėti vienas link kito. Tuo pačiu dėl savo nepriklausomo judėjimo planetos sukasi aplink saulę. Visa, kas egzistuoja iškreiptame objekte arba iškreiptoje prigimtyje egzistuoja ir originaliame objekte savo nesuterštame, tyrame pavidale.

Sielos nepriklausomybė, trauka ir pasipriešinimas

Nepriklausomybė ir trauka kitiems objektams yra visada randama pačioje sieloje. Šiame pasaulyje ji gyvuoja supančiotame būvyje. Yra nesuskaičiuojama daugybė mažyčių sielų, kurių kiekviena turi ypatybę mylėti. Tai galima pastebėti sielų traukoje viena kitai. Tuo pačiu dėl savo nepriklausomybės kiekviena jų stengiasi išlikti atskira ir nepriklausoma nuo kitų.

Šiame materialiame pasaulyje kiekvienas objektas traukia kitus objektus link savęs; tie objektai dėl savo nepriklausomo judėjimo savo ruožtu stengiasi išlikti savarankiškais nuo jo. Dideli objektai traukia mažesnius. Saulė yra didelė ir ji traukia kitas planetas su savo palydovais link savęs. Tačiau dėl savo nepriklausomo judėjimo tos planetos ir palydovai laikosi atstumo nuo saulės ir, veikiami saulės traukos, skrieja orbita aplink ją. Tuo pačiu planetų trauka ir judėjimas prisideda prie jų judėjimo orbita. Ką mes matome šiame pasaulyje taip pat egzistuoja ir dvasiniame savo tyrame pavidale.

Skirtumas tarp transcendentinės saulės ir materialios saulės

Čandogya Upanišada (8.1.13) teigia:

sa bruyad yavan va ayam akasas tavan eso ‘ntar hrdaya akasa ubhe asmin
dyavaprthivi antar eva samahite ubhav agnis ca vayus ca surya-candramasav ubhau
vidhyut naksatrani yac casyehasti yac ca nasti sarvam tasmin samahitam iti

Atsispindinčioje kūrinijoje vyrauja penki elementai, mėnulis, saulė, šviesa ir žvaigždės. Jie egzistuoja savo originalioje formoje Brahmapūre, dvasiniame pasaulyje. Skirtumas tarp dviejų pasaulių yra tas, jog dvasiniame pasaulyje visa įvairovė yra tyra, pilna palaimos ir tobulybės, kai tuo tarpu materialiame pasaulyje viskas turi savo trūkumų, nėra užbaigta ir yra laimės ir kančios priežastimi.

Mylėti yra esminė visų gyvųjų esybių dvasiniame pasaulyje prigimtis. Dėl to poetas Čandi Dasa sako:

brahmanda vyapiya, achaya je jana,
keha na dekhaye tare
premera piriti, je jana janaye,
sei se paite pare

piriti piriti tinati akhara
pi ri ti trividha mata
bhajite bhajite nigudhahaile
haibe eka-i mata

„Niekas nėra matęs to Asmens, kuris persmelkia visatą. Tiktai tie, kas žino kas yra meilė, gali Jį pasiekti. Žodis „piriti” (meilė) turi tris trijų rūšių raides, tačiau kai jos sutirštėja (kas yra nenutrūkstamo bhadžiano rezultatas), tada jos pavirstą į vieną reikšmę”.

Transcendentinė saulė Šri Krišna pritraukia džyvas, kurios sukasi apie Jį orbita, ir tai yra amžina rasa

Transcendentinis Vrindavano besimėgautojas Šri Krišna yra dvasinio pasaulio saulė. Tenai gyvenančios sielos yra palydovai Jo žaidimuose. Savo traukos galia Jis traukia jas link Savęs, tačiau nepriklausomo judėjimo sąskaita jos stengiasi išlikti nepriklausomos nuo Krišnos. Nors stipri traukos jėga, viliojanti sielas link saulės-Krišnos, nugali jų judėjimą, ta pati galia priverčia jas judėti orbita aplik Jį. Tai yra amžina Krišnos rasa.

Toje pačioje rasoje Jo draugės yra Jo vidinės galios dalis ir yra nepaprastai brangios Jam, ir tie, kas pasiekė tobulybę per savo dvasinę praktiką tam tikra prasme yra labiau nutolę nuo Jo. Krišnos transcendentiniai žaidimai atveria tikrąją meilės prigimtį.

Laisvosios sielos yra nepaprastai prisirišusios prie Krišnos

Ar Krišna pritraukia visas sielas? Jeigu taip, kodėl tada ne visos sielos yra teigiamai nusistačiusios Jo atžvilgiu?

Iš tikrųjų Krišna pritraukia visas sielas. Jos yra dviejų rūšių: sąlygotos ir laisvosios. Kadangi laisvosios sielos tyrai išreiškia savo meilę ir visada išlaiko ją šviežią ir naują, Krišnos traukos galia savaime turi daugiau įtakos jų atžvilgiu.

Priežastis, kodėl sąlygotos sielos nėra prisirišusios prie Krišnos

Sąlygotos sielos taip pat yra dviejų tipų. Tyra meilė tų, kurie visiškai pamiršo Krišną, yra nepaprastai iškraipyta dėl kontakto su materija. Tokios esybės nežino nieko kito išskyrus meilę juslių objektams, ir dėl to dieną naktį užsiima juslių tenkinimu. Visiškai pamiršusios save, jos yra apsėstos pasaulinio džiaugsmo ieškojimu.

Tuo labiau iš pagarbos materialiam mokslui, kuris reklamuoja pasaulinę laimę, jos išlieka panirusios į pasaulietišką garbinimą. Tos esybės be sustojimo save apgaudinėja tokiais teiginiais, kaip „siela neegzistuoja”, „bet koks svarstymas apie sielą yra tuščias reikalas” ir „pastangos dvasiniam vystymuisi yra ne kas kitas, kaip proto agonija”. Kai kurie save apgaudinėja sielos lygio malonumais, užsiimdami visokiausia labdaringa veikla su tikslu pasiekti Svargos laimę.

Kai sąlygotos sielos išvysto sugebėjimą atskirti, atsižadėjimą ir tikėjimą, tada jos prisiriša prie Krišnos

Tarp visų sąlygotų sielų kai kurios išvysto sugebėjimą atskirti kas yra kas, taip pat atsižadėjimą bei tikėjimą siela. To tikėjimo sąskaita jos iki tam tikro laipsnio patiria tyrą prisirišimą prie Krišnos, dvasinio dangaus saulės, ir taip pat ima judėti link Jo. Nors tos esybės ir išlieka įtrauktos į visokiausią pasaulinę, mokslinę ir labdaringą veiklą, jos mėgaujasi Krišnos bendrija. Šri Čandi Dasa aprašo jų nuotaikas:

kanu ke jivana, jati pranadhana,
e duti´nayanera tara
hiyara majhare, parana putali,
ninikhe nimikha hara (1)

tora kulavati, bhaja nija pati,
jara mane jeva laya
bhaviya dekhinu, syama-bandhu bine,
ara keha mora naya (2)

ki ara bujhao, dharama-karama,
mana svatantri naya
kulavati haina, piriti-arati,
ara kara jani haya (3)

je mora karama, kapale achila,
vidhi milaila taya
tora kulavati, bhaja nija pati,
thaka ghare kula lai (4)

guru durajana, bale kuvacana,
se mora candana-cuya
syama anurage, e tanu becinu,
tila-tulasi diya (5)

padasi durjana, bale kuvacana,
na jaba se loka pada
candidase kaya, kanura piriti,
jati-kula sila chada (6)

„Kanu yra mano gyvenimas, mano kilmė, mano turtas ir akių vyzdžiai. Jis yra mano širdies numylėtinis, kurį aš prarandu iš regėjimo lauko sumirksėjus akims. (1)

Jūs esate gerbiamų šeimų moterys. Tarnaukite savo vyrams. Darykite, kaip jums patinka. Neilgai pasvarsčiusi matau, jog neturiu nieko daugiau išskyrus savo numylėtinį Šyamą. (2)

Ką jūs daugiau galite man papasakoti apie dharmą ir karmą? Mano mintis nėra nepriklausoma. Jeigu aš esu dora moteris, tai kas tada yra tas asmuo, kurį aš taip siekiu mylėti? (3)

Brahma mano gyvenimą sukūrė atitinkamai pagal mano karmą ir likimą. O doros moterys, tarnaukite savo vyrams ir pasilikite namuose su savo šeima. (4)

Įpykę vyresnieji mane kritikuoja, tačiau jų pyktis man yra tarsi sandalmedžio pasta. Iš savo meilės Šyamui aš pardaviau šitą kūną, uždėdama ant jo sezamo sėklų bei Tulasi lapelių. (5)

Pykti kaimynai mane peikia, tačiau aš neisiu jų pusėn. Čandi dasa sako: „Dėl meilės Kanu (Krišnai) atsisakoma kilmės, šeimos ir reputacijos”. (6)

Sielų, nesuvokiančių savo tapatumo, prigimtis

Kadangi siela šiame pasaulyje savo laiko materijos produktu, ji pamiršo savo tapatybę. Ji formuoja įvairiausius santykius su žmonėm ir elgiasi su jais skirtingais būdais. Save ji tapatina su subtiliuoju kūnu ir įsivaizduoja naują kūną, susidedantį iš minties, intelekto ir ego. Dėl savo santykio su savo subtiliuoju kūnu gyvoji esybė vertina psichologiją ir materialų mokslą, laikydama juos už tikrąjį turtą, ir taip palaipsniui ji yra vis labiau ir labiau klaidinama.
Dar labiau save laikydama grubiuoju kūnu, susidedančių iš penkių elementų, ji galvoja: „aš esu Bhattačarya” arba „aš esu džentelmenas” ir taip gyvena nevaržomą gyvenimo būdą. Kartais ji gimsta, kartais miršta. Kartais ji negali sulaikyti savo džiaugsmo, ir kartais ji graužiasi širdgėloje.
Kartais siela gimsta kaip vyras ir veda moterį, ir kartais ji gimsta kaip moteris ir išteka už vyro ir susikuria sau didelį pasaulinių rūpesčių ratą. Įėjusi į tą ratą, ji gerbia savo vyresniuosius ir rūpinasi savo palikuoniais. Ji bijosi savo valdininko ir nekenčia savo priešų. Kai ji gimsta kaip moteris aukštoje šeimoje, ji vengia negarbės bei kritikos. Kai gyvoji esybė įsitvirtina šituose santykiuose su materialiu pasauliu, ji išlieka toli nuo savo tikrosios savo tapatybės. Kokias siaubingas sąlygas turi ji kęsti tokiame susikurtame gyvenime! Visokias pasaulio taisykles laikydama už tikrovę, ji pamiršo savo amžiną valdovą Krišną.

Prisirišimas prie Krišnos dar prieš susitinkant su Juo

Šiuo atveju gali kiltai tam tikra nuotaika ryšium su Krišna, kurią išreiškė Šriman Mahaprabhu:

paran-vyasanani nari vyagrapi grha-karmasu
tam evasvadayati antar nava-sanga-rasayanam

CC.Madhya 1.211

“Nei ištikima žmona ragauja vis naujesnius ir naujesnius susitikimus su savo numylėtiniu, tuo pačiu užsiimdama namų ruoša”.

Toks prisirišimas (pūrva-raga) gimsta sieloje, sukaustytoje pasaulinėm normom dar prieš pabundant tyrai meilei Krišnai. Galiausiai ta siela slaptai pasimatys su Krišna. Pirmasis prisirišimas gims besiklausant apie Krišnos prigimtį ir savybes, matant Jo transcendentinio pavidalo paveikslą, prisimenant Jo veiklą ir begirdint Jo fleitą. Jeigu kurioje sieloje gimė toks prisirišimas, ta vienaminčių draugių pagalbos dėka susitinka su Krišna. Palaipsniui abipusė meilė tarp sielos ir aukščiausiojo besimėgautojo Šri Krišnos, kuris yra amžinybės, žinojimo ir palaimos įsikūnijimas, tampa vis gilesnė.

Tyra ir netyra meilė

Krišnos transcendentiniai žaidimai dvasiniame pasaulyje arba Vradžioje yra amžini. Siela yra mažiausia jautri dalelytė, ir dėl to turi galimybę dalyvauti tuose žaidimuose. Kai siela yra sąlygota majos, jos transcendentinė tapatybė apsireiškia iliuziniam pavidale kaip grubus ir subtilūs kūnai. Panašiai tyra meilė Krišnai, kuri yra randama tyrame savęs tapatinime, apsireiškia iliuziniame pavidale kaip meilė materialiems objektams. Dėl to kūniška ar mentalinė meilė yra paprasčiausiai ne kas kitas, kaip tyros meilės Bhagavanui iškraipymas. Tos rūšies meilės nėra tikros. Tačiau kadangi gyvoji esybė save laiko kažkuo kitu, ji jas laiko tikrom. Tyra meilė egzistuoja tik tarp dviejų sielų.

Tikra meilė

Brihad-aranyaka Upanišadoje (4.5.6) yra pasakyta:

na va are patyuh kamaya patih priyo bhavati atmanastu kamaya patia priyo bhavati. (ityupa-kramaya) na va are sarvasya kamaya sarvam priyam bhavati atmanastu kamaya sarvam priyam bhavati. Atma va are drastavayah srotavayo mantavyo nididhyasitavyo maitraiyyatmani khalu are drste srute mate vijnata idam sarvam viditam iti.

Kai Jagjavalkijos žmona Maitreyi atsiskyrė nuo grubaus ir subtilaus lygio, ji paprašė savo vyro duoti jai kokį nurodymą.

Jagjavalkija atsakė: „O Maitreyi, iš tikrųjų žmona nemyli vyro jo labui. Bet kokiu atveju ji tai daro vardan savęs. Panašiai vyras myli savo žmoną vien tik dėl savo interesų. Tokia taip vadinama meilė savo vyrui, vaikams, turtui ir t.t. yra paprasčiausia apgavystė. Visiškai atsisakiusi nesąžiningumo garbink Bhagavaną, amžiną meilės objektą ir visų sielų sielą ir mylėk vien tik Jį vardan meilės. Dėl to tie, kas atsisakė šio materialaus pasaulio ir subtilaus kūno turi ieškoti, galvoti ir teirautis apie tą Sielą, kuri yra labiausiai mylimą džyvų. Tokiu būdu tu sužinosi viską”.

Tokio autoritetingas Vedų tvirtinimas reiškia, jog grubiuose ir subtiliuose lygiuose jokia meilė neegzistuoja. Bet kokia čia patiriamos meilės imitacija turi ryšį tik su siela. Tyra meilė yra transcendentinė, ir ta meilė, kuri egzistuoja tarp dviejų sielų, yra tyra meilė. Tiktai ta meilė yra verta visų ieškojimų pastangų. Pasaulinė meilė arba ta, kuri egzistuoja tarp žmonių, yra ne kas kitas, kaip sielos meilės iškraipymas. Tiktai ta meilė, egzistuojanti tarp dviejų sielų, yra tyra meilė.

„Mylėti Krišną” yra galutinis nurodymas

Šrimad-Bhavatam (10.14.55) sako:

krsnam enam avehi tvam
atmanam akhilatmanam

Šri Krišna, turintis nepakartojamus šešiasdešimt keturis bruožus, yra visų sielų siela. Ta meilė, kurią sielos jaučia Krišnai yra laisva nuo materialių ketinimų ir yra pati aukščiausia. Kas nepažinę tikrosios meilės prigimties rašo knygas apie psichologiją ir meilės sudėtingumą bei painumą, tie paprasčiausiai švaisto savo laiką nežiūrint į jų argumentavimą, tarsi maišydami ghi su pelenais. Iš netikro pasididžiavimo šie žmonės paprasčiausiai siekia pripažinimo. Vietoj to, kad padėti pasauliui, jie į jį atneša tik nesėkmę. Broliai! Nesiklausykite šių žmonių išpūstų kalbų bei išvystykite tyrą prisirišimą sielai. Tokiu būdu patirdama tą tyrą meilę, kuri yra tyra nuo egoistinių ketinimų, jūsų prigimtis ims švytėti.

Vertė Balabhadra das iš Gaudya Patrikos 13 numerio, 2003 metai – iš anglų į lietuvių (11 metai, 3 leidinys – iš bengali į anglų)

Views All Time
Views All Time
4297
Views Today
Views Today
1
0 0