Mokslininkai aiškina meilės stadijų chemiją

Kad ir kaip besistengtų, menininkams ir poetams ilgus amžius nepavyko paaiškinti, kas yra meilė. Galbūt laikas perduoti estafetę mokslininkams? Niujorko Rutgers universiteto mokslininkė antropologė Helen Fisher 30 metų tyrė romantišką įvairių gyvūnų (o taip pat – ir žmonių) meilę.

Neseniai ji išleido knygą „Kodėl mes mylime: romantiškos meilės prigimtis ir chemija“, kurioje bandoma paaiškinti organizme vykstančius procesus, patiriamus įsimylėjus. Tarp knygos temų yra tyrimo, tvirtinančio ,kad romantiška meilė yra instinktas, paaiškinimas, pasakojimas, kaip smegenų cheminių procesų sąlygojama romantiška meilė sukelia lytinį potraukį ir kodėl būna atvirkščiai – seksas sukelia prisirišimo jausmus. Mokslininkė tiria ir tokius dalykus kaip atsitiktiniai lytiniai santykiai, lytiniai santykiai su daug partnerių, meilė keliems žmonėms vienu metu ir palaidas gyvenimo būdas.

„Gyvūnams meilė yra tokia pati įprasta, kaip ir baimė. Ji visiems vienoda nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. Tai – sudėtingas evoliucinis signalas“, sakė H.Fisher.

Iš tiesų, dažnai girdime sakant, kad įsimylėjimas yra tiesiog cheminių reakcijų seka smegenyse, kad ji panaši į laikiną silpnaprotystę. O mes paprastai apie tai manome, kad galbūt kitiems žmonėms taip ir yra, bet taip mylėti, kaip mes patys, negali niekas.

H.Fisher taip pat įžvelgė meilės skirtumus ir suskirstė ją į tris rūšis: geidulį, potraukį ir prisirišimą.

Pirmoji meilės stadija yra geidulys. Tai yra mūsų lytinio gyvenimo variklis, ji verčia mus išeiti iš namų ir patraukti ten, kur ją tikimasi patenkinti. Tai – esminis instinktas, ji lengvai stimuliuojama ir visiems daugmaž vienoda.

Praėjusiais metais Škotijos St.Andrews universitete buvo vykdomas eksperimentas, kurio metu savanoriai vertino ekrane matomų veidų patrauklumą. Ir vyrai, ir moterys pirmenybę teikė tiems veidams, kurie buvo panašūs į jų pačių. Puikūs pavyzdžiai yra Jennifer Aniston ir Bradas Pittas arba Kate Winslet ir Samas Mendesas.

Antroji stadija: potraukis. Mums šis jausmas geriau žinomas kaip romantiškoji meilė, verčianti širdį plakti smarkiau, o patiems atrodo, kad visas pasaulis sukasi tik apie vieną žmogų. Jausmas, galintis užklupti nuo brendimo amžiaus, šiek tiek susilpnina kiekvieno įsimylėjėlio protą ir verčia mergaites rašyti nusižiūrėto berniuko vardą visur, kur tik tam yra vietos.

H.Fisher teigimu, įsimylėjus smegenys sukuria tokius aiškius energijos šuolius, kad juos netgi galima užfiksuoti skenavimo prietaisais. Šioje meilės stadijoje smegenyse padaugėja dopamino, jis jaudina smegenų žievę ir visi iki tol geriausi draugai lieka užmarštyje. Tokiu būdu smegenys po truputėlį ruošia porą vaikelio pradėjimui, kuomet abu tėvai būna įsitikinę, kad vaiko tėvas – tikrai ne kaimynas ir ne draugas.

Žinoma, labai nesunku domėtis daugeliu žmonių vienu metu – pavyzdžiui, teigiama, kad D.Britanijos politikas Alanas Clarke‘as žavėjosi kiekviena pasaulio moterimi, neišskiriant ir Margaret Thatcher – tačiau jausti meilę keliems žmonėms vienu metu yra labai sunku, o galbūt ir visai neįmanoma. Įsimylėjus vienu iš svarbiausių polinkių tampa seksualinė ištikimybė. Mintis, kad meilės objektas gali lytiškai suartėti su kitu asmeniu, sukelia nepakeliamas kančias. Būtent čia Motina Gamta su mumis papokštavo: pasiekę antrą meilės stadiją tampame emociškai monogamiškais, tačiau ne visuomet seksualiai monogamiškais (nors visuomet to tikimės iš savo partnerių). Seksualinė monogamija sąlygojama visuomenės, kurioje gyvename, o meilės jausmas peržengia visus žmonių sukurtus barjerus. Romantiškos meilės praradimas, arba antrosios meilės stadijos nutrūkimas, visiems žmonėms sukelia kančias.

Nenuostabu, kad meilė nėra paprastas dalykas, nes abi pirmosios stadijos tarpusavy prieštarauja. Pirmoji liepia: „eik ir susirask bet ką, su kuo gali susilaukti vaiko“, o antroji sako: „iš visų žmonių šiame pasaulyje man tinka tik vienas“.

Trečia meilės stadija: stiprus prisirišimas. Štai čia baigiasi beprotiška meilė ir žmogus nusiramina kad galėtų auginti vaikus. Dauguma mūsų pasiekę šią stadiją nurimstame – žinoma, išskyrus garsenybes, kuriems privaloma nuolat išlikti antrojoje meilės stadijoje kad būtų įdomūs gerbėjams.

Žinoma, jiems tai šiek tiek lengviau, nei paprastiems žmonėms, nes savo antrųjų pusių apatinių jiems netenka skalbti. Tačiau visgi šiek tiek kelia susirūpinimą tai, kad Jennifer Aniston kasdien tvirtina, kad savo vyrą myli lygiai taip pat stipriai, kaip ir tą dieną, kai jiedu susipažino.

Tiesą sakant, gerai ištyrinėtas mokslas leidžia manyti kad ji meluoja. Niekas taip negalėtų mylėti. Antrosios meilės stadijos maksimali trukmė yra 30 mėnesių, o šią ribą peržengus žmogus paprastai gyvenimą tęsia beprotnamyje arba aprimsta.

Garsenybėms taip pat visai nesunku šokinėti iš vienos stadijos į kitą ir tokiu greičiu, kokiu tik įmanoma – pavyzdžiui, J-Lo. Ji puikiai parodo, kaip toli garsenybėms leidžiama nukrypti nuo standartinių kultūros normų.

Prisirišimo fazė sukurta taip, kad truktų ilgai. Idealus variantas – kai ji trunka tol, kol vaikai pasiekia pilnametystę (žinoma, iki Pirmojo pasaulinio karo moterys dažniausiai mandagiai išvaduodavo savo vyrus nuo šios fazės ir numirdavo gimdymo metu). Šiais laikais paprastai tikimasi, kad prisirišimo fazė truks apie 60 metų.

Bet ar visos šios žinos padės mums gyventi geriau? Daktarė H.Fisher pataria: „Visų pirma – susiraskite tinkamą žmogų. Pabandykite sulaukti kol pasibaigs antrosios stadijos beprotybė – bet kokiu atveju šioje stadijoje visą laiką gyventi negalime, nes išmirtume nuo lytinio išsekimo. Be to, antrojoje stadijoje nematome mylimųjų trūkumų. Galvojame taip: „Na, jis, žinoma, neturi jokio darbo, bet, tikiuosi, viskas bus gerai‘. Palaukite prisirišimo stadijos, kuomet gyvenimo kelią galėsite austi kartu. Tuomet reikia beveik apgaudinėti smegenis, nes dopamino lygis padidėja dėl naujovių“.

Taigi, vietoj to, kad pabėgtumėte nuo savo partnerio ir ieškotumėte ko nors naujo, „visą laiką bandykite naujus ir jaudinančius dalykus. Stimuliuokite smegenis bendra veikla. Išlaikykite antrosios stadijos meilės prisiminimus ir jūsų smegenys dėl to bus sujaudintos“, tvirtina mokslininkė.

Ar atėmus meilę iš poetų ir perdavus ją neurologams bei antropologams galime jaustis geriau? Žinojimas, kad mūsų jausmai yra tikie pat universalūs, kaip kasdieniai apsilankymai tualete, jų intensyvumo nekeičia. Meilė netgi nėra žmonių ir gyvūnų skiriamasis bruožas.

„Po 30 metų meilės tyrinėjimų mano pačios meilės jausmai visiškai nepasikeitė. Tiesą sakant. Žinojimas kaip ji veikia didina mano stebėjimąsi šiuo jausmu – nuostabu, kai vienodai jaučiasi viso pasaulio žmonės ir žvėrys, šiandien ir rytoj ar prieš milijoną metų. Tai yra smegenų sistema, vienodai veikianti ir būnant šešerių, ir šešiasdešimties. Galite žinoti kiekvieną šokoladinio torto ingredientą, o jis vis vien teiks jums begalinį malonumą. Galite žinoti kiekvieną Bethoveno simfonijos natą, o jos žavesys neprapuola. Tiesą sakant, dėl šio supratimo aš dar labiau gerbiu evoliucijos procesą“, sakė H.Fisher.