Mokslas apie meilę

Mokslininkai nuolat knaisiojasi po žmogaus smegenų kerteles, siekdami atskleisti kuo daugiau šio stebuklingojo organo paslapčių. Kadangi smegenys yra centrinis mūsų valdymo pultas, jame slypi daugybė įdomių atsakymų. Viena svarbiausių smegenų funkcijų yra sprendimų priėmimas. Tyrinėdami smegenyse vykstančius sprendimų priėmimo procesus, mokslininkai užsimojo išsiaiškinti, kaip žmogaus smegenys sprendžia meilės klausimus. Racionalioji smegenų dalis gali apdoroti labai ribotą informacijos kiekį, todėl svarbių bei ilgalaikių apsisprendimų pasirinkime ji menkai dalyvauja. Nuspręsti, kada ir su kuo susituokti, išsiskirti, ar kokį gyvenimo partnerį išsirinkti racionaliems smegenų centrams yra tas pats, kaip senam kompiuteriui dirbti su Vista operacine sistema. Santykiai su priešinga lytimi sukelia tiek klausimų ir galvosūkių, kad į pagalbą reikia šauktis emocines smegenų pusrutulio dalis. Analizės, samprotavimai bei logika čia mažai padeda. Kai kas nors patraukia mūsų dėmesį – žmogus, vaizdinys, garsas, kvapas ar skonis – sudirba emocionalioji smegenų pusė. Ji nuolat gaudo pasąmoningus emocinius signalus, kurių dėka mes jaučiame įvairius jausmus. “Netekti žado” pamačius gražią moterį moksliškai reiškia, jog jausminė smegenų dalis pagavo krūvą emocinių signalų. Tačiau mokslininkai teigia, kad gebėjimas apdoroti milžiniškus informacijos kiekius dar nereiškia, jog meilės labirintuose galima visiškai pasikliauti emocine smegenų puse.

Meilės fiziologiją tiriantys mokslininkai padarė neįtikėtinų atradimų, praneša „The Los Angeles Times“. Atlikęs įsimylėjusių žmonių smegenų tomografiją, Niujorko psichologas Arthuras Aronas nustatė, kad įsimylėjimo pradžia smegenis veikia tarsi kokaino dozė, praneša žurnalsitė Jessica Pauline Ogilvie. „Kai eksperimento dalyviai žiūrėjo į savo mylimųjų nuotraukas, smegenų dalis, atsakinga už motyvaciją ir apdovanojimą, prisipildydavo dopamino – medžiagos, kuri išsiskiria į kraują patiriant malonius pojūčius, tokius kaip seksas“, – rašo leidinys. Po to į kraują išsiskiria hormonai oksitocinas ir vazopresinas, skatinantys įsimylėjėlių emocinių ryšių kūrimąsi. „Oksitocinas išsiskiria artimo kontakto metu – tai gali būti ilgas abipusis žvilgsnis, apsikabinimas ar lytinis aktas. Būtent šis hormonas formuoja motinos emocinį ryšį su naujagimiu“ , – rašo laikraštis. Vazopresinas atsakingas už vyrų emocinių ryšių formavimąsi. Tradiciškai buvo manoma, kad daugumos porų aistringą meilę ir hormonų audras ilgainiui pakeičia ramesnė meilė, labiau primenanti brolio ir sesers jausmus. Tačiau neseniai Santa Barbaros universiteto tyrėja Bianca Acevedo ištyrė sutuoktinių, tvirtinančių, jog yra beprotiškai įsimylėję vienas kitą net ir praėjus 20 m. po vestuvių, tomografijos rezultatus. Paaiškėjo, kad šių laimingųjų smegenų reakcija lygiai tokia pati, kaip ir ką tik įsimylėjusių porų – tik nebėra nerimo ir įkyrių minčių.

Nors Valentino diena jau praėjo, kalbėti apie Meilę nėra vėlu. Kodėl? Nes kartais Ji būna tokia „pop‘sinė“, kad nekalbėti apie Ją – tas pats, kas būti aklam, o kartais Ji tokia tikra, kad tylėjimas atrodytų bausmė sau pačiam. Tad apie Meilę… Sakoma, kad Ji gydo nuo visų ligų. Tikėti ar ne? Nuoširdžiai mylintis pasakytų, jog tai – šventa teisybė. Tas, kuris nusivylęs arba kenčia išsiskyrimą, neigtų Jos veiksmingumą. Abejingų būti tiesiog negali. Nes tokiu būdu nepelnytai jie baustų patys save. Sakoma, kad Meilė duoda sparnus svajonėms. Veikiausiai tai tiesa. Netikite? O pabandykite įsimylėti. Štai tada ir pažiūrėsime, kas buvo teisus. Sakoma, kad Meilė nuginkluoja niūras mintis. Teisybė. Iš Meilės pilve skraidantys drugeliai – puikus ginklas prieš visų rūšių depresijas. Sakoma, kad Meilė aptemdo protą. Štai šiuo klausimu išteisinti Meilės ir negalima. Taip, bent jau kuriam laikui ir bent jau dalinai tikrai aptemdo protą. O ką dar daro Meilė? Kartais skaudina, kai nesulauki atsako. Kartais pravirkdo, kai suabejojama Jos tvirtumu. Ir kartais Meilė miršta, kai Ji nepuoselėjama. O mokslininkai, išlindę iš už kalno kolbų, teigia, kad žmogaus smegenų veiklos tyrimai įrodė, jog įsimylėjęs žmogus nebegali kritikuoti savo partnerio, net jeigu mato trūkumų. Ir jau nuo senų laikų tai vadinama „akla meile“. Mokslas paneigia mitą, kad Meilė „išgaruoja“ po keliolikos mėnesių ar kelerių metų, o po jų lieka tik prisirišimas. Ne. Tyrimais įrodyta, kad egzistuoja Tikra Meilė.

Dauguma žmonių vadina meilę neįkainojamu jausmu, bet mokslininkų toks atsakymas netenkino, todėl jie apskaičiavo tikslią tikros meilės kainą – 272 178 doleriai ir aštuoni centai. Šis atradimas padarytas tyrimo metu, kai autoriai matavo žmogaus teigiamų emocijų intensyvumą įvairiomis gyvenimo situacijomis, rašoma „The Daily Telegraph“. Britų mokslininkai atliko tyrimą, lygindami žmogaus pakylėtų jausmų audringumą kasdieniame gyvenime, kuriuos jis patirtų, tarkime, išlošęs didžiulę pinigų sumą loterijoje. Tuo metu emocijų „įtampos skalė“ buvo matuojama priklausomai nuo išloštos pinigų sumos. Paaiškėjo, kad labiausiai žmonės vertina savo sveikatą. Džiaugsmas, kurį suteikia gera savijauta, buvo įvertintas 300 775 doleriais. Antroje vietoje reikšmingiausias dalykas žmogaus gyvenime – meilė. Džiaugsmas, kuris patiriamas tuo metu, atitinka 272 918 dolerių ir 8 centų sumą, išloštą loterijoje. Pasak vieno tyrimo iniciatoriaus Steveno Henry, malonių pojūčių trejetuko pabaigoje – pasitenkinimo jausmas, kuris būdingas žmonėms, palaikantiems harmoningus tarpusavio santykius – 258 597 doleriai ir 83 centai. Patenkinto žmogaus jausmas, kurį jis patiria gyvendamas taikioje ir ramioje šalyje, užima tik ketvirtą vietą. Jo džiaugsmą mokslininkai prilygino 216 178 dolerių ir 16 centų sumai, laimėtai loterijoje. Tyrinėtojų tvirtinimu, paskelbus eksperimento rezultatus, tyrimo dalyviams jie buvo labai netikėti.

Meilė. Mokslininkams tai – elektros impulsai tarp nervinių ląstelių ir hormonų antplūdis kraujotakoje. Jausmingajai žmonijos daliai – trokštama būsena, kurioje jie norėtų pragyventi visą gyvenimą. Ir beveik visiems meilė, o tiksliau jos laikinumas – tai amžina problema, sėjanti skausmą, liūdesį, pyktį, baimę ir net tėvystės testus. Ką daryti, kad meilė niekada nesibaigtų, kad santuokos būtų laimingos, kad visi Žemės gyventojai jaustųsi viena draugiška šeima? Panašu, kad sprendimas jau netrukus. Jausmų pasaulio biocheminiai tyrimai įvairiuose mokslo institutuose pastaruoju metu tapo madingi, o idealios meilės priežastis jau surasta. Ji vadinama oksitocinu, taip pat – meilės, ištikimybės, pasitikėjimo ir socialiniu hormonu. Sintetinis šio hormono pakaitalas jau nuo seno naudojamas medicinoje, norint reguliuoti gimdymo veiklą bei skatinti pieno gaminimąsi. Oksitocinas, natūraliai išsiskiriantis hipofizės užpakalinėje skiltyje apsikabinant, liečiantis, orgazmo, nėštumo bei gimdymo metu, yra medžiaga, kurią gamina pats organizmas, todėl nėra jokio šalutinio poveikio, skirtingai nei vartojant vaistus. Didesni jo kiekiai sukelia palaimos, euforijos pojūtį, kuris savo ruožtu sąlygoja meilės jausmo gilumą. Tyrimų duomenimis, būtent gimdymo metu susikaupusi didžiulė oksitocino koncentracija motinos organizme nulemia jos besąlygišką meilę ir prieraišumą kūdikiui.

Mokslininkai ištyrė, kad tikroji meilė iš tiesų egzistuoja, rašo TimesOnline. Iki šiol buvo manoma, kad įsimylėjimo jausmai praeina po maždaug 15 mėnesių, o cheminė trauka po dešimties metų apskritai išnyksta. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad egzistuoja tokios poros, kurios po 20 metų bendro gyvenimo patiria panašius jausmus kaip ir naujai įsimylėję asmenys. Smegenų tyrimai atskleidė, kad, pateikus mylimo žmogaus nuotrauką, viena iš dešimt ilgalaikių įsimylėjėlių porų patiria tas pačias chemines reakcijas, kaip ir poros, išgyvenančios šviežios meilės aistras. Tyrimai taip pat parodė, kad brandesnių porų jausmai reiškiasi „brandesniais“ įsimylėjimo požymiais. Mokslininkai dvidešimtmetes poras pavadino „gulbėmis“, kadangi šie paukščiai turi panašią ilgalaikės meilės „programą“. Parodžius partnerio atvaizdą gulbei, ji patiria intensyvią malonumo (dopamino) dozę. Tradiciškai manoma, kad santykių lūžio taškai — 12–15 mėn., trys metai ir septyni metai. „Mūsų atradimai smarkiai prieštarauja tradicinėms pažiūroms apie romantišką meilę, bet mes esame tikri, kad tai tiesa“, — tvirtino tyrimuose dalyvavęs mokslininkas. Ilgalaikę meilę patiriančių porų smegenų tyrimai parodė, jog jų galvose vyksta cheminės reakcijos, panašios į tas, kurias patiria tik metus įsimylėję žmonės.

Seniai pastebėta, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp žmogaus kūno skleidžiamo kvapo ir jo seksualinio potraukio. Lytiškai subrendusios moters organisme gaminasi atraktantų – veikliųjų medžiagų, stimuliuojančių vyrų seksualinį instinktą. Biologai seniai pastebėjo, kad daugelis gyvūnų savo porą susiranda pagal kvapą. Kai kurių rūšių drugiai nuskrenda apie šimtą kilometrų, kol randa patelę, su kuria nori poruotis. Kažkas panašaus vyksta ir tarp žmonių. Kai kurie mokslininkai linkę manyti, kad meilė – tai biocheminė reakcija, vykstanti žmonių smegenyse. Jie išsiaiškino, kad žmogaus oda išskiria nedideles dozes ypatingos substancijos, kuri veikia aplinkinių elgesį. Ta substancija vadinama feromonais, kurie skirstomi i dvi grupes: atraktantus – priešingą lytį traukiančias medžiagas, ir repelentus – atstumiančias, keliančias nerimą medžiagas. Taigi mes vieni kitus išsirenkame visiškai neatsitiktinai: tiesiog užuodžiame, su kuo būsime laimingi ir susilauksime sveikų palikuonių. Beje, mokslininkai pastebėjo įdomų dėsningumą: vaikų negali susilaukti dažniausiai tos poros, kurios tuokėsi ne iš meilės, o iš išskaičiavimo ar dėl kitų priežasčių. Vadinasi, jei vyras veda ne “savo kvapo” moterį, pastojimo tikimybė gerokai sumažėja.

Mokslininkai atrado, kad kūnas į fizinį atmetimą reaguoja taip pat, kaip ir į fizinį skausmą – išskirdamas natūralias skausmą malšinančias medžiagas. Kalifornijos universitete Los Andžele atlikti tyrimai parodė, kad miu-opioidinių receptorių genas (OPRM1), dažnai siejamas su fiziniu skausmu, yra susijęs ir su socialiniu skausmu, kurį žmogus jaučia nutrūkus santykiams. Mokslininkai surinko 122 tyrimo dalyvių seilių mėginius, siekdami įvertinti, kokį OPRM1 skausmo geną jie turi, tada patikrino jų jautrumą socialiniam atmetimui. Visų pirma, dalyviai turėjo užpildyti anketą ir atsakyti į klausimus bei pakomentuoti teiginius, pavyzdžiui: „Labai jautriai reaguoju, jei pastebiu, kad pašnekovas galbūt nenori su manimi bendrauti.“ Po to vienam tiriamųjų pogrupių buvo atliktas testas, kuriuo patikrinta, kokį atmetimo lygį jie pajuto, kai buvo pašalinti iš kompiuterinio žaidimo. „Mes išsiaiškinome, kad tiriamieji, turintys retą OPRM1 geno atmainą (ankstesniuose tyrimuose buvo išsiaiškinta, kad jie jautresni fiziniam skausmui) taip pat buvo jautresni ir atmetimui, be to, pašalinimo atveju jų smegenų sričių, susijusių su socialiniu skausmu, aktyvumas taip pat buvo didesnis“, – teigia tyrimo bendraautorė profesorė Noami Eisenberger. Anot jos, tai pirmasis žmogaus genų tyrimas, įrodęs, kad genai, susiję su fiziniu skausmu, taip pat sietini su psichologiškai sudėtingomis situacijomis, pavyzdžiui, nelaiminga meile ar nutrūkusiais santykiais.